|
Kaip kūrėsi statybininkų blaivystės klubas Sąjūdis
Iš atsiminimų apie kovą už dorą ir blaivų žmogų
Jonas Kačerauskas
2006 m. birželio 2 d. suėjo 25 metai, kai buvo
įkurtas statybininkų blaivystės klubas Sąjūdis. Manau, bus įdomu
prisiminti senjorams, o jauniems sužinoti, kaip, kokiomis sąlygomis
ir kokiu tikslu jis buvo sukurtas.
Jaunystėje gausu visokiausių progų bendrauti su
įvairiais žmonėmis: vestuvės, iškylos, gimtadieniai visur vaišės.
Susibūrimuose dažniausiai neapsieinama ir be išgėrimų.Taip jau atsitiko,
kad nuo pat pirmosios mano darbovietės pasitaikydavo bendradarbių,
mėgstančių išgerti. Ir juo toliau, tuo tokių mėgėjų būdavo daugiau.
Tokia jau buvo sovietinė politika: įvairiomis progomis atsirasdavo
žmonių, kurie rinkdavo po rublį išgerti. Nesidėsi ne draugas.
Dėdavomės visi. Tik ne visi gerdavom. Santūrūs buvom daugiausia
tik tie, kurie atėjome iš prieškario nepriklausomos smetoninės
Lietuvos. Tuo laiku gerti alkoholinius gėrimus šiek tiek išsimokslinusiam
žmogui buvo amoralu, žema, o jau pasigerti didžiulė gėda. Moterys
tuo laiku išvis negerdavo, net alaus. Aš, kaip ir kai kurie mano
draugai, tos tradicijos laikėmės. Dalis jaunimo, augę sovietmečiu,
tėvų tradicijas laužė. Mačiau, kaip vienas kitas jaunuolis, autoavarijose
ar statybose būdamas neblaivus, žūsta. Geriama kasmet vis daugiau,
daugiau ir žūčių, chuliganizmo, išsiskyrusių šeimų. Jau nebesitenkino
gautų premijų aplaistymu, gimtadienių, vardadienių šventimu darbovietėse.
Dažnai girtuokliavimas, prasidėjęs darbovietėje, persikeldavo į
sodo namelius ir t.t.
Matydamas plintantį girtuokliavimą, vis mąstydavau,
ką daryti. Kartą buvęs bendradarbis inžinierius Juozas Kančys pakvietė
mane dalyvauti viename pasitarime, kuris vyko bute. Vėliau (1979
09 08) dalyvavau Elektros prietaisų gamykloje J.Kančio surengtame
blaivybei pritariančiųjų sąskrydyje. Jame norėta atgaivinti prieškario
nepriklausomoje Lietuvoje veikusią blaivybės draugiją. Deja, prasidėjęs
posėdis valdžios buvo nutrauktas. Buvo aišku, kad valdžia atgaivinti
ar kurti naujos blaivybės draugijos neleis. Pasiūliau J.Kančiui
organizuoti blaivystės klubą. Jis tam nepritarė. Parašiau straipsnį
Girtavimui ne! Svarbiausia vadovo principingumas. Straipsnis
buvo perskaitytas per respublikinį radiją laidoje Šeima 1979 m.
lapkričio 17 ir 24 dienomis 16 val. Tarp kitko, siūliau darbovietėse
organizuoti blaivystės klubus, mokyklose blaivininkų būrelius.
Klubai, būreliai, mano manymu, būtų turėję tapti pavyzdžiu kitiems,
kaip organizuoti pobūvius, poilsio vakarus, ekskursijas.
1980 m. sausio 18 d. išvyka į Ukmergę. Grupė
vilniečių dalyvavome Genutės ir Petro Gezevičių sidabrinėse vestuvėse.
Pokylyje dalyvavo apie 100 žmonių. Čia nebuvo jokių alkoholinių
gėrimų (nei alaus, nei vyno). Šventė praėjo įspūdingai. Sudainuota
daug nuostabių dainų, sugiedota giesmių, pasimelsta už blaivybę.
Mergaitės padeklamavo prasmingų eilėraščių. Buvo suvaidintos Palangos
Juzės ištraukos.
Labai įdomi J.Kančio organizuota išvyka į Valkininkus
1980 metų liepą. Važiavome 34 žmonės visa lengvųjų automašinų
kolona, tuo laiku dar neįprasta. Tą dieną bažnyčioje vyko atlaidai.
Šv. Mišių metu mes, vilniečiai, stovėjome rikiuotėje prie altoriaus.
Mišias aukojo ir pamokslą pasakė vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius.
Prie šventės ir susitikimo organizavimo daug prisidėjo tuometinis
Valkininkų parapijos klebonas kun. Algimantas Keina. Grįždami sustojome
miško pakraštyje. Čia, susėdę ant žalios pievos, papietavome, žinoma,
be alaus, be kitų svaigalų. Skambėjo dainos, grojo akordeonas. Jaunimas
linksminosi.
1980 m. rugpjūčio 9-ąją Biržų rajono laikraštis
Biržiečių žodis išspausdino mano straipsnį Jūs išgėręs? Kodėl?
(vėliau panašus straipsnis buvo išspausdintas Komjaunimo tiesoje).
Matydamas, kad J.Kančiui viltis atkurti prieškario Lietuvoje veikusią
blaivybės draugiją žlugo, su gydytoju Henriku Bagdonavičiumi ėmiausi
organizuoti blaivystės klubą. Parengę nuostatus kreipėmės į Vilniaus
miesto vykdomąjį komitetą. Vykdomajam komitetui reikalaujant, nuostatai
buvo daug kartų koreguoti. Pagaliau pasakyta: Išgeriama normaliai,
klubo nereikia. Turėjau seną pažįstamą universiteto dėstytoją,
filosofijos mokslų kandidatą (daktarą) Juozą Baužį, buvusį Statybos
tresto partinės organizacijos sekretoriaus pavaduotoją. Nutariau
klubą įkurti savo darbovietėje Orgtechstatybos treste. J.Baužys
turėjo pažįstamų Vilniaus miesto partijos komitete. Pavyko gauti
sutikimą iš Vilniaus miesto komunistų partijos komiteto blaivystės
klubą organizuoti savo darbovietėje. Suorganizavau keletą antialkoholinių
paskaitų. Jas skaitė Žinijos draugijos lektoriai. Orgtechstatybos
treste buvo labai nepalankios sąlygos blaivybei. Kiek žinau, tik
tresto valdytojas buvo abstinentas. Partinės organizacijos sekretorius,
nors pats buvo išspausdinęs antialkoholinį straipsnį laikraštyje
Sovietskaja Litva, klubo įkūrimui ilgai prieštaravo. Kartą skyriaus
viršininkas, pasikvietęs mane į savo kabinetą (su juo buvome seni
pažįstami ir mūsų santykiai buvo draugiški), sako: Kodėl tu čia
užsiimi blaivybe, nori įvesti savo tvarką, kad mes tik arbatą gertume?
Žmonės piktinasi, reikalauja tave atleisti iš darbo. Na, žiūrėk...
Kurį laiką nurimęs, vėl patyliukais ėmiau kalbinti
žmones stoti į organizuojamą klubą. Daugelis stebėdavosi. Sakydavo,
kad tai antisovietinė veikla. Atsikirsdavau, kad visa tai suderinta
su miesto partijos komitetu. Atsirado aktyvus partijos narys,
kuris įžvelgė antisovietinę veiklą. Pasikvietęs į savo kabinetą
įspėjo: Jeigu neatsisakysi klubo organizavimo, būsi atleistas iš
darbo su vilko bilietu arba išsiųstas į psichiatrijos ligoninę priverstiniam
gydymui.
Nemigo naktimis dažnai susimąstydavau, ar verta
rizikuoti. Juk yra šeima, vaikai. Primindavo ir žmona: Pagalvok,
ką darai, ne vienas esi... Tą patį sakydavo ir bendradarbiai. Pagaliau
pavyko įkalbėti tresto vadovus. Ir vis dėlto, nepaisant daugkartinių
veiklaus partinio įspėjimų, grasinimų, jam darbe nesant iškabinau
skelbimus Statybos ministerijoje, trestuose pakviečiau žmones
1981 m. birželio 2 d. rinktis į Orgtechstatybos trestą, į steigiamąjį
blaivystės klubo susirinkimą. Dirbdamas Statybos ministerijoje turėjau
nemažai pažįstamų, kviečiau juos, kvietė ir J. Kančys savo draugus.
Orgtechstatybos treste iš 600 dirbančiųjų į susirinkimą atėjo
tik apie 20 žmonių. Iš viso dalyvavo 54 žmonės. Daugumą sudarė kitų
statybos organizacijų atstovai. Vieni bijojo prarasti darbą, kiti
eilę butui gauti. Dingo ir komjaunuolė, pažadėjusi sekretoriauti.
Laimė, įbėgęs į savo skyrių radau inžinierę Nilą Grabauskaitę. Ji
sutiko sekretoriauti, išgelbėdama mane nuo kritinės situacijos.
Susirinkime nedalyvavo nė vienas komjaunuolis, nors jų Orgtechstatybos
treste buvo nemažai. Tą dieną buvo įkurtas statybininkų blaivystės
klubas, vėliau pavadintas statybininkų blaivystės klubu Sąjūdis.
Išrinkta taryba. Tresto vadovai liko nepatenkinti, kai atsisakiau
būti pirmininku. Pirmininku sutiko būti Pramonės statybos projektavimo
instituto inž. J.Kančys, pavaduotoju Jonas Kačerauskas, vėliau inž.
Vytautas Uogelė.
Grįžus aktyviam partiečiui į darbą, mano darbo
sąlygos pasidarė nepalankios. Nepadėjo J. Kančio organizuota gynyba,
tarpininkaujant karo veteranui, universiteto dėstytojui, partijos
nariui Antanui Mačiuliui, nei Vakarinėse naujienose pasirodęs
straipsnis, ginantis klubo įkūrėją, nei Orgtechstatybos tresto
valdytojo S. Bartušio užtikrinimas, kad niekas nieko bloga nepadarys.
Iš darbo turėjau išeiti. Pasirodo, tuo laiku įmonėse, įstaigose
buvo galingesnių žmonių už vadovą. (Su darboviete atsisveikinau
birželio 30 d.) Svarbiausia buvo gaila baigiamos rengti disertacijos
moksliniam laipsniui gauti.
Iki rugsėjo 12 dienos įvyko du tarybos posėdžiai
ir trys narių susirinkimai. Buvo parengtas ir patvirtintas 1981
metų klubo veiklos planas, parinktas klubo pavadinimas, suorganizuotas
saviveiklininkų būrelis, ekskursija, pradėta rengtis vakaronei.
J. Kančys ėmėsi organizuoti žmonių, pritariančių
blaivybei, dar vieną didelį (valdžios neleistiną) suvažiavimą-sąskrydį.
Jis išsiuntinėjo pusantro tūkstančio kvietimų organizuojamai 1981
m. rugsėjo 12 d. vakaronei, užsakė Statybininkų rūmų salę. Sužinojusi
vyriausybė ėmėsi priemonių renginį uždrausti. Laimė, pavyko susitarti
su Orgtechstatybos tresto vadovais.
Suvažiavimas-vakaronė įvyko Orgtechstatybos
treste. Jame dalyvavo apie 200 žmonių. Dėl to, kad vakaronė buvo
leista organizuoti Orgtechstatybos treste, jo vadovai buvo administracine
tvarka nubausti, o klubo veikla treste uždrausta. Vieni piktinosi
J.Kančio užmojį vadindami neapgalvotu, avantiūristiniu, kiti džiaugėsi
įspūdinga vakarone. Klubo veikla nežlugo, tik perėjo į pogrindį.
Buvo bandyta legalizuotis įregistruojant. Į vakarones kartais buvo
pakviečiami karo veteranas generolas Česlovas Perkauskas, didžiojo
tėvynės karo didvyris Bronius Urbonavičius ir kt. Tai buvo vienintelis
toks klubas Lietuvoje, kurio veikla prilygo organizacijos veiklai.
1985 metais klube jau buvo 370 narių. Daugelis aktyviai dalyvavo
veikloje, bet, bijodami valdžios, į klubo narius nesirašė.
Kai Katalikų Bažnyčios kronika informuodavo
pasaulį apie esamą padėtį Lietuvoje, statybininkų blaivystės klubo
Sąjūdis nariai Vilniaus bažnyčiose, šventoriuose sakė kalbas,
giedojo arba dainavo patriotines dainas, diegė aukštos moralės principus,
gražias tradicijas, tautinį sąmoningumą, skatino išlikti dorais,
blaiviais lietuviais, puoselėjo viltį atgauti Lietuvai nepriklausomybę.
Po tokių vakaronių dažnai parapijų klebonai buvo kviečiami į saugumą,
tardomi, baudžiami. Neaplenkdavo ir organizatorių.
Posėdžiai, repeticijos vykdavo slaptai butuose.
Sales renginiams nusamdydavo geradariai rėmėjai savo vardu. Buvo
suorganizuotas folkloro ansamblis. Į klubą rinkdavosi drąsūs, siekiantys
dvasinės pažangos įvairaus išsilavinimo ir amžiaus žmonės. Klubas
bendravo su Kijevo, Maskvos, Leningrado, Rygos, Sverdlovsko blaivininkais
disidentais: akademiku Fiodoru Uglovu, B. Šičko, Lilija Ušakova
ir kt., organizuodavo įvairius minėjimus. Mažai kas tada turėjo
automobilį, bet kai reikėdavo jų, atsirasdavo. Niekas tada neskaičiavo
pravažiuotų kilometrų, sunaudoto benzino, nes benzinas buvo labai
pigus. Visus, prisidėjusius prie veiklos, jungė viena idėja: meilė
ir pasiaukojimas žmogui, tėvynei Lietuvai, noras, kad kiekvienas
žmogus būtų didelė, tauri asmenybė.
Daugelio žmonių dar gyvi anuometinių švenčių prisiminimai.
Inž. V.Uogelės, inž. J.Kančio ir kitų gimtadienių paminėjimai be
alkoholio, Silvijos Niūniavaitės ir Kęstučio Krasnicko etnografinės
vestuvės pagal Irenos Borisevičienės, Jovitos Niūniavaitės, Gedimino
Jakubčionio sukurtą scenarijų. Vestuvėse dalyvavo 220 žmonių. Vestuves
kuravo V.Uogelė. Skrebutėnų vaiko etnografinės krikštynos, išvykos
į Valkininkus, Leipalingį, Paberžę (Kėdainių r.), kur buvo surengta
gegužinė su dainomis, poezija, žaidimais pas parapijos kleboną Stanislovą
Dobrovolskį.
Klubo veiklą rėmė Telšių vyskupas Antanas Vaičius
ir kiti vyskupai, kunigai Petras Dumbliauskas, Bronius Laurinavičius,
Juozas Zdebskis, Algimantas Keina ir kiti. Bažnyčia visą laiką kovojo
už dorą, blaivų žmogų.
J. Kančio iniciatyva 1989 m. rugsėjo 23 d. statybininkų
blaivystės klubo pagrindu įkurtas Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės
sąjūdis (VMVBS), o klubas tapo Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio
Vilniaus skyriumi.
Nesustojo veikla ir čia. Paminėsiu keletą. Vilniaus
skyrius kartu su Vydūno draugija 1993 m. lapkričio 7 d. surengė
vakarą Vydūnas sugrįžo, o mes?.. 1998 m. balandžio 25 d. surengtas
Lietuvių katalikų blaivystės draugijos 90 metų sukakties minėjimas
Vilniaus mokytojų namuose. Parašytas scenarijus ir 2002 m. balandžio
19 d. vestas Visuomeninis girtaujančiųjų teismas. Skyriui vadovaujant
pedagogui Petrui Labanauskui, jo iniciatyva 2000 metais suorganizuotas
folkloro ansamblis Giedra. Kasmet organizuojami įvairūs renginiai,
ansamblio išvykos į kitus šalies miestus, rajonus. Šiuo metu skyriui
vadovauja inž. Lionginas Semėnas.
Vertėtų paminėti bent kelis labai aktyvius blaivybės
senjorus: Juozas Kančys (šiuo metu vadovauja Vyskupo M.Valančiaus
blaivystės sąjūdžiui), Jonas Kvedaraitis (vadovauja blaivystės sąjūdžio
tarybai, yra M.Daukšos vidurinės mokyklos direktorius, parašė keletą
knygų), Vytautas Uogelė, Irena ir Petras Sakalauskai, Petras Labanauskas,
Gediminas Jakubčionis ir kt.
Laukiame naujų jaunų žmonių įsitraukiant į blaivystės
sąjūdžio veiklą.
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|
