„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.7 (68)

2006-iųjų liepos 14 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Gyvybė – brangiausia dovana

Marytė GUSTAINIENĖ,

sociologijos magistrė

Gyvybė – brangiausia žmogaus dovana, tačiau ji nėra žmogaus nuosavybė. Vis dažniau pasaulį sukrečia žinios apie savižudybes. Lietuva jau pirmauja Europje pagal savižudžių skaičių. Atrodo, kad gyvenimo sąlygos pagerėjo, tačiau žmonių nusivylimas esama santvarka, konfliktai šeimose, neaiški ateities perspektyva vis dažnesnė. Galima teigti, kad savižudybių padaugėjo galbūt ir dėl to, kad pakito žmonių vertybės, požiūris į gyvenimą, save, ryšius su artimaisiais. Vis dažniau jaučiama moralinė žmonių degradacija (narkomanija, alkoholizmas, savo kūno pardavinėjimas, smurtas). Daugelis veiksnių ir išprovokuoja savižudybes.

Kaip teigia I.Čepulkauskaitė, Vilniaus universiteto sociologijos bakalaurė, išspausdintame straipsnyje internetiniame žurnale „Sociumas“, tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai. Visgi vyrai iš tiesų nusižudo dažniau. Lietuvoje tarp nusižudžiusių vyrų didžiausią dalį sudaro 45-54 metų vyrai, tarp moterų – 65 metų ir vyresnės. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (World Health Organization) duomenimis, industrializuotose šalyse nusižudo maždaug keturis kartus daugiau jaunų vyrų nei moterų. Šis santykis skirtingose valstybėse svyruoja nuo vienuolikos (Airijoje) iki vieno (Švedijoje). Lietuvoje jaunų vyrų nusižudo septynis kartus daugiau nei moterų. Lietuva pasižymi didžiausiu jaunų vyrų savižudybių skaičiumi.

Pastebėtina ir tai, kad Lietuvoje kasmet nusižudo 30-40 vaikinų ir merginų nuo 15 iki 19 metų. Tokia yra statistika. Kaip teigiama interneto puslapiuose, paauglių suicidinio elgesio motyvai yra nestabilumas ir nesantaika šeimoje. Paauglių polinkį žudytis skatina ir tokie veiksniai kaip per didelis spaudimas ir nesėkmės moksle, sunkiai išgyvenamas specialybės rinkimosi metas, konfliktai. Galima teigti, kad labai pakito ir jaunų žmonių požiūris į gyvenimą, vertybes, tikėjimą.

Dievas sukūrė žmogų ir jam davė gyvybę. Žmogaus pareiga – ją saugoti ir branginti. Vertindamas ir labai brangindamas savo gyvybę žmogus tarsi išreiškia dvasinę pagarbą Kūrėjui. Žmogus iš esmės yra kūniška būtybė ir jam nevalia niekinti savo kūno. Žmogaus dvasiškasis pradas padaro jį gyvu kūnu. Jo dvasiškasis pradas atveria žmogų meilei ir supratimui tos Meilės, kuri jį pašaukė į gyvenimą. Žmogus tik savo prigimties turtų ir vertybių vystymu pasiekia tikrąjį žmogiškumą.

Bažnyčia visada skelbė kiekvieno žmogaus kilnumą. Deja, pastebėtina, kad pakito ir žmonių požiūris į tikėjimą, Dekalogo įsakymai ne visiems yra gyvenimo kelrodis. Kai kada ne tik susiklosčiusios aplinkybės stumia žmogų iš gyvenimo, bet jo artimųjų, pažįstamų nemeilė, nesupratimas, nesantaika. Šių dienų pasaulis tapo žiaurus, žmogus pats kelia ranką prieš save, savo artimą, savo vaiką. Tai jau yra ne vien asmeninis kiekvieno reikalas, bet ir socialinis. Žmogus negyvena vienas, jis yra visuomenės narys.

Šiuolaikinės sociologijos pradininkas ir prancūzų sociologijos įkūrėjas Emili Durkheimas veikale „Savižudybė“ nurodo, kad jau XIX amžiuje daugelyje šalių vis didėjo savižudybių skaičius. Nuo XVIII a. pabaigos buvo išspausdinta daugybė statistikos monografijų apie savižudybę ir jos priežastis. Daugelis jų autorių teigė, kad dokumentais pagrįstas savižudybių gausėjimas beveik visoje Vakarų Europoje liudija moralinę Europos civilizacijos krizę. Savižudybių statistika apžvelgta kartu su skyrybų, nusikaltimų statistika, kaip tiksliais visuomenės moralinės būklės rodikliais. Šių dienų spaudos puslapiuose labai dažnai savižudybės atvejai aiškinami panašiomis priežastimis: paliko šeima, nusigręžė artimieji, neteko darbo, prarado artimą ir mylimą žmogų. Vadinasi, netikėjimas priveda iki žiauriausio kelio pasirinkimo – žmogus kelia ranką prieš save ir užbaigia savo kančias šiame pasaulyje, deja, dažnai nepagalvodamas apie skausmą, kuris liko, jam išėjus negrįžtamai.

E.Durkheimas teigė, kad savižudybė yra socialinis faktas, ir jį reikia aiškinti kitais socialiniais faktais. Sociologas turi laikyti savižudybę ne individualių veiksmų suma, o įvairialypiu reiškiniu. Jeigu į savižudybes, įvykusias tam tikroje visuomenėje tam tikru laikotarpiu, žiūrima kaip į visumą, tai, kaip teigia E.Durkheimas, atrandama, kad ši visuma nėra vien nepriklausomų vienetų suma, o yra naujas faktas, turintis savo vientisumą, individualumą ir todėl savitos prigimties. Pasak E.Durkheimo, susiduriama su socialiniu faktu, nes individai, kurie tampa savižudžiais vienais metais, nėra tokie pat kaip savižudžiai kitais metais; turi būti tam tikra socialinė įtaka, kuri visus tuos individus paveikia.

Pastebėtina, kad XIX amžiuje į savižudžius buvo žiūrima neigiamai: jie nebuvo priimami į bažnyčias, laidojami kitose kapinaitėse nei visi mirusieji, o su jų šeimos nariais nutraukiami bendravimo ryšiai, net smerkiami. Šiais laikais dažnai savižudžių gailimasi, šeimos nariai užjaučiami, aiškinamos priežastys, kodėl žmogus pasitraukė iš gyvenimo. Iš tiesų tai yra sudėtingas reiškinys, nes žmogus iš gyvenimo išeina ne džiaugdamasis, o kažkokios aplinkybės jį priverčia tą padaryti. Galbūt ta socialinė aplinka, kurioje gyveno savižudis, ir buvo ta neigiama terpė, kur užgeso žmogaus tikėjimas gyvenimu, prasmės ieškojimas neteko vertės. Daugybė pavyzdžių šiandieniniame kaime, kai jauni žmonės degraduoja vartodami alkoholį, nes jie netekę darbo, šeimos, kasdien nyksta ir tikėjimas gyvenimu, savo galimybėmis. Žmonės nemato išeities iš savo dvasios skurdo. Manyčiau, kad čia ir yra didžiausia problema: stengiamasi užsimiršti geriant alkoholį, pykstamasi šeimose, nes alkoholikas ir smurtininkas nelaukiamas. Kai kada palūžta ir jų skriaudžiami artimieji. Viena problema keičia kitą, o žmogus atsiduria jų sūkuryje.

Savižudybė prieštarauja natūraliam žmogaus polinkiui išsaugoti savo gyvybę ir pratęsti gyvenimą. Ji ypač prieštarauja teisingai savęs meilei. Ji taip pat paniekina artimo meilę, nes neteisėtai nutraukia solidarius ryšius su šeima, tauta ir žmonija.

Savižudybė prieštarauja gyvojo Dievo meilei. Katalikų Bažnyčios katekizme teigiama, kad jokiais sumetimais ir jokiomis aplinkybėmis geras krikščionis neturi daryti to, kas bloga, kas tiesioginiu būdu pažeistų tokią pagrindinę žmogiškąją vertybę, kaip žmogaus gyvybę. Šių dienų žmonėms vis dėlto labai trūksta tikėjimo Dievu, palinkstama prie kitokių vertybių šaltinio, „geriama“ iš jo be saiko. Pamirštamas Dievas – praranda vertę ir pati gyvybė.

Tačiau, pasak E.Durkheimo, remiantis tikėjimais negalima aiškinti savižudybę. Svarbiausias skirtumas tarp katalikybės ir protestantizmo yra laisvo klausinėjimo, tyrinėjimo dvasia. Protestantas yra vienas prieš Dievą, katalikybėje pagal tradicijos nustatytą tikėjimo sistemą tarp tikinčiojo ir dievybės įsiterpia kunigas. Katalikų Bažnyčia yra labiau integruota socialinė bendruomenė negu protestantų, iš šio skirtumo kyla savižudybių skaičiaus nevienodumas.

Savižudybių tarp nesusituokusių žmonių, pasak E.Durkheimo, daug daugiau negu tarp tokio pat amžiaus susituokusių. Santuoka gali uždėti naštą ir pareigų, nuo kurių laisvas viengungis, tačiau ji apsaugo nuo savižudybės, nes įtraukia individą į pastovius socialinius santykius. E.Durkheimas teigia, kuo daugiau šeimoje vaikų, tuo mažiau tėvų savižudybių. Didelė šeima yra glaudesnės struktūros, sujungta labiau saistančiais ryšiais negu maža šeima ar vien sutuoktinių pora. Tačiau pastebėtina, kad šiais laikais savižudybės dažnos ir tarp šeimas turinčiųjų, ir tarp keletą vaikų auginančių žmonių. Skurstančios šeimos dažnai išgyvena nepriteklius, tačiau jose dažni ir smurto atvejai, išnaudojimas, nepagarba, pyktis. Praradęs darbą sutuoktinis išgyvena gėdos jausmą, priekaištus, savęs vertės sumažėjimą. Ranką pakelia prieš save net auginančios vaikus moterys, dažnai nepagalvodamos apie jų ateitį, apie laukiančias problemas. Pastebėtina, kad moterys šeimose dažnai patiria išnaudojimą, žeminimą, smurtą, galbūt todėl jos ir praranda džiaugsmą gyvenimui, labai kentėdamos renkasi patį baisiausią kelią – savižudybę.

Pasak E.Durkheimo, negali būti vien dėl materialinio skurdo, nes tie, kurie visuomet skursta, žudosi rečiausiai. Priežastinis veiksnys yra ne pačios materialinės sąlygos, o nestabilumas, kurį per jas įgauna socialinis gyvenimas. Socialinio žlugdymo sąlygomis moralinis kodeksas sukelia įtampą ir sunkumų ir dažnai nebetenka savo galios.

Aiškindamas savižudybės priežastis, E.Durkheimas pabrėžė išorinį sąlygotumą, socialines priežastis, kurios individualų veikėją veikia iš išorės, nepaisant jo ketinimų, ir jį pastūmėja į susinaikinimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija