Pedofilijos įteisinimas kas toliau?
Paskelbta informacija, kad Olandijos pedofilai
steigia politinę Labdaros, laisvės ir įvairovės partiją (NVD), kurios
programoje numatyta siekti sumažinti amžių, nuo kurio teisiškai
galima turėti lytinių santykių, iki 12 metų ir prastumti įstatymą
dėl vaikų pornografijos bei zoofilijos.
Partijos narių manymu, 16 metų ir vyresniems
jaunuoliams turėtų būti leista užsiimti prostitucija, rodytis pornografiniuose
filmuose. Be to, anot jų, pornografija be smurto per televiziją
turėtų būti rodoma ir dieną. Tiesa, NVD narių manymu, smurtingą
pornografiją derėtų rodyti tik vėlyvu metu. Olandų pedofilai pasisako
už lytinių santykių su gyvūnais įteisinimą, tačiau pažymi, kad žiaurus
elgesys su gyvūnais ir toliau turi būti draudžiamas.
Be to, jog partija pasisako už tai, kad visiems
būtų leidžiama viešumoje rodytis nuogiems, kad būtų įteisintas visų
narkotikų legalizavimas, NVD taip pat nurodo sieksianti, kad ateityje
būtų panaikintas bet koks amžiaus cenzas, nuo kurio teisiškai leidžiami
lytiniai santykiai.
Apie tai, ar tokiu būdų nėra paniekinama pati
bet kokių moralinių normų galimybė, pasitelkus liberalizmo iškabą,
išniekinama pati liberalizmo tradicija, kalbamės su kunigu pranciškonu
Arūnu Pranciškumi Peškaičiu.
Kaip suvokti ir paaiškinti tai, kas vyksta Olandijoje?
Kur link juda pasaulis? Atrodo, kad po NVD programoje įtvirtintų
siekių žemiau nuristi nebeįmanoma. Ar tai gali būti tik pasaulio
pabaigos pradžia?
Olandija yra pavojingų eksperimentų šalis: eutanazijos
įteisinimas, gėjų ir lesbiečių santuokų, narkomanijos legalizavimas.
Tikiuosi, jog dabar ši šalis nerodo krypties, kur judėti Europai,
tačiau ką gali žinoti. Vidinė logika sekuliariai suprantamos laisvės
ir demokratijos tokią kryptį numato.
Prieš keletą metų man teko dalyvauti vienoje konferencijoje,
kurioje ginčijausi, diskutavau su sociologais, teigusiais, jog gėjų
ir lesbiečių santuokų įteisinimas Lietuvos respublikoje tėra laiko
klausimas, ir kad tai neabejotinai bus.
Tada aš paklausiau, kur garantija, kad seksualinių
mažumų terminas nebus pradėtas vartoti kalbant apie zoofilus, nekrofilus
ir pedofilus. Man buvo atsakyta, jog visa tai neįmanoma, nes apie
mažumas mes galime kalbėti tik kultūriškai aprobotuose raiškos būduose.
Tada aš ir pamaniau, jog tai yra labai trapus dalykas. Kultūriškai
aprobuotas būdas kinta ir kinta mūsų akyse: tai, kas vakar nebuvo
leistina, šiandien atrodo leistina ir net privalu.
Mes matome Jungtinėse Tautose (JT) labai aiškiai
išsakomą poziciją, kad jaunimui reikalingos palankios paslaugos.
Tarp tų palankių paslaugų, pavyzdžiui, yra visokeriopų žinių apie
seksą pateikimas paaugliams, kalbėjimas apie tai, kaip išvengti
aborto ir pan. Be to, paaugliai, anot JT dokumentų, patys gali pasirinkti
ir išsakyti savo lytinę orientaciją.
Mes matome, jog kyla labai didelis spaudimas,
ir dalis sekuliarizuotų psichologų-psichoterapeutų pasisako už tai,
kad būtų baudžiami tie psichoterapeutai, kurie padeda žmogui atgauti
lytinę orientaciją, kuri natūraliai yra jam duota arba turėtų būti
jam duota. Sakoma, kad taip psichoterapeutas pažeidžia etiką ir
griauna paciento tapatybę, nes toji tapatybė gali būti homoseksuali
arba biseksuali orientacija.
Taigi šis spaudimas labai ryškiai rodo, jog esame
netoli tų laikų, kada visi tie, kurie kalba apie lytinius iškrypimus,
bus vertinami kaip totalitaristai, autoritarai ir apskritai demokratijos
bei pilietiškumo priešai. Tokią tendenciją matau, nes būtent vaikų
skatinimas rinktis lytinę orientaciją yra absoliutus jų teisių ignoravimas,
tai yra sužeistumo įteisinimas ir noras, kad sužeistas žmogus toks
ir liktų visą gyvenimą, skatinant jį nesikeisti per įvaizdžių formuotojus,
per reklamas, per įvairius kitus kanalus ir įrodinėjant, jog tai
ir yra jo tapatybė.
Tikriausiai didysis nusikaltimas aš tikrai tai
drąsiai sakau yra įvykęs tada, kai iš sutrikimų sąrašo buvo išbrauktas
homoseksualumas. Man labai keista, jog pripažinimas, kad homoseksualumas
yra sutrikimas, o tokiam pripažinimui duoda pagrindo praktiškai
visa psichoanalizė, laikomas įžeidinėjimu asmenų, kurie turi homoseksualių
potraukių ir gyvena tokį gyvenimą. Tai labai keistas požiūris.
Jeigu sergantį žmogų pavadini ligoniu, tai visai nereiškia jo įžeidimo.
Juk ir sergančiojo pirmas žingsnis į išgijimą yra pripažinimas,
kad jis serga. Tai jautrumo, gailestingumo ir atidumo jam rodymas.
Mes turime pradėti kalbėti apie antropologiją,
apie žmogaus tikrąjį tapatumą, apie prigimtinius dalykus. Ir turime
kalbėti ne agresyviai, bet su gailesčiu, su atjauta, su dideliu
supratimu, kad sergantieji įvairiomis ligomis nenorėtų likti ligoniais,
bet trokštų išgyti. Mes negalime nematyti, kur viskas eina.
Taigi kokia yra kryptis? Šiandien sekuliarus pasaulis
kalba apie seksualines mažumas, homoseksualus, gėjus ir lesbietes:
apie jų gyvenimo būdą, jų kultūrą ir pan. Sekuliarus pasaulis kalba
apie tai, kad paauglys, kurio lytinė orientacija dažnai yra dar
net nesusiformavusi iki galo, gali apsispręsti dėl savo lytinės
orientacijos.
Tokioje šviesoje šis žingsnis, kurį žengė Olandijos
veikėjai, yra labai nuoseklus. Jeigu paauglys gali apsispręsti dėl
savo lytinės orientacijos, o beveik visuotinai paaugliu laikomas
žmogus nuo dvylikos metų, kodėl jis negali apsispręsti, su kuo jam
praktikuoti seksą? Nematau tokios logikos prieštaravimų. Vadinasi,
vadovaudamiesi šia logika, mes įteisinsime pedofiliją.
Žinoma, galbūt bus sukurta teisinių procedūrų,
kaip paklausti paauglio, ar jis tikrai to nori ir pan. Mes įteisinsime
zoofiliją, tik nežinau, kokios bus teisinės procedūros, kuriomis
vadovaujantis bus bandoma išsiaiškinti, ar gyvulys nori sekso su
žmogumi, ar nenori. Nežinau, kaip bus ir su nekrofilijos įteisinimu.
Neįsivaizduoju, kas mūsų laukia toliau. Mes teisiname
ligas, sutrikimus. Skaičiau vieno garsaus sociologo darbuose apie
tai, kad galima atrasti savo tapatybę ir būnant sadomazochistu
jie siūlomi laikyti dar viena seksualine mažuma.
Kentės vaikai, nes vaiko kančia yra didelė, nors
jis gali būti apgautas ir pasakyti: aš noriu to. Kentės tie patys
žmonės, kurie priklauso vadinamosioms seksualinėms mažumoms. Ir
galiausiai, jeigu Europa labai susirūpinusi gyvulių teisėmis, reikia
pažymėti, kad kentės tie patys gyvūnai.
Kur mes nueisime? Mes galime patekti į tokią situaciją,
kai nebeliks pokalbio apie jokią demokratiją, nes nebeliks pokalbio
apie žmogų.
Kas sukūrė sąlygas, kad tai, apie ką anksčiau
nedrįsdavome pagalvoti, dabar keliame į viešumą kaip labai natūralų
ir savaime suprantamą dalyką?
Tai yra sekuliaraus pasaulio vystymosi logika.
Vartotojiškos visuomenės vystymosi logika. Žmogus nuvertinamas iki
vartojimo objekto, ir visa kita jam pristatoma kaip prekė ir malonumo
siekimas. O malonumo siekimas sutapatinamas su saviraiška. Tai yra
didžioji antropologinė klaida. Dėl šios bėdos atsiranda labai realių
padarinių mes nuvertiname asmenį iki objekto. Ir tada užmirštame,
kas yra solidarumas, kas yra atsidavimas, kas yra bendruomenė.
Mes gyvename kaip individai, kurie skatinami vartoti,
kad patys būtų vartojami. Ši logika griauna visų vertybių pajautą.
Net nekalbu apie gėrio ir blogio skyrimą. Žmogus turbūt iš tikrųjų
buvo demono apgautas, kai ėmėsi skanauti pažinimo medžio vaisiaus.
Jis neskiria gėrio ir blogio, tačiau turi sąžinę, kurios privalo
klausytis. Tačiau ta sąžinė yra tildoma, todėl vertybių pajauta
yra prarandama.
Koks turėtų būti atsakas į tokias olandų pedofilų
užmačias ir skleidžiamas tiesas?
Žmonės, kurie gina žmogaus asmens orumą, ar
tai būtų krikščionys, ar kiti religingi asmenys, ar humanistai,
ginantys žmogaus orumą, o ne abstrakčią laisvę nežinia kam, nežinia
nuo ko ir, svarbiausia, nežinia dėl ko, turėtų apie tai prabilti
visu balsu, analizuoti situaciją, kalbėti ir skelbti pavojų.
Jie turėtų kalbėti apie prarastą žmogiškumo dėmenį.
Mūsų viešojoje erdvėje ir mūsų asmeniniuose gyvenimuose prarandamas
žmogiškumo dėmuo. Dabar svarbiausia užduotis jį sugrąžinti bei
klausti, ar yra žmogui natūraliai duota riba.
Visi žinome, jog peržengus ribas gresia sunykimas,
katastrofa. Manau, kad mums iš naujo reikia atrasti, kas yra žmogiškas
ribotumas. Nesvarbu, net jeigu tu esi ateistas. Pavyzdžiui, Albertas
Camus, kuris buvo įsitikinęs ateistas, puikiai žinojo ir tragiškai
aiškiai rašė apie žmogišką ribotumą, žmogaus trapumą. Mums reikia
tai atrasti, kad esame riboti: mums duota gimimo vieta, gimimo laikas,
lytis, duotas mirties laikas. Jeigu to neatrasime, bijau, kad pasaulis
eis į sunaikinimą.
Žinoma, kaip krikščionis, aš esu kupinas vilties.
Aš laukiu Kristaus, laukiu Jo kiekvieną dieną ir žinau, kad Jis
ateina. Bet neturiu jokio noro ar piktdžiugos matyti Teismą. Jis
tikrai bus teisingas, bet žmonės, neatsakę į Dievo gailestingumą,
sulauks atitinkamo atsako.
Ar, be kalbėjimo, įmanomas koks nors kitas būdas
žmogiškumui arba bent suvokimui apie žmogiškumą grąžinti?
Kalbėjimas ne vienintelis mūsų ginklas. Dar
yra gailestingumas ir Dievo meilė, kurią turime savo elgesiu, savo
darbais išreikšti, pateikti pasauliui. Kad įtikėtų, kad atgautų
viltį.
Netikiu, kad yra žmonių, manančių, kad jie yra
beribiai. Jie gali taip vaidinti. Arba tai tikrai yra riboti žmonės,
ir jiems reikia padėti šitai suprasti.
Jeigu ligota fantazija užvaldys reklamų įvaizdžių
kūrėjų galvas, tada bus labai blogai.
Mums reikia kalbėti ir rengti rimtas diskusijas
rengti akcijas, kalbėtis su žmonėmis. Bažnyčia savo ruožtu turi
atrasti naujų misijos būdų. Ne veltui Jonas Paulius II pranašiškai
sakė, kad dabar pagrindinės misijos vėl yra Europoje.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Lina Balsytė
bernardinai.lt (2006 06 06)
© 2006 XXI amžius
|