„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.9 (70)

2006-iųjų rugsėjo 15 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Gyvybės stebuklas

Marytė GUSTAINIENĖ,

sociologijos magistrė

Žmogaus gyvybė yra stebuklas. Moters misija yra duoti pasauliui gyvybę ir džiaugsmą savo šeimai bei visuomenei. Deja, gyvenimas modernėja ir nyksta kai kurios vertybės. Keičiasi ir pats žmogus. Šiandienė moteris trokšta gyventi laisviau, siekia būti savarankiška. Kasmet mažėja vaikų gimstamumas, daugėja abortų. Moteris, Kūrėjo pakviesta gimdyti, žudo. Savo neišmintingą pasirinkimą dažniausiai užglaisto daugybe priežasčių. Skaudi šių dienų tikrovė, nes dažniau renkamasi partnerystę, laisvą lytinį bendravimą, o ne motinystės stebuklą.

Verta prisiminti nuostabią senovės graikų legendą apie motinos išdidumą. Tai legenda apie Niobę, Tėbų karaliaus žmoną, mirtingą moteriškę, kuri atsisakė aukoti Apolono ir Artemidės motinai deivei Lėtojai. Karalienė manė, kad jai, septynių sūnų ir septynių dukterų motinai, toji dieviška garbė labiau pritiktų. Dievai žiauriai jai atkeršijo už tai – užsirūstinę Artemidė ir Apolonas vieną po kito nukovė visus Niobės vaikus. Net suakmenėjusi iš skausmo Niobė neatsižadėjo savo žodžių, kad ji, motina, esanti už deives prakilnesnė. Tai graži legenda, užrašyta labai seniai, papasakota dar tais laikais, kai motinos džiaugėsi kiekvienu į pasaulį atėjusiu vaikeliu.

Krikščionybėje taip pat teigiama, kad kiekviena gyvybė yra Dievo dovana ir ją reikia saugoti, ja didžiuotis. Tuo tarpu šiais laikais vis dažnesni yra abortai. Teisinamasi įvairiai: sunki socialinė būklė, vienišos motinos problema, moraliniai aspektai, sunki liga, gresianti motinos gyvybei, ir pan. Daugybė pasiteisinimų ir tiek pat priežasčių, kodėl vaikelis negali išvysti šio pasaulio.

Statistikos duomenys rodo, kad Lietuvoje daugiau nužudoma kūdikių abortų metu, negu jų gimsta. Išgyvename stebėtiną paradoksą: šalyje nėra mirties bausmės nusikaltėliams (tam Bažnyčia pritaria), bet pateisinamas nekaltų žmonių žudymas. Kitas paradoksas yra tas, kad nerasime šalies, kur nebūtų baudžiama už tyčinę žmogžudystę, tuo tarpu daugelyje šalių žudomi negimę kūdikiai. Taip yra todėl, kad užsimezgusi motinoje nauja gyvybė nėra laikoma žmogumi. Tačiau žmogaus gyvybė negali egzistuoti atskirai nuo žmogaus. Gyvybė yra stebuklas, bet gal žmogaus protas nesuvokia jos didingumo?

2002 metų gegužės mėnesį Lietuvos vyskupų kreipimesi cituojama Mato evangelijos eilutės: „Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos – tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“ (Mt 2, 18). Iš tiesų moteris, nusprendusi daryti abortą, labai daug emociškai išgyvena. Tiek internete, tiek spaudos puslapiuose galima rasti daugybę išpažintinių moterų laiškų. Abortas palieka gilią žaizdą visam gyvenimui. Deja, įvairios priežastys sąlygoja tokio baisaus kelio pasirinkimą.

Manyčiau, kad negalima kaltinti vien moterų. Atsakyti turi abu – vyras ir moteris, nes jie abu ir pradėjo gyvybę. Pasitaiko, kad vyras atsisako prisiimti atsakomybę, ir moteriai tenka karti gyvenimo taurė. Ji priima žiaurų nuosprendį – nužudyti gyvybę, kuri dar tik rengiasi plazdėti po jos širdimi. Įvairūs socialiniai veiksniai lemia tokį pasirinkimą. Kaip dažnai moterys kenčia smurtą nuo savo vyro ar sutuoktinio, kaip dažnai šiais laikais moterys būna šeimos (taip pat ir vyro) maitintojos. Žinoma, yra nemažai moterų, kurios mėgaujasi su vyrais degtinės taurele, pučia cigaretės dūmus ir smagiai leidžia laiką ieškodamos „meilės“. Visada sukasi du ratai – šviesusis ir tamsusis. Tačiau nemanau, kad kuriai nors moteriai po aborto buvo lengva. Naktiniai košmarai, depresija, nesibaigiantis liūdesys – juk moteris neteko dalies savęs, savo širdies.

Kaip teigiama Lietuvos vyskupų kreipimesi (2002), abortas niekada neišsprendžia problemų, bet sukuria naujų: fiziškai ir dvasiškai suluošina moteris, jas padaro nevaisingas, neretai išyra šeimos ir pan. Statistikos duomenimis, Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius moterų vaisingumas sumažėjo 20 proc. Vienai vaisingo amžiaus moteriai tenkantis vaiko vidurkis sumažėjo nuo 2,4 iki 1,9 vaiko. Natūralus gyventojų prieaugis per XX amžiaus paskutiniuosius tris dešimtmečius buvo 0,7 proc. Nuo 1994 metais Lietuvoje nebėra natūralaus gyventojų prieaugio, o 2000 metais jis siekė jau grėsmingą ribą – net 1,3 proc. Gimstamumas naujojo mūsų amžiaus pradžioje sumažėjo net 18 proc.

Pastebėta šeimų skaičiaus mažėjimo tendencija. Mieste daugėja šeimų, kurias sudaro tik du žmonės (dažniausiai sutuoktiniai arba neįregistravę santuokos asmenys). Kaime mažėja dviejų ir trijų asmenų šeimų, tačiau nežymiai daugėja keturių ir penkių ar daugiau asmenų šeimų. Bet dažniausiai tokios daugiavaikės šeimos yra probleminės ir jose daug vaikų yra tik dėl kelių priežasčių. Viena jų yra ta, kad tėvai galės gauti už vaikus pašalpas ir jas iššvaistys girtuokliaudami. Kita priežastis – vaikai reikalingi, kad padėtų šeimai atlikti žemės ūkio darbus. O kur meilė vaikams?

Vaikams reikia daug meilės, kitaip jie neužaugs dvasiškai stiprūs. Gražiai rašo italų rašytojas Brunas Fereras, cituodamas mergytės „gyvenimo recepto“ žodžius: „Kad išgyventume, reikia keturių apkabinimų per dieną; kad įstengtume eiti į priekį, reikia aštuonių apkabinimų per dieną; kad augtume, reikia dvylikos apkabinimų per dieną“. Vaikams reikia nuolatinės motiniškos ir tėviškos meilės, supratimo.

Deja, tik pasižvalgykime aplinkui, pavartykime spaudos puslapius, įsijunkime televizorių. Vėl statistika – smurtas prieš vaikus, išnaudojimas. Patys tėvai skriaudžia savo vaikus. Vienos motinos neleidžia gimti kūdikiams, o kitos juos po truputį, diena po dienos, skriaudžia, alina, uja, muša.

Šiandien daugelio žmonių gyvenime visas dėmesys koncentruojasi į savąjį „Aš“, visiškai nepaisant, kaip šis egoistinis nusistatymas paveiks artimą, visuomenę. Net ir į vaiką žiūrima kaip į nepageidaujamą būtybę, kurios reikia kratytis visomis priemonėmis. Svarbiausias dalykas kovojant su abortais yra moralinis visuomenės parengimas, išmokymas žiūrėti į dar negimusį kūdikį kaip į tikrai žmogišką būtybę, turinčią klestėti ir augti, kuri yra didžiausias šeimos papuošalas arba brangenybė. Gimęs vaikas turi teisę pasiimti iš pasaulio tai, kas jam reikalinga: gėrį, tėvų meilę, švelnumą. Jis visomis savo jėgomis ir skverbiasi į tą pasaulį, tačiau nesitiki, kad bus nuskriaustas, paniekintas, nubaustas. Čia ir yra didžioji meilės paslaptis. Nepaprasta duoti pasauliui gyvybę, dar sunkiau užauginti žmogų, išpuoselėti jo dvasią, išmokyti mylėti, dalyti gėrį.

Taigi, norint išvengti baisių pasekmių, susijusių su žmogaus gyvybe, reikia gydyti žmonių dvasios žaizdas, o jos šiuo metu tikrai gilios, atvirai kraujuoja. „Katalikų Bažnyčios katekizme“ rašoma, kad žmogaus gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir saugoma nuo pradėjimo momento. Jau nuo pirmos žmogaus egzistavimo akimirkos turi būti jam pripažintos asmens teisės, tarp kurių ir nepažeidžiama kiekvienos nekaltos būtybės teisė gyventi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija