„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.9 (70)

2006-iųjų rugsėjo 15 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kodėl Lietuvoje mažėja vaikų?

Nors dauguma Lietuvos katalikų, nuolat lankančių bažnyčią, yra sulaukę brandaus amžiaus, tačiau ir jiems turi rūpėti vis didesne grėsmę kelianti padėtis dėl mažėjančio vaikų gimstamumo Lietuvoje. Lietuvoje mažėja vaikų – tokią skaudžią žinią rodo statistiniai duomenys. Per pastaruosius šešiolika metų vaikų sumažėjo beveik trečdaliu, o per šešerius metus -152,5 tūkst., arba vidutiniškai po 25,4 tūkst. kasmet. Per 2005 metus jų sumažėjo 27,5 tūkst. Tiesa, yra ir paguodžiančių žinių: dvylika metų nuolat mažėjęs gimstamumas pastaraisiais metais stabilizuojasi – pernai gimė 30,5 tūkst. vaikų, arba 122 vaikais daugiau nei 2004 metais. Mažėjant vaikų gimstamumui, sparčiai mažėja besimokančio jaunimo skaičius. 2005-2006 mokslo metais visose mokymo įstaigose mokėsi 783 tūkst. vaikų ir jaunuolių, ir tai buvo 22 tūkst. mažiau nei 2004-2005 mokslo metais. Bendrojo lavinimo mokyklose 2000-2001 mokslo metais mokėsi 604 tūkst. mokinių, o 2005-2006 mokslo metų pradžioje – jau tik 539 tūkst. mokinių. Pirmokų per pastaruosius penkerius mokslo metus sumažėjo 12 tūkst., t.y. ketvirtadaliu.

Tokie nedžiuginantys duomenys žada lėtą Lietuvos mirtį. Ne veltui kai kurie demografiniai duomenys rodo, kad po 300 metų Lietuvoje vietinių gyventojų teliks apie 100 tūkst., t.y. maždaug tiek, kiek dabar gyvena Panevėžyje, o po 500 metų mirs paskutinis lietuvis.

Tarp blogos demografinės padėties priežasčių svarbiausia yra ta, kad didelė mūsų visuomenės dalis, formaliai išpažįstanti katalikų ar kitą krikščionišką tikėjimą, iš tikrųjų lengva ranka atsisako krikščioniškų nuostatų. Pirmiausia tai jaunų šeimų nenoras turėti daugiau nei vieną vaiką, taip paminant katalikišką požiūrį į galėsiantį gimti naują vaiką – be didelių skrupulų nusprendžiama jį nužudyti, t.y. atsikratyti jo pasidarant abortą. Abortą pasirinkusios šeimos tai pateisina labai lengvai: mums bus sunku išlaikyti du ar daugiau vaikų, kam mums vargti jaunystėje, be to, abortas („išvalymas“) nieko nereiškia. Bet prisiminkime: mūsų seneliai ir proseneliai gyveno be automobilių, be radijo ir televizorių, be laukus įdirbti padėjusių traktorių ir kombainų, jie dirbo žymiai primityviau ir sunkiau, tačiau nebijojo to „vargo“, kurio bijomės mes, XX amžiaus antroje pusėje gimusieji ir XXI amžiuje gyvenantieji, – auginti daugiau vaikų. Argi mums, katalikams, kiekvieną sekmadienį klausantiems Evangelijos, savo kunigo pamokslo apie moralę, apie Dievo įsakymus, negali nerūpėti tai, kad nuo 1957 metų, kai Sovietų Sąjungoje (ir Lietuvoje) buvo įteisintas abortas ir iki šiol nė kiek neapribotas, mūsų tauta prarado apie du milijonus naujų žmonių? Jie, tie du milijonai, buvo nužudyti tiesiogine to žodžio prasme. Nužudyti per daug nesusimąsčius. Daug tų galėjusių gimti vaikelių buvo nužudyti vien dėl to, kad gimdyti jas turėjo netekėjusios mergelės, t.y. „pasimylėjus“ vien dėl lytinio potraukio, neturint jokių įsipareigojimų būsimai gyvybei. Tad čia jau galime kalbėti apie kitą svarbią mūsų gimstamumo mažėjimo priežastį: jaunimo, ypač vyriškosios jo pusės, nepasirengimą būsimam šeimos gyvenimui, neatsakingumą gyvybe teikiančiai jaunai motinai ir netgi jo, vaikino, infantiliškumą (nesuaugimą, nesubrendimą žmogiškiems santykiams). Tad nereikėtų smerkti tas mergaites, kurios, padarusios nuodėmę prieš skaistybę, nenužudo pradėtos gyvybės, pagimdo ją ir toliau augina sunkiomis sąlygomis. Aišku, jokiu būdu nesinorėtų ir to nelinkime, kad tai taptų masiniu reiškiniu, kas dabar įgauna vos ne visuotinę tendenciją, nes nepilnoje šeimoje augantis vaikas negali išvystyti visų iš Dievo galimų jam įsigyti žmogiškųjų savybių.

Bet ar ne mes, vyresnieji, tėvai, seneliai, dėdės ar tetos, pamirštame ar nemokame auklėti mūsų jaunimo? Ar ne mes neparengiame jaunimo atsakingam gyvenimui? Vien materialinių vertybių parūpinimas jaunimui nedaug ką jam duoda ir nesuteikia tikros laimės. Negalvokime kiekvienas atskirai: mano vaikų ar vaikaičių bėdos – svarbiausios, ir tegul niekas čia man nenurodinėja. Juk tie mūsų „kiekvieno atskirai“ reikalai tampa visos tautos reikalais, jie susilieja į tuos tūkstančius ir milijonus prarastų gyvybių, veda į mūsų tautos nykimą ir galiausiai į mirtį.

Blogėjantys demografiniai duomenys kelia didelį rūpestį Katalikų Bažnyčios vadovui popiežiui Benediktui XVI. Neseniai jis neįprastai atvirai išsakė susirūpinimą dėl gimstamumo mažėjimo Europoje ir kituose žemynuose, nurodydamas, jog tai veda į pavojingą visuomenės senėjimą ir kad šio proceso pagrindinės priežastys yra dvasinės ir moralinės. Pavasarį rašytame laiške jis pažymėjo, kad „visos planetos lygmeniu ir ypač išsivysčiusiose šalyse mes stebime dvi ryškias ir tarpusavyje susijusias tendencijas: viena vertus, gyvenimo amžiaus ilgėjimą ir, kita vertus, gimstamumo mažėjimą“. Todėl, kaip sakė Popiežius, „daugelis tautų bei jų grupių patiria jaunų žmonių stygių savo gyventojų skaičiui atnaujinti“.

E.Š.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija