„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.9 (70)

2006-iųjų rugsėjo 15 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kam Dievas pašaukė moterį

Skaičiau knygą, kuri mane privertė patikėti, kad neturiu teisės būti nelaiminga. Net jei būčiau moteris, po keliolika valandų dirbanti triukšmingame gamybos ceche, o grįžusi namo, užuot ramiai ilsėjusis, rūpinčiausi rytdienos pietumis vyrui ir vaikams. Ir kaip vienintelio atlygio tesulaukianti grašių duonai ir priekaištų, jog maistas buvo per sūrus, o mėgstamo dukros džinsinio sijonėlio taip ir nespėjau išskalbti...

Prancūzų autorės Jo Croissant knygoje „Moteris, arba širdies kunigystė“ pasakojama apie nuostabų Dievo sumanymą – žmonijai padovanoti motiną, vyrui – moterį, o tėvui – dukrą. Remdamasi daugelio moterų pasakojimais ir Šventojo Rašto citatomis J.Croissant įtikėjusi tvirtina, kad vienintelė moters užduotis ir prasmė gyvenime yra mylėti. Rūpintis ir globoti, patarti ir pabarti, palaikyti ir drąsinti visus to reikalingus, visiškai atsižadant savęs, o savo džiaugsmus ir rūpesčius, sėkmes ir nesėkmes, laimę ir skaudulius aukoti Dievo šlovei vardan žmonijos Išganymo.

Moteris savo meilę išreiškia visų pirma būdama gera dukra. Dukra savo gimdytojams ir dukra mūsų visų Tėvui. Santykis su tėvu merginai yra lemtingas. Per jį ji tampa asmenybe, tai jis ją išveda į visuomenės gyvenimą iš motinos rūpestingos globos, kartais net perdėtos. Atsiduodama Dangiškojo Tėvo globai, mergina išmoksta priimti ir mylėti save tokią, kokia ji yra, su visais savo trūkumais ir netobulumais.

Ir tik tuomet, kai dukra tampa moterimi, suvokiančia, kas esanti, ir „kai jos kūnas, širdis, psichika yra pasirengę būti dovana, ji gali tapti sutuoktine“, ištikima savo vyro bendradarbe, rėmėja ir sekėja. Jei moteris tam nėra pasirengusi, gresia pavojus „iš mažos mergaitės, kuri, norėdama įtikti tėveliams, stengiasi patenkinti jų lūkesčius, virsti visapusiškai nuo vyro priklausoma moterimi“. Tapusi sutuoktine, moteris pasirengusi duoti gyvybę kitam – tapti motina, kantria, rūpestinga, mylinčia, jautria savo vaikų skausmui.

Tačiau nevalia pamiršti, kad kiekviename santykyje su žmonėmis reikia palikti vietos Dievui, nes kitaip visa sugrius. Tik Aukščiausiasis yra tas, kuris teikia tvirtumo pamatams. Todėl moterys, iš prigimties būdamos atviresnės ir imlesnės dvasinių dalykų suvokimui nei vyrai, turi mylėti, kai, regis, niekas nebemyli, kad įvyktų perkeitimas. Kad neiširtų sunkumus patyrusios šeimos, kad jaunas ir senas jaustųsi reikalingas ir save realizuojantis, kad žmogus taptų jautresnis humanizmui ir atviresnis Tėvo šaukimui.

Nors pirmoji nuodėmė buvo padaryta moters, tačiau ji jos neišsižadėjo ir ją prisiėmė, nors galėjo kaltinti Adomą, jog jam nederėjo sutikti valgyti uždraustą vaisų. Moteriai duota galia atvesti žmoniją į Išganymą. Tai per moterį Kristus tapo žmogumi, kad savo gyvybe atpirktų pasaulį. Todėl moteris, būdama skirtinga nei vyras, turi gelbėti žmoniją.

J.Croissant iš tiesų priverčia patikėti, kad moteriai skirta ypatinga misija. Tačiau šiandien, ypač jaunai išsilavinusiai moteriai, sunku likti klusnia ir pavaldžia, tylia ir dažnai nematoma vyro bendrininke. Juolab kad dažnai jai tenka kentėti dėl vyro neištikimybės, vaikų nedėkingumo, patirti, kas yra moters ir jos veiklos, kuriai ji atiduoda save visą, nuvertinimas. Turbūt todėl jai norisi daugiau nei vien tik rūpintis namų kasdienybe ir įrodyti, kad ji pajėgi būti aukščiau už vyrą.

Iš feministinių judėjimų gimę lygių galimybių idėjos ir įstatymai, leidžia moterims realizuoti save profesinėje veikloje, aprūpinti šeimą materialine gerove. Nemanau, kad tai blogai. Bet užimdama postus moteris neturėtų pamiršti, jog ji pašaukta mylėti ir kviesti meilei kitus. „Ar ne daugiau drąsos, nei paaukoti gyvybę, atliekant didvyrišką žygdarbį, reikia tam, kad atsižadėtum savęs ir atiduotum savo gyvenimą kasdieninėse smulkmenose?“ – klausia J.Croissant.

Nelengva trapia laikomai moteriai sekti savo pašaukimą. Bet kai užmirštame, ko nori iš mūsų Viešpats, jaučiamės nelaimingos, nematome prasmės savo gyvenime, nesvarbu, ar mus puoštų aukso papuošalai, ar nuo darbų suskeldėjusios rankos. Kenčiame ir kaltiname kitus, nes nesijaučiame mylimos, galiausiai pačios užmirštame mylėti.

„Moteris turi visados išlikti mylinti, kol pažadins meilę kito širdyje – toks jos pašaukimas“.

Kristina Borkertaitė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija