„Tarptautinės amnestijos“ išsigimimo pavojus

Mindaugas BUIKA

Aborto palaikymas kompromituoja

Žinomai žmogaus teisių gynimo organizacijai „Tarptautinė amnestija“ („Amnesty International“), svarstant galimybę pradėti kovą prieš negimusių kūdikių teisę gyventi per vadinamosios „teisės į abortą“ palaikymą, Bažnyčios vadovai perspėjo dėl tokio išsigimimo pasekmių. „Aš labai vertinu „Tarptautinę amnestiją“, tačiau taip darydama ji nukerta savo abi rankas, – sakė neseniai duotame interviu žinių agentūrai „Reuters“ Vatikano kardinolas Renatas Martinas, kuris vadovauja Popiežiškajai teisingumo ir taikos tarybai. – Tikiuosi, kad ji šito nedarys, antraip labai nuvertintų ir pažemintų savo, kaip žmogaus teisių gynėjo, autoritetą“. Kardinolas pastebėjo, kad, siūlydama įtraukti abortą į „žmogaus teisių“ sąrašą, „Tarptautinė amnestija“ negalės teigti, jog gina visus, be išimties, nes, darant abortą, yra nužudomas motinos įsčiose pradėtas kūdikis.

Panašios nuostatos laikosi ir Jungtinių Amerikos Valstijų katalikų vyskupai, kurie savo laiške „Tarptautinės amnestijos“ vadovybei pažymėjo, kad abortas, kaip „žmogaus teisės“ gynimas, keltų dar didesnę grėsmę ne tik labiausiai pažeidžiamiems asmenims, negimusiems kūdikiams, bet ir kompromituotų iki šiol puikią „Tarptautinės amnestijos“, kaip kenčiančiųjų ir diskriminuojamųjų gynėjos, reputaciją. „Toks ligšiolinės pozicijos pakeitimas būtų tragiška klaida“, nes reikštų žmogaus teisių padalijimą ir nusišalinimą nuo pagrindinės „Tarptautinės amnestijos“ misijos ginti žmogaus teises, kaip jos išdėstytos Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracijoje. Vyskupai primena, kad JAV katalikų bendruomenė iki šiol gėrėjosi ir „Tarptautinės amnestijos“ veikla bei stengėsi aktyviai su šia organizacija bendradarbiauti visuotinių žmogaus teisių labui.

„Tarptautinę amnestiją“ 1961 metais įkūrė pernai miręs anglas katalikas Piteris Benensonas, kuris jau anksčiau daug nuveikė įvaikinant Ispanijos pilietinio karo našlaičius (1936-1938) bei apgyvendinant Didžiojoje Britanijoje iš nacių valdytos Vokietijos (1933-1945) pasitraukusius žydus. Įkurdamas šią organizaciją, jis norėjo atsiliepti į institucinio neteisingumo, mirties lagerių, įteisintų kankinimų, valstybinio saugumo ir policijos piktnaudžiavimų bei ideologinių kalinimų tąsą netgi pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ypač komunistų valdytuose (ar tebevaldomuose) kraštuose.

Galima radikaliojo feminizmo įtaka

Šiuo metu „Tarptautinei amnestijai“, turinčiai savo nacionalines sekcijas 72 pasaulio šalyse, priklauso daugiau kaip 1,8 milijono narių. Už savo veiklą, siekiant išlaisvinti „sąžinės belaisvius“, politinius kalinius, aiškinant totalitarinių režimų nusikaltimus, trėmimus ir valdžios užsakytas žmogžudystes, žmonių grobimus ir „dingimus be žinios“ opozicijos vadovų, „Tarptautinei amnestijai“ 1977 metais buvo pagrįstai paskirta Nobelio taikos premija. Kadangi minėti persekiojimai dažnai, ypač valstybiniu ateizmu grindžiamuose bei religijos laisvę varžančiuose režimuose, buvo vykdomi neatmetant tikėjimo, „Tarptautinės amnestijos“ aktyviausi bendradarbiai visuomet buvo katalikiškos ir kitų konfesijų žmogaus teisių gynėjų grupės. Dabar į pirmą vietą netikėtai iškėlusi „teisės į abortą“ lozungą, ši organizacija gali daugumą rėmėjų prarasti.

Tai, kad JAV vyskupai savo minėtame pareiškime įvardija kaip didelę žalą „Tarptautinės amnestijos“ svarbiam darbui nešantį „beprecedentį nebūtiną įsitraukiamą į debatus dėl abortų“, galima iš dalies aiškinti pačios organizacijos vadovybės feminizaciją ir radikaliojo feminizmo ideologijos įsivyravimu joje. Būtent dėl to dabar „Tarptautinėje amnestijoje“ pravedama reikalinga kampanija „Sustabdyti prievartą prieš moteris“ krypsta į tam tikro pobūdžio veiklą už „teisės į abortą“ visuotinį pripažinimą, vadovaujantis prieštaringa nuostata, kad moters teisei į fizinį ir mentalinį integralumą neva priklauso ir „teisė“ į nėštumo nutraukimą. Feministėms būdingas žiaurus požiūris kiekvieną nenorimą ar „neplanuotą“ nėštumą sieti su prievarta, įsčiose pradėtą kūdikį prilyginant „agresoriui“, kurį privalu sunaikinti.

Amerikiečių ganytojai primena tradicinę „Tarptautinės amnestijos“ viziją „pasaulio, kuriame kiekvienas asmuo naudojasi visomis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir kituose tarptautiniuose žmogaus teisių standartuose“. Tiek Katalikų Bažnyčia, tiek ir ši organizacija buvo priešakinėse linijose, skatinant pagarbą asmens orumui ir pagrindinėms jo teisėms. Štai JAV episkopatas ir „Tarptautinė amnestija“ daugelį metų kartu dėjo pastangas, siekiant šalyse atsisakyti mirties bausmės. Taip pat buvo bendradarbiaujama tokiais tarptautinės plotmės klausimais, kaip apartheido režimo įveikimas Pietų Afrikoje, priešinantis buvusių karinių diktatūrų Centrinėje Amerikoje sankcionuotų „mirties eskadronų“ smurtui, o pastaruoju metu siekiant nutraukti kankinimų praktiką kovoje prieš terorizmą.

Tvirtas Bažnyčios mokymas

Būtent šią tradiciją, sutelkiant dėmesį į akivaizdžius žmogaus teisių pažeidimus, „Tarptautinė amnestija“ ir turi tęsti, ypač kai dėl jų pažeidimų didelė visuomenės dalis yra abejinga. Tuo tarpu „abortas tarptautiniuose juridiniuose aktuose nėra pripažintas kaip žmogaus teisė“, primena JAV vyskupai. Atvirkščiai, 1989 metų Jungtinių Tautų Vaikų teisių konvencija ir neseniai, 2004-aisiais, JT patvirtinta Deklaracija prieš žmonių klonavimą aiškiai pripažįsta negimusio kūdikio žmogiškąjį orumą ir jo apsaugojimo poreikį, taip akcentuodama žmogaus teisių gynimą. „Tarptautinė amnestija“ atrodytų gana ironiškai, jeigu ji, kaip žmogaus teisių gynėja, dabar neigtų tai, ką pripažįsta tarptautinės instancijos“, – pažymi amerikiečių katalikų ganytojai. Jie taip pat pastebi, kad „Tarptautinės amnestijos“ peršama mintis, jog abortas būtų prilygintas „žmogaus teisei“, kai kam gali atrodyti, kaip parama moters laisvei įtvirtinti arba užjaučiantis atsiliepimas į kartais nepageidautinas nėštumo situacijas, pavyzdžiui, išžaginimo ar kito pavojaus moters gyvybei atvejais. Tačiau apskritai abortas daro žalą moters sveikatai ir orumui, tuo pačiu metu nutraukia jos brangiausio turto – negimusio kūdikio gyvybę. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, įsivyraujant „seksualinei revoliucijai“, atnešusiai didžiulę moralinę krizę Vakarų visuomenėje, Jungtinėse Valstijose, kaip ir Europoje, abortas buvo legalizuotas. Tačiau kartu su dvasiniu atgimimu stiprėjo sąjūdis, pasisakantis prieš kūdikių žudymą, ir moterys dabar netgi labiau nei vyrai pasisako prieš neribojamus abortus. Šiame gyvybės gynėjų sąjūdyje vis aktyviau dalyvauja moterys, dariusios abortus, ir, pasiremdamos savuoju patyrimu, geriau suvokia jų pragaištingumą.

Pažymėję, kad bandymas prievartos būdu – šiuo atžvilgiu negimusių kūdikių žudymu – ištaisyti netgi neteisingas situacijas, visada „menkina žmogaus orumą ir visą visuomenės audinį“, JAV vyskupai remiasi II Vatikano Susirinkimo mokymu. Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“, išvardijant ir pasmerkiant prievartos prieš žmogiškąjį orumą atvejus, tokius, kaip smurtas, kankinimas, sąžinės žalojimas, socialinis ir teisinis išnaudojimas, pradedama nuo išpuolių „prieš pačią gyvybę“ nurodymo, prie kurių priskiriami abortų ir eutanazijos atvejai („Gaudium et spes“, Nr. 27). Iš tikrųjų būtent „teisė gyventi“ yra fundamentali – tai „teisė turėti teises“ – ir jos integralumas priklauso nuo pripažinimo absoliučiai kiekvienam žmogiškosios šeimos nariui, nepriklausomai nuo jo rasės, amžiaus ar būklės“, pabrėžia amerikiečių ganytojai. Jų įsitikinimu, žymiai labiau užjaučiančiu atsaku į nėščių moterų problemas būtų skatinimas joms teikti įvairiapusę paramą bei patarnavimus, atitinkamas švietimas ir ekonominės padėties visuomenėje gerinimas. Kaip tik tuo užsiima Katalikų Bažnyčia ir jos socialinės organizacijos, pelniusios moterų pripažinimą visame pasaulyje, pasirengusios tai daryti ir ateityje. „Katalikų Bažnyčia stengsis ir toliau su didesniu dėmesiu ginti šiuos (nėščių moterų) poreikius visuose atitinkamuose tarptautiniuose forumuose“, – pabrėžiama Jungtinių Valstijų episkopato pareiškime. Jo pabaigoje „Tarptautinė amnestija“ dar kartą kviečiama nemenkinti ir neiškreipti savo garbingos misijos veiksmais, kurie iš esmės nesuderinami su tikruoju žmogaus teisių gynimu ir kurie giliai suskaldys besidarbuojančius šiam tikslui asmenis.

Žmogaus teisių gynėjų perspėjimai

Panašius perspėjančius pareiškimus „Tarptautinės amnestijos“ vadovybei yra paskelbę kitų šalių episkopatai, taip pat atskiri ganytojai, politikai bei ekspertai, aktyviai besidarbuojantys žmogaus teisių gynimo baruose. Štai žinomas žmogaus teisių gynėjas Rytų Anglijos katalikų vyskupas Maiklas Ivansas, kuris jau daugiau kaip trisdešimt metų priklauso „Tarptautinei amnestijai“ ir jai netgi yra parašęs specialią maldą, perspėjo, kad organizacijos perėjimas prie „teisės į abortą“, kaip pagrindinės žmogaus teisės skelbimo, paskatins jį pasitraukti iš jos narystės.

„Aš toliau esu pasirengęs nešti teisingumo žvakę tiems, kurie atsidūrę priespaudos tamsybėje, bet nesijaučiu galėsiantis būti nariu organizacijos, kuri tarp didžių darbų žmonijai išskiria labiausiai pažeidžiamus ir negalinčius apsiginti asmenis – negimusius vaikus“, – perspėjo ganytojas. Jis pabrėžė, kad visuomenėje, vis labiau aštrėjant diskusijai dėl aborto įteisinimo, savo naująja politika „Tarptautinė amnestija“ taptų „partine organizacija“ ir prarastų galimybę remtis didžiosios visuomenės dalies konsensusu dėl svarbiųjų persekiojamų žmonių gynimo klausimų.

Žmogaus teisių ir gyvybės gynėjas JAV kongresmenas katalikas Kristoforas Smitas taip pat perspėjo, kad jeigu „Tarptautinė amnestija“ pritaikys abortų palaikymo politiką, „netrukus pajus nepasitikėjimą žmonių, kurie iki šiol žvelgė su viltimi“. Tuomet „Tarptautinė amnestija“ bus jau nebe didelį autoritetą turinti žmogaus teisių gynimo organizacija, bet tik dar viena prieš negimusius vaikus ir gyvybės apsaugą pasisakanti grupė.

Žymus žmogaus teisių ekspertas, Valparaiso (JAV, Indianos valstija) universiteto profesorius Ričardas Stitas taip pat teigė, kad aborto „teisės“ propaganda ženklintų žingsnius atgal visuotinių teisių gynimo srityje. Tai reikštų ėjimą prieš pagrindinę visuotinę teisę gyventi bei teisę vardan sąžinės atsisakyti nuo dalyvavimo prievartoje. (Pavyzdžiui, medikų teisę atsisakyti daryti abortus, nes tai reikštų paciento „teisės“ paneigimą.) Aborto palaikymas taip pat nepasitarnautų siekiui sustabdyti prievartą prieš moteris, nes privačioje aplinkoje jos galėtų būti dažniau išnaudojamos vyrų, reikalaujant joms daryti netgi nenorimus abortus. „Individo teisė į abortą iš esmės yra stipresniojo teisė engti silpnesnįjį“, o tai prieštarauja pačiai visuotinių žmogaus teisių sampratai, daro išvadą profesorius R.Stitas.

Beje, jis pripažino tai, ką popiežius Benediktas XVI viename susitikime su Lotynų Amerikos vyskupais labai aiškiai yra pasakęs: kiekvienas abortas ne tik žiaurus nusikaltimas prieš atskirą silpną žmogų, kuris nužudomas motinos įsčiose, bet ir nusikaltimas prieš visą visuomenę. Iš tikrųjų „aborto teises galima įvardyti kaip antibendruomenišką ekstremalaus individualizmo išraišką“, kai privačia nuosavybe – dėl legalizuotų abortų gausos – tampa būsimų kartų likimas, aiškino prof. R.Stitas.

Galutinis spendimas dar nepriimtas

Galutinis sprendimas dėl „Tarptautinės amnestijos“ naujosios „teisės į abortą“ skatinimo politikos bus priimtas 2007 metų rugpjūčio mėnesį Meksikoje įvyksiančioje šios organizacijos Tarptautinės tarybos generalinėje asamblėjoje. Šiai politikai jau pritarė liepos mėnesį Portugalijoje posėdžiavęs „Tarptautinės amnestijos“ Tarptautinis vykdomasis komitetas ir dabar jos nuostatos svarstomos organizacijos visose 72-ose nacionalinėse sesijose. Kol kas aiškią paramą išreiškė tik šios „teisės į abortą“ rėmimo politikos iniciatorė – Kanados sekcija ir panašių nuostatų laikosi Didžiosios Britanijos sekcija.

Pranešama, kad balsavimas dėl šios siūlomos politikos rėmimo įvyko ir „Tarptautinės amnestijos“ Jungtinių Valstijų sekcijoje, tačiau jo rezultatai neskelbiami viešai, nes tai neva „vidaus reikalas“. (Matyt, baiminamasi susikompromituoti ir prarasti finansinį rėmimą palankaus „teisės į abortą sprendimo atveju.) Naujosios Zelandijos sekcijos nariai taip pat nežymia dauguma balsavo už abortą, tačiau vadovybė atsisakė tai patvirtinti, nenorėdama didelės įtampos ir grupės suskaldymo. „Daugelis „Tarptautinės amnestijos narių tiki, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo ir kad reikia laikytis labiausiai ratifikuotos žmogaus teisių sutarties – Vaiko teisių konvencijos – nuostatos, kad kūdikis turi būti vienodai globojamas ir ginamas prieš gimimą ir po jo“, – sakė Naujosios Zelandijos sekcijos vadovas Sedas Simpsonas.

© 2006 „XXI amžius“