„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.11 (72)

2006-iųjų lapkričio 10 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kuriame blaivią Lietuvą

Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio 25-osioms metinėms

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Ne vienas tautietis, savo gyvenimo neįsivaizduojantis be alkoholio, blaivininkams mėgsta pasakyti: „Kas iš to jūsų krebždėjimo? Kaip gėrė anksčiau, taip geria dabar; dabar net dar daugiau.“ Ir tai – karti tiesa. Tyrimais nustatyta, kad Europos Sąjungoje Lietuva pirmauja ne tik savižudybėmis, bet ir girtavimu. Vasarą iš Prancūzijos atvykęs Henrikas Juškevičius pastebėjo: „Po didžiulės Lietuvos šventės – Mindaugo karūnavimo dienos – ant suolelių snūduriavo neišsipagirioję jaunuoliai. Taip ir norėjosi nusiųsti juos į paplūdimį rankioti iš smėlio tą gausybę nuorūkų, kurias jie patys ten, beje, ir paliko. Girtuoklystė – didžiausia Lietuvos problema“. Alkoholis žudo lietuvių tautą. Tai rodo autoavarijų, savižudybių statistika. Iki 2009 metų Europa siekia alkoholio suvartojimą sumažinti 25 proc. Tai svarbus iššūkis mums visiems. Iššūkis, apie kurį žino nedaugelis. Tačiau pesimizmas, kaip ir pyktis, yra blogas patarėjas.

Optimizmo, įkvėpimo toliau skleisti blaivystės idėjas įgavome rugsėjo pabaigoje Vilniuje įvykusiame moksleivių organizacijų sąskrydyje „Skleiskis blaivumu, jaunoji Lietuva“, surengtame Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio 25-erių metų jubiliejaus proga. Renginyje dalyvavo pusketvirto šimto valančiukų. Apie priesaiką gyventi nesisvaiginant ir to paties raginant kitus bylojo jų rankose laikomi plakatai: „Negerk alkoholio!“ „Mes kuriame blaivią jaunąją Lietuvą!“, „Gyvenkime sveikai!“ ir t.t. Į sostinę jie susirinko iš įvairių Lietuvos kampelių: Mosėdžio (Skuodo r.), Alytaus, Paberžės (Vilniau r.), Druskininkų, Marijampolės ir kitur. Pirmiausia įvyko mitingas ant Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos laiptų, taigi Seimo pašonėje. Valančiukai kalbėjo patys, taip pat išgirdo daug padrąsinamų žodžių, palaikymo, gražiausių sveikinimų iš suaugusiųjų bei bendraamžių iš kitų jaunimo organizacijų.

„Drąsos, jaunieji pasiryžėliai, stiprybės mylėti Kūrėją ir Tėvynę Lietuvą! Jos dvasia tebūna jums šviesa. Jos didvyrių, kankinių auka ir keliai – jums stiprybė ir kelias į visų mūsų bei visos Tėvynės Prisikėlimą tiesoje ir teisingume, dvasiniame ir doroviniame išsiskleidime“, – tai dabartinio Uliūnų (Panevėžio r.) Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebono kun. Algimanto Keinos, vieno aktyviausių Blaivystės sąjūdžio kūrėjų, žodžiai.

Buvo ne tik gražių sveikinimų, linkėjimų ir pamokymų. Ilgam liks praeivių atmintyje dainuojanti ir skanduojanti valančiukų ir jų vadovų kolona per visą Gedimino prospektą iki pat Trijų kryžių kalno. Nemažai vaikų į šį kalną kopė pirmą kartą. Paskui graži šventė tęsėsi Kalnų parke, kur kiekviena delegacija galėjo parodyti savo išmonę: vaidino, dainavo, deklamavo. Klausėsi vieni kitų ir prasmingo Blaivystės sąjūdžio folkloro ansamblio „Giedra“ koncerto.

Kita diena buvo taip pat labai įdomi. Valančiukai dalyvavo šv. Mišių aukoje, atnaujino blaivumo priesaiką. Po to aplankė karaliaus Mindaugo paminklą, įkopė į Gedimino pilies bokštą, apsilankė Arkikatedroje.

Sąskrydis – tai nauji bičiuliai, bedraminčių ir bendraamžių malonus bendravimas, suvokimas, kad esi ne vienas, kad kartu su kitais eini teisinga kryptimi. Namo jie skirtėsi pasiryžę į savo ratą įtraukti mokyklos, kiemo, gatvės vaikus ir taip plėsti blaivybės idėjas, sveikai gyventi, kūrybingai leisti laisvalaikį. Dabar jau galima atsakyti tiems, kurie sako: „Kas iš to jūsų krebždėjimo?“ Tas „krebždėjimas“ blaivystės idėja uždegė dalį Lietuvos vaikų ir jų pedagogų.

Tą pačią sekmadienio popietę į Mokytojų namus rinkosi žmonės, prieš 25-erius metus įkūrę blaivystės klubą „Sąjūdis“. Turėjo ką pasakyti Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio pirmininkas Juozas Kančys, Valdybos pirmininkas Jonas Kvederaitis, Jonas Kačerauskas, Vytautas Uogelė, Vytautas Turčinavičius ir kt.

„Tuo laiku dirbau „Orgtechstatybos“ treste, kuris rengė statyboms, gamykloms naujausią technologiją, diegė naujoves. Kilo mintis įkurti blaivybės klubą. Tikėjau, kad greta naujų technologijų galėsime pasiūlyti naują gyvenimo būdą. Tačiau, pradėjus organizuoti klubą, susidūriau su dideliu pasipriešinimu, net grasinimais. Ir vis dėlto 1981 metais klubas buvo įkurtas“, - sakė J.Kačerauskas.

Tačiau blaivybės idėjos pradėtos brandinti gerokai anksčiau. Kaip prisiminė Juozas Kančys, Nepriklausomybės kovų savanoris Kazimieras Čaplikas jam sakęs: „Vyrai, atėjo laikas susitelkti ir galvoti, kaip atkursime Nepriklausomybę“. Taigi Blaivystės klubas iš pat pradžių turėjo rezistencinę kryptį. Sovietmetis buvo lyg kreivų veidrodžių karalystė. Girtavimas tapo tarsi gyvenimo būdas, nes darbovietėse rinkliavos po rublį alkoholiui pirkti buvo kone kasdienis reiškinys. Tuo tarpu veikė Kovos su girtavimu komisijos, kurių pirmininkais dažnai būdavo girtuokliaujantys viršininkai, kurie tik demagogiškai tyčiojosi iš problemos. Blaivystės klubas „Sąjūdis“ kėlė asmeninio pavyzdžio idėją: „Negerk ir kitų neragink gerti“, „Burkis ir kitus burk į blaivystės sąjūdį!“ Organizuoti žmonės yra drąsesni ir stipresni, mokantys žvelgti toliau, mažiau paklusnūs sovietinei valdžiai. Į blaivininkų renginius Vilniuje suvažiuodavo žmonių iš Kauno, Prienų, Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Valkininkų, Širvintų, Alytaus, Anykščių, Molėtų, Šiaulių, Raseinių – kone iš visos Lietuvos.

Sąjūdį rėmė dvasininkai. Tuometis Valkininkų klebonas kun. A.Keina buvo tapęs tarsi neoficialiu dvasios tėvu. Jis į renginius atsiveždavo filmavimo kamerą ir taip įamžino blaivias vestuves, blaivias krikštynas, gimtadienius ir vardadienius, kuriuos švenčiant neišgeriamas nė lašas alkoholinio gėrimo.

Mūsų šventės buvo linksmos, gražios ir kultūringos. Po vaišių niekas neskaičiavo išgertų butelių, nes jų nebuvo. Galima buvo skaičiuoti padainuotas patriotines dainas, kurias traukdavome nuoširdžiai, susiėmę rankomis. Mes ir tada, ir dabar ne vien žodžiais, bet ir veikla, elgesiu pritarėme ir tebepritariame arkivyskupo Julijono Steponavičiaus žodžiams: „Lietuvai nepaprastai reikia visiškai blaivaus, doro, sąžiningo ir darbštaus žmogaus“.

Mūsų veikla nepatiko sovietinei valdžiai. Atrodo, į teisiamųjų suolą už blaivystės idėjų skleidimą niekas nebuvo pasodintas, tačiau iš darbo atleistas ne vienas.

Tikėjomės, kad, atgavus Lietuvai nepriklausomybę, girtuokliavimo problema pradės nykti savaime, nes žmonės supras, kad darbas – šventas reikalas, kad jį privalo atlikti tik blaivus žmogus, kuriantis tėvynės gerovę. Lūkesčiai nepasitvirtino. Kiek geresnė būklė buvo 1996–2000 metais, kai Seime buvo tvirta Krikščionių demokratų frakcija, stojusi prieš alkoholio ir tabako reklamą. Dabar būklė prastesnė nei sovietmečiu. Apklausų duomenimis, net 97 proc. moksleivių yra ragavę alkoholinių gėrimų. Dabartinio Seimo pritarimu atsirado daug šventinių dienų, per kurias girtuokliaujama. Girtuokliavimo visuomenė nelaiko blogiu, prie jo įprato kaip prie normalaus reiškinio. Iš Šiaulių atvykęs gydytojas Albertas Griganavičius, vienas iš Blaivystės sąjūdžio kūrėjų, priminė liūdną faktą, kaip Šiaulių miesto savivaldybė šių metų rugsėjo 1-ąją buvo nusprendusi paskelbti diena be alkoholio. Tačiau prekybininkai pagrasino teismu, ir sumanymas liko neįgyvendintas – rugsėjo 1-ąją alkoholiniais gėrimais prekiauta visur.

Renginio organizatoriai pasidžiaugė jaunaisiais valančiukais, kurių Lietuvoje dabar tūkstančiai. Jų veiklai palaikyti būtina valstybinė politika.

H.Juškevičius viešai pareiškė:„Nusprendžiau tvirtai – per rinkimus balsuosiu už tą partiją, kuri pasiūlys efektyviausią būdą išgelbėti Lietuvą nuo prasigėrimo“.

Gal ir mums atrodo, jog ši mintis yra verta dėmesio? Pamąstykime...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija