|
Tarp gyvybės ir mirties kultūrų
Žmogus tam ir yra žmogus, kad siektų gėrio ir
išgyventų blogį. Kol yra žmogus, tol vyksta kova tarp gėrio ir blogio.
XX-XXI amžiais ta kova reiškiasi kaip dviejų priešingų kultūrų susidūrimas,
konfliktas.
Anos nepriklausomos Lietuvos laikais pas mus buvo
įgyvendinta nemažai gyvybės kultūros darinių: moralumas, tautinis
auklėjimas, šeimų patvarumas, darbštumas. Tačiau, kraštą okupavus
bolševikams, per 50 ateizmo metų visa tai buvo brutaliai sunaikinta;
kas buvo negalima, ištrynė ir tapo galima. Atsirado melas, vagystės,
paleistuvystės, svetimoteriavimas, kyšininkavimas, išdavystės, daiktų
meilė, neapykanta, nepagarba vyresniesiems, tinginystė.
Mirties kultūros ryklys surijo buvusias gražias
gyvybės kultūros apraiškas. Vietoj jų išdygo laukiniai įpročiai,
vilkiškumas, prieštaringumas ir kitos mirties kultūros apraiškos,
kurių šiandien esame skaudžiai ėdami, kamuojami. Šeimų tragedijos
(skyrybos, savižudybės, iškrypėliškumas), korupcija, egoizmas, sumaterialėjimas
pasiekė rekordus.
Sovietinio mąstymo virusas buvo tiek giliai įsisiurbęs,
kad dabar, per 15 atkurtos nepriklausomybės metų, jo dar ne tik
neišrovė, o tik kai kur pajudino ar vos užkliudė. Kai kur ir visiškai
jo nepalietė, ir tas pūpso kaip votis po stora raganosio oda, net
nemano trauktis, o paliestas su pykčiu priešgyniauja, purkštauja,
spjaudo gąsdinimu, dar net kitus auklėja pagal seną savo kurpalį.
Kol visai bus iškirstos juodos, raudonos mirties kultūros šaknys
prireiks dar daug laiko.
Tačiau mūsų tautos kova už gėrį už gyvybės kultūrą
turi stiprėti. Per daug blankiai visuomenėje ta kova vyksta. Pasaulėžiūriškai
blankus, lėkštas dar švietimas (idealizmas, patriotiškumas pajuokiami).
Spauda, radijas, televizija rūpinasi tik informacine, materialine
medžiaga, dvasios dalykų neliečia. Priešingai, dar įdiegiama naujadarų:
tai seksualizmas, gėjų poravimasis, embrionų industrija, abortai.
Atitinkamai mūsų tautoje turi augti struktūros,
sąjūdžiai už gyvybės kultūros puoselėjimą. Imkime pavyzdį iš ateitininkų
tėvo Dovydaičio, kuris kovai su netikinčiaisiais paskelbė esant
tris pagrindinius klausimus: Dievą, Kristų, Bažnyčią. Kvietė jaunimą
ir moksleivius burtis ir siekti Viską atnaujinti Kristuje. Įsikūrusi
1911 metais, Ateitis tapo nauja XX amžiaus aušra dvasine atgaiva.
Adelė Dirsytė 1938 metais paskelbė Moteryje
rašinį Motina, komunizmas ir kova su juo. Dvasinėje ideologijoje
ieškojo pagrindo sveikai, kilniai šeimai, tautai.
Stasys Šalkauskis tais pačiais 1938 metais skaitė
Kaune, ateitininkų suvažiavime, paskaitą apie gyvąją dvasią ir naująjį
sąjūdį. Tie žodžiai į jaunuomenę įnešė karštos ugnies.
Antanas Maceina sukūrė tokius veikalus: Tautinį
auklėjimą (1934), Pedagogikos istoriją (1940), Ideologinius
šių dienų pedagogikos pagrindus (1937), Kultūros filosofijos įvadą
(1936), Pirminės kultūros pagrindus (1936-1938), Kultūros sintezę
ir lietuvišką kultūrą (1939), Socialinį teisingumą (1938), Buržuazijos
žlugimą (1940), Prometeizmo problemas (1935, 1938 žurnaluose),
Religijos filosofiją, Didįjį inkvizitorių (1946), Jobo dramą
(1950), Saulės giesmę (1954), Didžiąją padėjėją ir kt. Taip
jis sudavė stiprų smūgį bedieviškam materializmui.
Karolis Voityla popiežius Jonas Paulius II gyvybės
kultūros elementus vystė, diegė, kėlė. Jis davė mums pavyzdį, jis
skelbė: gyvybė yra iš Kūrėjo, Vakarų Europa nukrikščionėjo ir jai
reikia atsinaujinti. Antžmogis filosofas Nyčė įnešė daug tamsos.
Komunistų partijos manifestas, parašytas Karlo Markso, kėlė sumaištį
(skelbtas proletariatui teisingumas subliūško, atvedęs mases į badą,
suirutes; rojus pasirodė esąs tik vadams, o paprastiems žmonėms
vergija). Anot Jono Pauliaus II, tai vis mirties kultūros vaisiai.
Tikėkimės ir iš naujojo popiežiaus Benedikto XVI šviesos, gėrio.
Jis irgi kalba apie atnaujintą tikėjimą.
Kristaus bendrija (Bažnyčia, dvasininkai) deda
šiandien pastangas: šviečia jaunimą, stiprina šeimas, atkuria vienuolijas,
steigia šalpos draugijas, katechetikos, pastoracinius centrus. Išradingai
ieško priemonių bei jas radę įgyvendina, kad pakeltų gyvybės kultūrą.
Tačiau tai ne viskas. Pagrindinis dėmesys sutelktas
į jaunimą. Jaunimas tautos šviesioji ateitis. Kiek jis sugebės,
palaikys gyvybės kultūros veiklą, tiek lietuvių tauta, savyje merdinčią
mirties kultūrą išgyvendinusi, įdiegs kilniąją, šviesiąją gėrio
ir grožio gyvybės kultūrą. Mes tikime ir to laukiame iš jaunimo.
O jiems pavyzdys šviesiojo idealizmo vyresniosios kartos asmenybės.
Jonas KIRLYS
Garliava, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|
