„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.12 (73)

2006-iųjų gruodžio 15 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Ar mes mylime ir gerbiame dar negimusio žmogaus gyvybę?

Prof. habil. med. dr. Leonas Laimutis MAČIŪNAS,

Lietuvių katalikų mokslo akademijos medicinos skyriaus pirmininkas,
Pasaulinės gydytojų katalikų federacijos Europos asociacijų valdybos narys,

Doc. med. dr. Alina ŠAULAUSKIENĖ,

Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“
Lietuvos asociacijos pirmininkė

Šiemet sukanka jau 51-eri metai, kai okupacijos metu sovietinis Lietuvos sveikatos ministras išleido įsakymą, įteisinantį abortą – pradėtos gyvybės žudymą iki 12 nėštumo savaitės, o motinai sergant, esant nenormaliam vaisiaus vystimuisi – iki 22 nėštumo savaitės. Nors praėjo 16 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo, tačiau iki šiol šis įstatymas tebegalioja, valdžiai jį toleruojant ir toliau skatinant mirties kultūrą, o visuomenėje įsigalėjęs abortinis mentalitetas iki šiol neleidžia atsikratyti savanaudiškos pažiūros į negimusią žmogaus gyvybę. Aiškiai matyti, kad dalis gyventojų, gyvenančių normalioje santuokoje, tebemano, kad nors abortas ir yra blogis, tačiau išimtiniais atvejais, kada pradėta gyvybė gali sužlugdyti šeimos gyvenimo planus, jos buitį, sutuoktinių tarpusavio santykius, galima tuo įstatymu pasinaudoti.

Net ir tarp krikščionių yra manančių, kad išprievartavimo, kraujomaišos atvejais, nustačius vaisiaus vystymosi trūkumus ar motinai sergant sunkia liga, galima žudyti pradėtą gyvybę. Tačiau tikinčiajam visada reikia atsiminti Katalikų Bažnyčios mokymą, kad pradėta žmogaus gyvybė yra Dievo dovana ir ji yra šventa, todėl negali būti jokių žmogaus svarstymų apie jos likimą. Reikia neužmiršti ir popiežiaus Jono Pauliaus II, žymaus kovotojo už gyvybės kultūrą, jos puoselėtojo, pasisakymų ir raštų. Suprantama, kad serganti motina nėštumo metu turi būti globojama, gydoma, nes tam ir skirta medicina. Gydytojams akušeriams yra žinomi klaidingos diagnostikos atvejai, kada, konstatavus nenormalų vaisiaus vystymąsi, motinai siūloma nutraukti nėštumą, bet ji atsisako tai daryti, ir gimsta normalus, sveikas kūdikis. Be to, neįgali pradėta gyvybė turi tokią pačią teisę į gyvenimą ir natūralią mirtį, kaip ir sveika. Prievartautojo kūdikis taip pat turi teisę į gyvenimą, jis nekaltas dėl savo atsiradimo. Be to, pavyzdžiui, Nikaragvoje, šia ir „sveikatos“ aplinkybėmis vadovaujantis, norint nutraukti nėštumą, dažnai buvo piktnaudžiaujama, todėl toje šalyje abortas uždraustas visais atvejais.

Žinome, kad pastariesiems dešimtmečiams būdingas agresyvumas, tolerancijos stoka gėriui, žmogaus gyvybei. Tai pastebime ne tik žiniasklaidoje – žurnaluose, laikraščiuose, knygose, radijo ar televizijos laidose, bet ir kasdieniame gyvenime. Matome, skaitome, girdime, kad vaikai žudo savo tėvus, draugai – savo draugus, pažįstamus, vairuotojai – kitus vairuotojus ar pėsčiuosius, tėvai – savo vaikus, gyvus ar dar negimusius. Tai tapo taip kasdieniška, įprasta, kad netgi neskiriama tam didesnio dėmesio. Ir toliau žiniasklaida aprašo ar rodo žiaurias scenas, propaguoja mirties kultūrą, o ką jau kalbėti apie negimusią žmogaus gyvybę teigiant, kad negimęs kūdikis – dar ne žmogus! Todėl įteisinami negimusią gyvybę žudyti leidžiantys įstatymai, argumentuojant tokį elgesį dar ir tuo, kad daugelyje valstybių tai leidžiama ir kad tuo siekiama neriboti moters teisių.

Pasvarstykime, kodėl dalis žmonių nevertina, nesaugo ir negerbia žmogaus gyvybės. Visi mes mylime savo tėvus, vaikus, draugus. Tačiau į klausimą, ar mes mylime (ar mylėsime) dar negimusią gyvybę – būsimą sūnų, dukrą – turbūt neišgirstume vienodo atsakymo. Jis priklausytų nuo atsakančiojo moralės, jo įsitikinimų, pasaulėžiūros. Vienoks atsakymas galėtų būti, jei atsakymą pateikia šeimos žmogus, būsimasis tėvas ar būsimoji motina, suvokiantys savo gyvenimo tikslą, suprantantys žmogaus egzistencijos pradžią. Kitoks atsakymas bus, jei mums atsakys tik nuotykių, malonumų ieškotojas, ištvirkėlis, žmogus egoistas, be atsakomybės, nesuvokiantis savo gyvenimo prasmės. Pirmuoju atveju sutuoktiniai džiaugsis pradėta žmogaus gyvybe, ją puoselės, jos lauks, ilgėsis jos, jau ją mylės. Antruoju atveju malonumų ieškotoją, bijantį atsakomybės už būsimo kūdikio globą, išgąsdins prasidėjusi gyvybė, jis jos nenorės, kils mintis ja atsikratyti – ją nužudyti.

Suprantama, jog visos blogybės vyksta todėl, kad žmogus nežino ar nesugeba atsakyti net pats sau, kodėl jis gyvena, kokia jo gyvenimo prasmė, kokia pasaulėžiūra remiasi vertindamas savo elgesį, nei pagalvoja, kas sukūrė jo paties gyvybę ir kam jis turi būti dėkingas.

Dvasinių vertybių nuopuolis, prasidėjęs sovietinės okupacijos metu, labai išryškėjo atkūrus nepriklausomybę, kada žmonės pajuto laisvę ir galimybę išsakyti tai, kas buvo susikaupę jų sielose per 50 baimės metų. Išryškėjo prievarta diegtos materialistinės, marksistinės-ateistinės ideologijos pragaištingo poveikio dvasinėms vertybėms padariniai: sunyko tiesa, dora, sąžiningumas, pagarba žmogaus orumui. Prie viso to dabar prisidėjo ir plintantys globalizacijos procesai, liberalios pažiūros į visus visuomenės gyvenimo procesus. Paplitęs alkoholizmas visuose visuomenės sluoksniuose, vis labiau įsigalinti narkomanija, moralinės ligos dar labiau išryškina kasdien matomas smurto ir nusižengimo moralei apraiškas. Valdžioje esantys asmenys stokoja dvasinių vertybių, todėl skatina ir priima jiems naudingus įstatymus, o paprasti žmonės dar labiau nusivilia esamomis gyvenimo sąlygomis.

Nors apie dvasinio nuopuolio reiškinius dažnai girdime žiniasklaidoje, tačiau apie negimusio žmogaus žudymą – abortus ir motyvus, kodėl jis pasirenkamas, galima paskaityti tiktai Statistikos departamento pranešimuose. Moterims, galėjusiomis tapti motinomis, gydytojams, žudantiems negimusią gyvybę, Seimo nariams, priimantiems įstatymus, yra gėda visa tai pripažinti ir save pateisinti, tačiau jiems ne gėda „ginti“ moters teisę ryžtis žudymui reklamuojant, kad tai yra jos „teisė elgtis su savo kūnu“ kaip nori. Kodėl užmirštama vyro teisė į savo kūdikį, kodėl neginama jo teisė? Net Rusijos Dūma rengiasi svarstyti įstatymą, kad, norint atlikti abortą, reikia gauti abiejų sutuoktinių sutikimą. Be to, kyla klausimas: argi moters kūnas nėštumo metu nepriklauso jau kūdikiui? Kodėl įstatymu neginama negimusio kūdikio teisė gyventi? Kodėl motina, nužudžiusi jau gimusį kūdikį, yra teisiama ir baudžiama, o atlikusi abortą – pateisinama?

Šių metų pavasarį Seime užregistruotas Žmogaus embriono apsaugos įstatymo projektas, ginantis negimusią žmogaus gyvybę, taip ir neišvydo dienos šviesos, nes, teisininkų nuomone, jis prieštaraująs Lietuvos Konstitucijai! Tačiau žinome, kad nėra pasaulyje konstitucijos, kuri negintų žmogaus gyvybės! O pasiūlytas įstatymas buvo priimtinas daugeliu požiūrių: medicininiu, psichologiniu, socialiniu, moraliniu, juridiniu, pasaulėžiūriniu. Visa tai moterims neaiškinama. Dar daugiau. Žmonės mano, kad jei abortas įstatymu leidžiamas, tai jis, matyt, yra „reikalingas ir naudingas“.

Jau seniai žinoma, kad abortas žaloja moters sveikatą, sukeldamas daug komplikacijų (net ir mirtinų), fizinių ir psichologinių problemų (dalis moterų tampa nevaisingos, iki 50-80 proc. jų rizikuoja susirgti krūties vėžiu, joms pastojus dažnai įvyksta priešlaikiniai gimdymai, dažnai išsivysto poabortinis sindromas – sutrinka moters emocinė būklė, psichinė veikla ir kt.).

Visi suvokiame, kad minėto įstatymo priėmimas būtų buvęs svarbus ir mūsų šaliai. Dabar, kai daug jaunimo išvyksta gyventi į užsienį, kada visokiais būdais, net ir įstatymais niekinama šeimos institucija, kada įteisinami ir remiami homoseksualistai, kada remiamas negimusios gyvybės žudymas, labai sumažėjo gimstamumas ir demografiniai rodikliai sparčiai blogėja (pavyzdžiui, nuolat mažėja mokinių, uždaromos mokyklos) – tauta žengia išnykimo link.

Visi suvokiame, kokia neįkainojama yra žmogaus gyvybė, gauta iš Kūrėjo per savo tėvus vienintelį ir nepakartojamą kartą. Pradėję savo egzistavimą tik tėvų noru ir būdami gyvais jų meilės liudininkais, praėję savo vystymosi kelią nuo tėvų dviejų ląstelių susijungimo momento iki gimimo, visą savo gyvenimą reiškiame jiems pagarbą, dėkingumą ir meilę, kad jie, tėvai, leido mums gimti, išvysti pasaulį, kad jie mūsų nesunaikino, o išsaugojo, puoselėjo ir dar negimusius mylėjo suprasdami, jog mes jau esame žmogiškos būtybės nuo pat prasidėjimo momento. Mes ypač gerbiame savo motinas, nes nuo jų tinkamo elgesio priklausė kiekvieno mūsų (taip pat ir tų asmenų, kurie dabar toleruoja ir įteisina negimusios žmogaus gyvybės žudymą) sveikata ir likimas.

Įstatymai draudžia smurtauti prieš žmogaus (ir bet kokią kitą) gyvybę, nors nusižengusieji tiems įstatymams yra baudžiami, todėl visai nesuprantama, kodėl kuriami tokie įstatymai, kuriais pasinaudojus būtų galima „teisėtai“ žudyti tik pradėtą, beteisę, silpną, iki šiol įstatymais neginamą žmogaus gyvybę. Lietuvoje tai atliekama prisidengiant anksčiau minėtu įstatymu, kurio pasekmės liūdnos – per visą okupacijos metą buvo nužudyta apie 3 mln. pradėtų žmogaus gyvybių, o atkūrus nepriklausomybę – apie 400 tūkstančius. Per metus visame pasaulyje nužudoma apie 50 mln. negimusių kūdikių. Yra šalių (Airija, Lenkija, Malta, Portugalija, Nikaragva, Argentina ir kitos Pietų Amerikos šalys), kuriose visuomenės išrinktieji įstatymais griežtai reglamentuoja negimusios žmogaus gyvybės apsaugą, jos žudymas draudžiamas ir baudžiami nesilaikantieji tų įstatymų.

Sprendžiant žmogaus gyvybės, jos egzistencijos klausimus, visada susiduriama su filosofiniu šio klausimo aspektu: kas yra gyvybė, iš kur atsirado žmogus, kokia jo gyvenimo prasmė? Šiuos klausimus aiškina dvi pasaulėžiūros: materialistinė-pasaulietinė ir idealistinė-krikščioniškoji. Pirmoji, tvirtindama, kad žmogus yra tik materialus, mirštantis kūnas, leidžia įstatymais jį, dar negimusį, žudyti. Antroji, suprasdama, kad žmogus vienu metu yra ir materiali, ir dvasinė būtybė, teigia, kad, žudydami kūną, nesuteikiame galimybės žemėje pasireikšti ir nemirtingai jo dvasiai. Taigi pirmoji pasaulėžiūra pasisako už mirties kultūrą, o antroji – už gyvybės. Pirmosios šalininkai teigia, kad abortas – vaisiaus žudymas, kontracepcija ir abortuojančių medžiagų vartojimas, prenatalinė vaisiaus diagnostika siekiant abortuoti defektyvų vaisių, surogatinė motinystė, embrionų tyrimai, žmogaus klonavimas, eksperimentai su psichikos ir neįgaliais ligoniais, eutanazija, testamentu įteisinta savižudybė padedant gydytojui yra etiškos, leidžiamos ir priimtinos priemonės. Tuo tarpu gyvybės kultūros šalininkai visa tai laiko nesuderinama su krikščioniška morale ir idealistine pasaulėžiūra, Katalikų Bažnyčios mokymu.

Šios dvi pasaulėžiūros, prieštaraudamos viena kitai, skirtingai vertina etiką. Gyvybės kultūros šalininkai medicininę etiką grindžia principais, paremtais pagrindiniu moralės įstatymu – Dekalogu. Pasaulietiška, mirties kultūrą remianti pasaulėžiūra savo veiklą grindžia principais, kylančiais iš hedonistinės filosofijos: asmens autonomija, jo liberaliomis teisėmis – be atsakomybės. Užmirštamas penktasis Dievo įsakymas „Nežudyk!“, priesakas ir tikinčiam, ir netikinčiam žmogui. Jo nesilaikantiems taikomas baudžiamasis kodeksas. Kodėl jis netaikomas, kai žudoma dar negimusi gyvybė, negalinti pati apsiginti? Kadangi abortas yra įteisintas įsakymu, tai suprantama, kad jis pragaištingai skatina daugelį žmonių nejausti jokios atsakomybės gimsiančios gyvybės atžvilgiu, ir jie gali ją žudyti.

Platinama mirties kultūra priklauso ir nuo valdžioje esančiųjų (taigi nuo visuomenės, kuri ją išsirinko) pasaulėžiūros, jų dvasinių vertybių, jų supratimo apie žmogaus gyvybės kilmę ir jų moralinių principų stokos. Pareigūnai, saistomi komercinių išskaičiavimų, priima ir legalizuoja įstatymus, prieštaraujančius gyvybės pagarbai ir orumui. Tai liudija ne tik Lietuvoje šiuo klausimu vykdoma politika, bet ir kitų šalių pavyzdys, kai valdžioje vyrauja ateistinės, komercinės nuostatos, pavyzdžiui, Olandijoje, Belgijoje priimtas eutanazijos įstatymas, Ispanijoje įteisinti homoseksualistai, Anglijoje – abortai iki nėštumo 24-os savaitės ir t. t.

Pavieniai asmenys ar šeimos, net ir visuomenė, suprantama, negali ilgai išlaikyti turimų dvasinių vertybių, kurių nepalaiko ir neremia valdžia ir kurias kritikuoja žiniasklaida (dažniausiai papirkta), populiarinanti dvasią žlugdančias programas (partnerystės, homoseksualistų „santuokas“, amoralumą, prostituciją, liberalistines idėjas ir kt.). Reikia nepaprastai daug valios ir intelektualinių pastangų norint atsilaikyti prieš tokią skleidžiamą propagandą ir visuomenėje vis labiau įsigalinčią sekuliarią pasaulėžiūrą (kada įstatymai teigia, kad tai yra teisėta, o kultūra – kad tai priimtina), kad būtų galima vadovautis kitokia – savo samprata, kas yra moralu ir priimtina.

Dar daugiau pastangų reikia tėvams, siekiantiems savo moralias nuostatas įdiegti vaikams, nes mokykloje jos pateikiamos iškreiptai, įvedus lytinio švietimo programas, liberalų požiūrį į vyro ir moters santykius, ydingą supratimą apie šeimos uždavinius ir šeimyninį gyvenimą. Kai kurios valstybės jau suvokė tokios politikos ydingumą ir ėmėsi šalinti seksualinės revoliucijos pasekmes. Štai JAV, kur vis daugėjo nesantuokinių vaikų, ypač tarp paauglių (tai labai atsiliepia biudžetui, nes tenka juos išlaikyti), buvo priverstos įvesti lytinio auklėjimo programas, keisti visuomenės požiūrį į šeimą, pradėtos steigti skaistybės draugijos. Lietuvoje ne santuokoje gimusių vaikų, palyginti su 1990 metais, padaugėjo du kartus, ir dabar jie sudaro 28 proc. visų gimusiųjų.

Per pastaruosius 15 metų 158 tūkst. vaikų gyvena nepilnose šeimose (dažniausiai be tėvo), nes išsiskyrusių šeimų labai padaugėjo: nuo 2,7 proc. 1957 metais iki 72 proc. 2005 metais. Šimtui gimusių vaikų tenka 54,6 aborto, o tūkstančiui vaisingo amžiaus moterų (15-49 metų) – 17,9 aborto. Daugelyje katalikiškų šalių abortai draudžiami arba ribojami, nors tam priešinasi kontraceptines priemones gaminančios firmos ir jas remiančios valdžios institucijos.

Atsakydami į klausimą, ar mes mylime ir gerbiame negimusią žmogaus gyvybę, ir spręsdami jos apsaugos klausimus, turime visų pirma suprasti ir įsisąmoninti, kad žmogaus gyvenimas prasideda nuo vyro ir moters lytinių ląstelių susijungimo momento. Jau senovėje buvo sakoma: „Tas, kas bus žmogus, jau yra žmogus“ (Tertulijonas). Pradėta gyvybė auga ir, esant normalioms sąlygoms, ji išvysta pasaulį. Todėl jos negalima žudyti nei iki 12 savaičių, nei vėlesniame nėštumo periode. Būsimos motinos, jau mylinčios savo būsimą kūdikį, suvokia, kad jo skriausti (nesilaikyti tinkamo gyvenimo režimo) neturi teisės. Dabar, vis tobulėjant medicininei technikai ir tyrimams, atsiranda galimybė teikti medicininę pagalbą ir embrionui, būsimam kūdikiui. Tuo klausimu yra išleista Romos universitetų deklaracija „Embrionas kaip pacientas“. Be to, vis aiškiau suprantama šeimos svarba, nes joje pradėta gyvybė randa palankiausias sąlygas plėtotis. Todėl šeimoje užaugęs vaikas ir tapęs suaugusiuoju geriau, negu augęs be šeimos ar nepilnoje šeimoje, suvokia jos vaidmenį vaiko augimui ir brendimui. Tai suteikia jam galimybę savo patirtį perduoti ateinančiai kartai. Svarbus dalykas turėtų būti mokykloje dėstomas lytinis auklėjimas, padedantis vaikui suprasti savo atsakomybę ir pareigą kuriant ateityje šeimą, taip pat suvokti gyvybės kultūros reikšmę.

Svarbų vaidmenį saugant negimusią žmogaus gyvybę vaidina ir Katalikų Bažnyčia, medicinos darbuotojai, akušeriai-ginekologai, katalikiškos medicinos organizacijos. Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijoje (išleistoje Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracinės tarybos 1995 metais) sveikatos apsaugos darbuotojai raginami laikytis profesinės ištikimybės, nepripažįstant jokio gyvybę žudančio veiksmo – chirurginio ar farmacinio. Svarbus dokumentas šiuo klausimu yra „Gyvybės Evangelija“, nurodanti, kaip reikia mylėti ir gerbti žmogaus ir dar negimusią žmogaus gyvybę. Negalima užmiršti ir popiežiaus Benedikto XVI išleistos enciklikos „Dievas yra Meilė“, kurioje parodoma žodžio „Meilė“ tikroji prasmė, jos reikšmė vyro ir moters bendravime, meilė, vedanti į naujos gyvybės sukūrimą.

Šiuo metu Lietuvoje iš 13650 gydytojų apie 2000 (tarp jų ir ginekologų) yra prisiekę pagal 1995 metais atnaujintą krikščioniškąją Hipokrato priesaiką. Gaila, kad iki šiol nėra teisinės apsaugos ginekologams, kurie dėl savo religinių įsitikinimų negali atlikti aborto. Kadangi abortas nėra gydymo priemonė, o tik žmogaus gyvybės žudymas, todėl jis neturėtų būti atliekamas gydymo įstaigose. Turėtų būti steigiamos specialios abortams atlikti klinikos, išsilaikančios iš gaunamų mokesčių, o jose turėtų dirbti gydytojai, nesaistomi religinių įsitikinimų.

1955 metais abortus įteisinęs įsakymas padarė daug žalos moterų sveikatai ir tautai. Atėjo laikas, kad Seimas pripažintų abortą nusikaltimu Viešpačiui ir tėvynei, mums visiems ir pagaliau panaikintų šį okupantų įvestą įsakymą, tuo pačiu uždrausdamas žudyti negimusią žmogaus gyvybę, kaip kad pasielgė ir daugelio kitų katalikiškų šalių parlamentai. Tad išmokime mylėti ir gerbti negimusią žmogaus gyvybę, nes ji ir yra mūsų visų ateities gėrio pagrindas!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija