Dėmesys sergančiam ir jį gydančiam

KMUK kapelionas kun. Mindaugas Pukštys

KMUK kapelionai kunigai (iš kairės): Jonas Babonas ir Mindaugas Pukštys

Nuo praėjusio rudens Kauno medicinos universiteto klinikos (KMUK) turi du kapelionus. Kapelionui kunigui Jonui Babonui į pagalbą atėjo jaunas kunigas Mindaugas PUKŠTYS. Su naujuoju kapelionu, kuris šypsosi pavadintas „jaunu kunigu“, nes rugsėjo mėnesį minėjo savo kunigavimo dešimtmetį, kalbamės apie jo kelią. Ir ne vien į Kauno klinikas.

Kokios vertybės paskatino pasirinkti kunigystę?

Augau religingoje šeimoje Kaune. Mama, močiutė buvo pamaldžios ir to neslėpė. Taip auklėjo ir mus, tris šeimos vaikus. Tėvelis gal kiek santūresnis. Šeimoje buvau pagrandukas. Kunigystė man kurį laiką buvo šalia kitų galimų pasirinkimų.

Apie kokią profesiją svajojote?

Apie gydytojo. Ši profesija man buvo ir išliko ypatingai kilni ir reikalinga. Būti ir dirbti gydytoju man reiškė gyventi prasmingą ir įdomų gyvenimą, tiesioginę pagalbą žmogui. Galimybė padėti man visuomet buvo įgimto jautrumo, tikrojo dėmesio žmogui akcentas. Padėti – ypač svarbus darbas, profesija, pašaukimas. Vaikystėje, paauglystėje norėjau būti gydytoju, kunigu, rašytoju. Domino profesijos, sudarančios galimybes perduoti ir skleisti žmonėms tam tikras mintis, idėjas, mokyti juos kažko tikra, iš tiesų vertą dėmesio. Tai visuomet man buvo labai įdomu.

Paskutiniaisiais mokymosi vidurinėje mokykloje metais – po Naujųjų metų – apsisprendžiau stoti į Kauno kunigų seminariją.

Papasakokite apie pirmuosius kunigavimo metus?

Baigęs seminariją dirbau diakonu Prisikėlimo parapijoje, po to – diakonu Jurbarko parapijoje. Kai sukako 24 metai, Jurbarke gavau kunigystės šventimus. Tai buvo pirmieji pusantrų metų mano kunigystės.

Skirsnemunėje tarnavau pusę metų ir išvažiavau į Romą studijuoti liturgijos. Popiežiškojo šv. Anzelmo universiteto Liturgijos institute studijos vyko italų kalba. Mėnesį teko studijuoti prancūzų kalbą Belgijoje.

Didelė dalis mano širdies liko Jurbarko ir Skirsnemunės parapijose. Mano buvę parapijiečiai iki šiol paskambina, išlikę jų ir mano tėvelių šilti santykiai.

Ar po studijų nebuvo minčių ten ir likti?

Mintis likti dirbti svetur buvo. Bet tik iš pradžių. Tai gal natūrali, bet nebuvo visiškai nuoširdi mintis. Tiesiog pamačiau kitą pasaulį, kitą visuomenę, kuri visai kitaip organizuota nei mūsų. Žmonių tarpusavio santykiai, bendravimas – kitokie. Imponavo Italijos Bažnyčios struktūra ir jos institucijos, kurios veikia konkrečiai ir konkrečiose parapijose bei bendruomenėse. Mačiau konkretų darbą parapijose, ką veikia kunigai ir ką pasauliečiai: maldos, katechetų ir kiti būreliai, grupelės, „Caritas“ ir slaugos ar senelių namai. Visoje toje veikloje yra didelis parapijiečių indėlis. Pamačiau gyvąją Bažnyčią, bendruomenę. Juk parapija, bažnyčia – ne vien kunigas. Mes visi esame Bažnyčia, nes visi sudarome Bažnyčią, parapiją. Užsienyje man imponavo misijinis aspektas, dalijimasis, pagalba kitiems ir tarpusavio santykiai.

Gaila, bet Lietuvoje mes vis dar esame sekmadienio bendruomenė: ateiname, pabūname ir nepažįstame vieni kitų iki kito sekmadienio.

Aišku, visada vyravo mintis grįžti ir atiduoti, dalytis tuo, ką mačiau, sužinojau, išmokau. Be to, Lietuva dar neturėjo nė vieno kunigo, baigusio liturgijos specializaciją.

Kokie jums pasirodė italai?

Teko būti skirtinguose Italijos regionuose. Šiaurės parapijose žmonės yra drąsūs, atviri. Pietų Italijos žmonės labai panašūs į mus: bijo pasakyti į akis ką galvoja, jų žmogaus teisių ir demokratijos supratimas artimas mums.

Ar dar tęsiate studijas?

Rašau baigiamąjį darbą. Kai trūksta medžiagos, reikalingos literatūros, kurią įmanoma rasti tik Popiežiškojo liturgijos instituto bibliotekoje – vykstu į Romą.

Važiuodamas į Lietuvą vasario mėnesį visai atsitiktinai pasiėmiau knygelę, kur kalbama apie sveikatos ir gydymo institucijų bei Bažnyčios santykį.

Būdamas Romoje planuoju užeiti pas profesorių, organizuojantį specialius kursus ligoninių kapelionams, ir paprašyti literatūros sąrašo, kad galėčiau įsigyti knygų, kurios pravers ieškant tam tikrų darbo formų.

Rūpestis ir pagalba žmogui, bendravimas su medikais, žmogaus vertės bei orumo žinios skelbimas medikams, etiniai klausimai ir diskusijos minėtomis temomis – tai vis mane dominančios temos ir idėjos. Domina ir konkreti ligoninės kapeliono pastoracijos forma.

Kur ieškote konkrečių ligoninės kapeliono darbo formų?

Mąstau, kaip dirbti, ką ir kaip organizuoti pacientams, medikams. Man labai rūpi vaikai: kaip su jais kalbėtis, kaip palengvinti jų kasdienybę? Nueiti ir kažką pasakyti – būtų ką, bet reikia žvelgti giliau. Pagaliau juk ne tik sunkiai sergantys mažieji ligoniukai yra ligoninės kapeliono pastoracijos dalis. Kunigo rūpestis yra ir jų tėveliai, nes būtent jiems reikia daug jėgų ir dvasinės stiprybės, kad įstengtų pakelti savo vaiko ligą.

Konkrečios ir pagalbinės medžiagos bei literatūros šia tema norėčiau ir planuoju parsivežti iš Italijos, kai kitą kartą vyksiu į Romą.

Domiuosi teoriniais klausimais. Atsigręžti tenka ir į akademinius dalykus: ką svarsto medikai ir Bažnyčia, dėl ko susikerta požiūriai ir nuomonės: eutanazija, klonavimas ir kt.

Juk kapeliono darbas ligoninėje – ne tik rūpestis pacientais?

Kapeliono tarnystė ligoninėje nėra vien paslaugos pacientams. Tai ir bendravimas su medikais, diskutuojant apie etines problemas bei nesutarimus dėl jų, ir dėmesys medikams, kurie yra tikintys ar dar tik ieškantys.

Suprantu, kad gydytojai dirba labai daug, jų darbas ypač įtemtas, sunkus ir dauguma, visai suprantama, po darbo skuba tik tiesiai į namus. Bet jei žmogus gyvas ne vien duona, o ieško tikrųjų vertybių, mąsto ir aplinkai bei sau kelia sudėtingus, gilius klausimus, gal ateityje kartu su medikais įkursime maldos būrelį, biblinės katechezės grupę ar sudarysime galimybę tiesiog visiems susitikti, pabendrauti, pabūti kartu. Visiems – tikintiems ir dar tik ieškantiems.

Kokia buvo jūsų pirmoji mintis, kai sužinojote, kad eisite dirbti į Kauno medicinos universiteto klinikas? Ar ji pasitvirtino?

Tai buvo pasiūlymas kaip galimybė. Į Lietuvą iš užsienio grįžau vasario mėnesio pabaigoje. Vasaros viduryje Kauno medicinos universiteto klinikų kapelionas kun. J.Babonas paminėjo tokią galimybę ir paklausė mano nuomonės. Pagalvojau, kad bus sunku kiekvieną dieną matyti kančią ir kenčiantį žmogų.

Juk kai matai sunkiausius atvejus, iš tiesų turi būti labai tvirtas morališkai ir sveikas fiziškai bei stiprus dvasiškai, nes tai tikrai nėra lengva. Kapelionas Jonas man minėjo pokalbius su kapelionais, kurie dirbo kitose ligoninėse. Jie teigė: 2-3 ar 5 metai daugiausia – ir turi išeiti, nes… nebegali. Nes ligoninės kapelionas – visada su telefonu rankose.

Pirmoji mintis – ligoninės kapelionu būti labai sunku. Tačiau kokios puikios sąlygos kapelionams sudarytos Kauno medicinos universiteto klinikose. Kokia graži šioje ligoninėje Šv. Luko koplyčia. Kaip patogiai sutvarkyta kapelionų buitis. Sudarytos puikios sąlygos kunigo tarnystei. Viskas parengta: tik būk, dirbk ir tarnauk. Viskas liudija Kauno klinikų administracijos rūpestį ir palaikymą bei poziciją.

Medikų pasaulis, apie kurį kalbu su didžiausia pagarba, neatrodė man visiškai svetima sritis. Todėl sutikau būti Kauno medicinos universiteto klinikų kapelionu. Ir tai pasiteisino. Tikrai nenusivyliau.

Gydytojai taip pat mato sunkiausius atvejus...

Žmogus man yra svarbus. Manau, turiu atjautos, supratimo, kantrybės žmogui, ypač kenčiančiam, mažutėliui, kovojančiam su ligomis ir negaliomis. Būti šalia kenčiančiojo man nėra sunku.

Sakoma, kad ligoninės kapelionui svarbu, jog būtų kentėjęs, gulėjęs ligoninėje. Vaikystėje teko pabūti ligoninėje: apendicitas, angina... Kančią tarp savų artimųjų jau esu regėjęs: turėjau tetas, kurios sunkiai sirgo ir jau yra iškeliavusios į amžinybę.

Ligoninėje jaučiuosi savo vietoje ir save realizuojantis. Ligonių lankymas ir bendravimas su gydytojais – viskas susistyguos ir stos į savo vėžes. Jau susiklostė šilti santykiai su Kauno klinikų administracija, kuri yra atvira bendravimui ir nusiteikusi draugiškai. Tai nuteikia palankiam darbui ir labai svarbu mums, ligoninės kapelionams.

Kokių pareigų dar turite?

Po kelerių metų minėsime Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400-ąsias metines. Sudarytas organizacinis komitetas iš keliolikos žmonių, skirtas jubiliejui parengti. Vyskupas į šį komitetą paskyrė ir mane.

Esu Kauno arkivyskupijos Bažnytinio meno komisijos pirmininkas ir 2007 metais planuojamo Kauno arkivyskupijos Antrojo sinodo centrinio komiteto narys bei vadovauju šio Sinodo liturgijos komisijai.

Dėkui už pokalbį. Sėkmės jums, atliekant kasdienybės pareigas ir tarnaujant žmogui.

Kalbėjosi
Džiuljeta KULVIETIENĖ

Autorės nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“