Negerk, broleli
Benjaminas ŽULYS
|
Vyskupo Motiejaus Valančiaus
blaivystės sąjūdžio narys Antanas
Vaznelis penkiolika metų
visiškai nevartoja alkoholio
|
Davė blaivybės įžadus
Šis žmogus jau daugiau nei penkiolika metų visiškai
nevartoja alkoholio. Neima nė lašo ne tik degtinės, konjako, bet
nepakelia ir vyno, šampano taurės, nors tektų dalyvauti labai reikšmingoje
šventėje. Tai Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio
narys Antanas Vaznelis. Prieš pat atkuriant Lietuvos nepriklausomybę,
jis raštu davė įžadus visiškai nevartoti alkoholio ir nevaišinti
juo kitų. Ir iki šiol jis nejaučia poreikio alkoholiniams gėrimams,
nors kartais tenka pabūti ir išgeriančiųjų draugijoje. Tiesa, Antanas
ir anksčiau nebuvo alkoholio mėgėjas, bet pasitaikydavo ir linksmesnių
išgėrimų. Susitvardyti skatindavo ir gyvenimo aplinkybės. Baigęs
Vilniaus universitetą, įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros pedagogo
specialybę, jis pagal specialybę beveik nedirbo. Kadangi turėjo
(ir tebeturi) gražų balsą, giedojo bažnytiniuose choruose, be to,
giedodavo ir dabar gieda palydint mirusiuosius į amžinybę, gedulinguose
pietuose, net šešiolika metų dainavo Kauno valstybiniame chore.
Tad progų išgerti buvo labai daug, jų ir dabar nestinga, tik pasiduok
gundymams, ir ant stalo atsiras taurelė. Juk ne vienas aukštuosius
mokslus baigęs, įgijęs specialybę, turėjęs neblogą tarnybą, pareigas,
pakankamai uždirbęs, sukūręs šeimą, tiems gundymams neatsispyręs
ir viską praradęs. Gal ne iš karto, tarsi nepastebimai, o skatinamas
vienokios ar kitokios svarbios tradicijos, kitų priežasčių, tas
žmogelis ir daug į jį panašių smuko žemyn. Nusisuko draugai, artimi
žmonės, darbdaviai. A.Vaznelis piktai nemoralizuoja, nekelia savęs
pavyzdžiu, tik su nerimu kalba apie lietuvių tautą ištikusią didelę
nelaimę girtavimą. Apie tai šis žmogus kalbėti turi moralinę teisę.
Kiek autoavarijų padaro girti, apgirtę vairuotojai,
kiek dėl tokių kaltės žūva arba sužalojama nekaltų žmonių ir pačių
išgėrusių vairuotojų. Vien tik girdi vairuotojui nustatytas lengvas
ar vidutinis girtumo laipsnis. Kiek išgėrus susimušama, padaroma
kitokių nusikaltimų. Neblaivūs prie vairo sėda ir aukšti valdžios
pareigūnai
Gedulingi pietūs be svaigalų
Blaivininkus A.Vaznelį, Aldoną Gricienę, kitus
geros valios žmones piktina įprotis vaišintis alkoholiniais gėrimais
po laidotuvių, per gedulingus pietus. Tiesa, daug kur gedulingose
vaišėse svaigiųjų gėrimų nevartojama. Pasidalijama kilniomis mintimis,
gražiais prisiminimais apie velionį. Tyla, rimtis, susikaupimas
tai tikroji pagarba mirusiajam. Malda, giesmė prie pašarvotojo,
vėliau gedulingose vaišėse bus išgirsta Aukščiausiojo. Nes dar
nuo senų laikų gyvuoja gražus paprotys pavalgydinti laidotuvininkus.
Bet ilgainiui ši tradicija virto netinkamu įpročiu, visiškai nesiderinančiu
su mirusiojo pagerbimu. Tai nesuvaldomas noras svaigintis gėrimais.
Tada paklausi, dėl ko, kam to reikia? Išgirsti įvairiausių atsakymų:
dėl apetito sužadinimo, dėl šilumos, liūdnai nuotaikai pagerinti
ir t.t. Liūdna ir tai, kad visiems pripilamos taurelės, ir kiekvienas,
nori nenori, privalo jas ištuštinti, kitaip esą būsianti nepagarba
mirusiajam. Po to, žinoma, pripilama antra, trečia taurelė, besivaišinantieji
atkunta. Jau išgirsti sakant anekdotą, kai kas prisimena, kad velionis
buvęs dainininkas, tad vietoje giesmės, išgėrus dar vieną taurelę,
kyla noras užtraukti dainą. Kai kas jau užsimano ir pašokti, nes
esą velionis mėgdavęs šokti
Tad dabar A.Vaznelis, dalyvaudamas gedulinguose
pietuose, visuomet mandagiai paragina, paprašo susirinkusiuosius
nepakelti nė vienos alkoholio taurelės. Ir paprastai šiam jo kvietimui
paklūstama, nepaisant to, kad ant stalo jau būna padėti pilni buteliai
degtinės, kitko.
Geria jaunas ir senas
Nors oficialioji statistika yra kiek švelnesnė,
tačiau, sociologų, psichiatrų duomenimis, kas dešimtas mūsų šalies
suaugęs gyventojas yra alkoholikas. Net ne girtuoklis, o alkoholikas.
Manoma, kad girtuoklis gali stipriai išgerti, bet ir vėl susilaikyti,
jam kartais ir vienos kitos taurelės užtenka. Be to, jam rūpi darbas,
šeima, maga ir knygą paskaityti, retsykiais parodą aplankyti ir
pan. O alkoholizmas tai ne įprotis, pomėgis, galimybė smagiau
praleisti laiką, o liga. Tai jau seniai įrodyta. Priklausomybės
ligų specialistų nuomone, ji yra nepagydoma, ją galima tik pristabdyti,
nors yra manančiųjų, kad alkoholizmą reikia ir galima išgydyti.
Dar manoma, jog alkoholikas gali negerti mėnesį, metus, gal dar
ilgiau, bet jei po to jis pakels nors vieną degtinės taurelę, šampano
taurę, viskas prasidės iš naujo, ir vėl sugrįžti į blaivybės kelią
bus sudėtingiau. Gal ne veltui sakoma, kad vienos taurelės yra per
daug, o tūkstančio per mažai
Ko norėti iš žmonių, jei kai kurie mūsų verslininkai,
prisidengdami turizmo plėtra, taip bando prisivilioti iš užsienio
daugiau mėgėjų pigiau išgerti, siūlo šalies vadovams įteisinti naminės
gamybą.
Ypač didelį nerimą kelia blaivybės stoka tarp
mūsų jaunuomenės. Tyrimais nustatyta, kad Lietuvoje alkoholį vartoja
apie 15 proc. 15-16 metų amžiaus paauglių. Kai kurie jų nesidrovi
į mokyklą atsinešti ir čia pat klasėje kone atvirai išgerti kioske
nusipirkto šimtagraminio buteliuko degtinės. Ką gi, prekybininkai
girtuokliams pataikauja kiek įmanydami. Daug kioskų, pavyzdžiui,
Kaune dirba visą parą, asortimentas plačiausias. Alkoholio dažnai
nusiperka ir nepilnamečiai. Įvairiose miesto vietose išvysi primėtytų
jau ištuštintų butelių. Vadinamieji taškai veikia atvirai, kone
pačioje policijos panosėje, ir nieko, prekiautojai toliau viešpatauja.
Alkoholiniai gėrimai plačiai reklamuojami. Vargu ar rasime nors
vieną vaidybinį filmą, kuriame nebūtų geriama. Įvairių pavyzdžių
galima būtų pateikti ir daugiau.
Lietuvos Caritas generalinis direktorius priminė
kandidato į lietuvių šventųjų gretas, Štuthofo kankinio kunigo Alfonso
Lipniūno mintis. Šis žmogus yra sakęs, kad Lietuvos partizanai,
kovoję su Sovietų Sąjungos okupacija, savo statutuose, kituose dokumentuose
reikalavo iš kovotojų laikytis blaivumo. Miško karių savanorių blaivaus
gyvenimo kartais griežtomis drausminėmis priemonėmis reikalavo,
iškilmingais blaivystės įžadais siekė žymiausi partizanų vadai.
Į visas atsikuriančios mūsų valstybės veiklos
sritis atėjo žmonės, nesusiluošinę savęs alkoholiu. Kun. R.Grigas
sakė, kad nei alus, nei rūkalai, nei rusiški keiksmai
neturi nieko
bendra su jaunyste ir šaunumu. Tebus jaunystės firminis ženklas
sporto pergalės, grožio kūryba, pasiektos ir siekiamos dvasinės
aukštumos.
Tačiau, blaivininkų nuomone, dar per mažai apie
blaivybę kalbama per pamokslus bažnyčiose. Kunigų žodis turėtų būti
dar raiškesnis, įtaigesnis. Tiesa, gerą pavyzdį rodo Kauno rajono
Lapių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas kun. Robertas Skrinskas,
Kauno miesto Šventosios Dvasios (Šilainių) parapijos klebonas mons.
Lionginas Vaičiulionis, susilaikyti nuo alkoholio ragina Kauno arkivyskupas
Sigitas Tamkevičius, kiti dvasininkai. Blaivybės idėjos turėtų rūpėti
visai Lietuvos bažnytinei hierarchijai.
Kaune veikia trylika, o visoje Lietuvoje per
120 anoniminių alkoholikų (AA) grupių. Jų esama ir daugelyje kitų
šalių. Šiose grupėse problemų dėl alkoholio turintys žmonės atvirai
pasakojasi, guodžiasi dėl priklausomybės nuo jo. Ne vienas jų kreipiasi
į Dievą, kuris visiems ištiesęs pagalbos ranką, ir ne vienas gyvenimo
pavargėlis, nuoširdžiai panoręs gyventi be alkoholio, atsitiesęs,
iš šalikelės grįžęs į tiesų kelią. Apie tai kalba ir A.Vaznelis.
Jis prašo Aukščiausiąjį gelbėti Lietuvą nuo pražūties, apsaugoti
tautą nuo fizinio bei dvasinio nuopuolio.
Seimo Sveikatos reikalų komitetas buvo pasiūlęs
2007-uosius metus paskelbti blaivybės metais. Deja, parlamentarai
šį pasiūlymą balsų dauguma atmetė...
Beje, prieš kurį laiką sukurtoje lietuviškoje
dainoje skamba tokie žodžiai: Negerk, broleli, negerk antros, tai
būsi pagirtas žmonos, pačios. Išgėrei taurelę, ir bus gana
O gal nereikia nė tos pirmos?
© 2007 XXI amžius
|