Eutanazija – teisė oriai numirti?

„Kol žudysime vaikus, neišvengiamai reikės žudyti senukus – toleruodama abortus visuomenė turės ir kitoje pusėje šienauti žmones. Olandija ir Belgija senimo problemą „išsprendė“ radikaliausiai – įteisindamos eutanaziją, tad slaugos tarnybos tapo kaip ir nereikalingos“, – DELFI teigė kunigas medicinos mokslų daktaras Andrius Narbekovas.

Senstant visuomenei, mirštančių ir nepagydomų ligonių slauga tampa viena aktualiausių sveikatos sistemos problemų. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) sekretoriaus Haroldo Baubino duomenimis, dabar Lietuvoje sunkiems ligoniams reikėtų pusantro karto daugiau slaugos lovų, nei yra. „Už slaugos organizavimą atsakingos savivaldybės, tačiau tai ir ministerijos rūpestis. Mes negalėtume pasakyti, kad tai visai nuo mūsų nepriklauso, nes kokį finansavimą skiria ligonių kasos, tiek tų lovų ir išlaikoma“, – sakė H.Baubinas. Tūkstančiui gyventojų turėtų tekti viena slaugos lova. Labiausiai jų trūksta Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Tačiau, sveikatos specialistų nuomone, miestuose didesnė perspektyva ne didinti lovų skaičių, bet vystyti kitas slaugos formas: slaugą namuose, slaugos centrus, į kuriuos pacientus artimieji galėtų atvežti iš ryto, o vakare pasiimtų į namus.

H.Baubinas pabrėžė, jog silpni ligoniai, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, turėtų būtų slaugomi stacionaro sąlygomis. Plėtojant šią grandį pirmieji žingsniai žengti jau pernai, padidinus slaugos paslaugų įkainį. „Sunkiems ligoniams slauga reikalauja žymiai daugiau sąnaudų, nes naudojami brangūs narkotiniai preparatai“, – sakė sekretorius, pridurdamas, kad perspektyvoje planuojama didinti slaugos paslaugų kiekį, kad į ligonines lengviau pakliūtų ne tik onkologiniai ligoniai, bet ir pacientai po sunkių traumų, stuburo sužalojimų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra: dirbtiniai kvėpavimo aparatai, specialus maitinimas ir pan.

Ministerijos pozicija – slaugos paslaugas pacientams teikti kuo arčiau namų, nes tokiems ligoniams namų aplinka ir namiškių buvimas greta yra labai didelė parama.

„Reikia pripažinti, kad dalis ligonių yra paskutinėje ligos stadijoje, todėl nemanau, jog būtų tikslinga juos koncentruoti specialiose gydymo įstaigose. Psichologine prasme, tokių ligonių koncentravimas vienoje vietoje būtų labai didelis krūvis personalui, nes žmonės kasdieną matytų vien kančią ir mirtį, kita vertus, ir patiems pacientams tokioje ligoninėje būtų labai didelis psichologinis smūgis“, – komentavo SAM atstovas.

Anot buvusio chirurgo kunigo A.Narbekovo, slaugos problemų vis dar nepavyksta išspręsti. „Žmonės miršta namie neprižiūrėti, vieniši ir atseit tam patvirtinti nereikia jokio tyrimo; tad visi supranta, kad šitoje srityje didžiulis trūkumas“, – pripažino bioetikos mokslų daktaras.

Ar ne dėl to žmonės taip bijo senatvės ir mirties?

Šitos baimės – kompleksiškas dalykas. Yra toks priekaištas šiandienos žmogui: gali ir susirgti, ir numirti, bet niekas nenori to matyti. Mirštančiųjų, ligonių slauga – materialiai nenaudinga sritis, tačiau ją turime sutvarkyti žmogiškai.

Visuomenė sensta ir šios problemos gilėja.

Jei šitų dalykų nespręsime, ta senstanti visuomenė jausis labai nesaugi. Ji ir dabar nesaugi – laikas nuo laiko išgirstame norų, kad nepagydomai sergantiems reikia padėti numirti, parodyti gailestingumą įteisinant eutanaziją.

Kodėl ne?

Kol nėra užtikrinta ligonių slauga, šitas dalykas patraukliai atrodo. Jei neprižiūrėto ir sunkiai sergančio žmogaus paklausi, nori kentėti, ar mirti, sulauksi labai aiškaus atsakymo: „nebenoriu gyventi“. Tačiau jiems visų pirma turi būti užtikrinta gyvenimo pabaiga be skausmų ir kančių ir tik paskui to klausiama.

Kiekvienas turime pažįstamų, kurie slaugė ar slaugo sunkiai sergančius artimuosius, todėl, nenorėdami patys kankintis ar būti našta savo vaikams, dažnas jų sako, kad rinktųsi eutanaziją.

Blogai, kad prieš mirtį žmogus kankinasi, nes šiais laikais tą kančią galima sumažinti iki minimumo arba net iš viso panaikinti.

Kita vertus, eutanazijos šalininkų galima klausti, ar jie sutiktų būti tais, kurie suleidžia savo artimiesiems mirtiną morfijaus dozę ir čia pat nutraukia jų kančią.

Jie nenorėtų to daryti. Prasidėtų ieškojimas kitų, nes žmonės instinktyviai žino, kad eutanazija – blogas dalykas.

Turtingesnėse visuomenėse, kur senų ir jaunų žmonių pusiausvyra daug anksčiau pakrypo darbingųjų nenaudai, mirštančių ligonių slauga jau labiau rūpinamasi. Tačiau dėl to diskusijų apie eutanaziją ne mažiau.

Žmogus gyvena tam tikroje ekologinėje sistemoje, kurioje yra gimę, negimę, sveiki, mirštantys ir visi toje grandinėje reikalingi.

Pavyzdžiui, kodėl toks geras ryšys tarp senų ir mažų žmonių? Ne tik todėl, kad jie šiaip vieni kitiems patinka. Vaikai iš senų žmonių perima tradicijas, patirtį, kurios dirbantiems tėvams dažnai nelieka laiko perduoti.

Dievo plane viskas labai gražiai sudėta. Tačiau jei iš grandies išimi viena, natūraliai atsiliepia ir kitai grandžiai.

Sprendžiant mirštančiųjų slaugos problemas, kalbėčiau apie visą ekologinę sistemą.

Ar Lietuvoje jau reikia dėl to nerimauti?

Manau, kad labai reikia. Nes kas dabar neturi moralinių skrupulų kad ir dėl tų pačių negimusių vaikų žudymo? Nors abortų pasekmės akivaizdžios – mokyklose sumažėjo klasių, universitetuose studentų. Vadinasi, sumažės kuriančių, dirbančių žmonių. Senukus išlaiko dirbantieji, tačiau jų jau dabar daug mažiau.

Šioje srityje reikia labai radikalių politinių sprendimų.

Kokių konkrečiai?

Mes turime sustabdyti šitą baisų negimusių kūdikių žudymo procesą, taip pat neįnikti žudyti dar ir tų, kurie pasenę. Į kiekvieną žmogų reikia žiūrėti kaip į vertybę.

Šiuo požiūriu Europos ir Azijos kraštai skiriasi kaip diena ir naktis.

Man teko būtų Filipinuose, kur vietiniai daug prasčiau materialiai gyvena, tačiau yra daug turtingesni, nes turi žmonių. Jie turi dideles šeimas ir todėl – ateitį, kurios Europa nebeturi.

Jeigu mes eisime tuo pačiu keliu – susinaikinsime.

Kurią iš dabartinių Europos Sąjungos šalių išskirtumėte kaip netipišką?

Didžiausios bėdos – Belgijoje ir Olandijoje. Tačiau, sakysim, Lenkijoje buvo priimtas gyvybės apsaugos įstatymas, todėl abortus leidžiama daryti tik išimtinais atvejais.

Priešingai, nei kai kas bando sakyti, dėl šio sprendimo situacija visai netapo katastrofiška. Įstatymo priešininkai gąsdino, kad, uždraudus abortus, bus daug paliktų, apleistų vaikų. Tačiau nieko panašaus neįvyko.

Žiūrėkite, kaip sujudo Lenkija, kilus ligonių marinimo skandalui greitosios pagalbos stotyse ir kaip po to sujudo visas pasaulis. Tai, kad tokios problemos viešinamos, rodo mūsų kaimynų pasibaisėjimą nepagarba žmogui, nes ir tas senas, sergantis senukas yra vertybė.

Tačiau Lietuvoje abortai legalizuoti ir jų nebeuždrausi.

O kaip kitaip tada daryti? Kito kelio nėra, tik svarstyti, kaip juos uždrausti, nors iš pradžių reikėtų bent jau normaliai reglamentuoti.

Dabar nei reikia tėvo sutikimo, nei nustatytas bandomasis laikotarpis, nei motinai teikiama psichologinė pagalba. Darytis aborto moterys eina kaip į parduotuvę. Lietuvoje požiūris į negimusią gyvybę – kraupus. Jei paskambintumėte į kokią dirbtinio apvaisinimo kliniką ir pasakytumėte, kad norite pasidaryti abortą, nieko net neklaus, pasakys: „Ateikit, tik nevalgiusi“.

Pavyzdžiui, Vokietijoje abortai daromi, bet jie pripažįstami kaip negimusio kūdikio žudymas. Pareiškus tokį norą, mažiausiai savaitė paliekama apsigalvojimui, tuomet moteris turi kreiptis į nepriklausomas specialias komisijas, kur dirba psichologai, dvasininkai, kitų sričių žmonės, kurie jai gali padėti susivokti. Tai – mechanizmai, kurie galėtų bent šiek tiek apriboti abortų skaičių.

Ieva URBONAITĖ

www.delfi.lt (2007 02 11)

© 2007 „XXI amžius“