„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.4 (77)

2007-iųjų balandžio 20 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Pasveikti negalima numarinti

Pranciška Regina Liubertaitė

Ir vėl apie ligas ir sveikatą sakysite… Iš kur ta sveikata bus, jei jos reikia tiesiog intensyviai ieškoti: užsirašyti pas gydytoją, laukti eilėje savaitę ar daugiau, paskui kelias valandas sėdėti eilėje poliklinikoje, po to dar mažiausiai dvi savaites laukti eilėje pas specialistą. Be abejo, tokiu būdu ieškodamas gali tos sveikatos ir nerasti arba tiesiog per tą laiką numirti, nesulaukęs eilės. Tai priklausys nuo tavo pastangų ir išradingumo, kai susergi. Taip taip, turi būti išradingas. O ar gali būti išradingas susirgęs, jeigu tau staiga pradėjo skaudėti pilvą, širdį, nugarą ar kokią kitą kūno vietą ir iš skausmo nebeturi kur dėtis. Ar gali laukti, kai labai skauda? Be abejo, negali, bet mūsų šalyje tu privalai laukti eilėje. Žinau, kad tai pasityčiojimas iš ligonio, bet sukurta tokia, atsiprašant, tvarka ir niekur tu, žmogeli, nedingsi. Turi tos patyčių tvarkos laikytis, nes tave tarsi už virvelės tampo tos tariamos tvarkos kūrėjai, priešais padarę ligonį su gydytoju, kuris yra priverstas ne gydyti, o tiesiog marinti ligonį.

Tarkim, nuėjai į polikliniką pirmą kartą, o ten nė ant vienų durų nei gydytojų pavardės, nei darbo laiko, tik vieno sakinio instrukcija, kaip elgtis pacientui. Vietoj gydytojo pavardės – kabineto numeris. Gydytojui ant rankovės irgi galėtų būti toks pat numeris, tada poliklinika iš tikrųjų būtų panaši į koncentracijos stovyklą, nes elgesys su ligoniu ten tikrai labai panašus. Jis kviečiamas pas gydytoją pagal kompiuteryje nustatytą eilės tvarką. Ar kompiuterio tik tam tereikia? Tik tvarkingai eilei palaikyti? Manau, jis reikalingesnis surašyti ligonio nusiskundimams ir gydytojo paskyrimams, kad prireikus visa tai būtų galima operatyviai nusiųsti tolesnei ligonį gydančiai gydymo įstaigai. Ar esame tokie turtingi, kad tam pačiam ligoniui, perkeltam į kitą gydymo įstaigą, galime leisti kartoti visus paskirtus tyrimus, kai tie tyrimai buvo ką tik atlikti ligoninėje, kurioje žmogus prieš tai gulėjo ar poliklinikoje lankėsi. Kompiuteris reikalingesnis gydymo procesui kontroliuoti, jo tęstinumui sukurti, o ne eilei nustatinėti. Ir tik šis XX amžiaus išradimas gali palengvinti gydytojo darbą, kad jam nereikėtų ranka pildyti ligos istorijų, kad jis atidžiau galėtų išklausyti ligonį.

Nors nesu gydytoja, o tik kiekvieną akimirką šiandien, rytoj, po metų ar kelerių būsima ligonė (pikčiausiam priešui to niekada neišdrįsčiau palinkėti), bet labai gerai suprantu, kad jokioje poliklinikoje dirbtinai sudarinėti eilių tikrai nereikia. Pramogai pas gydytoją nė vienas negaištame laiko ir neiname. Einame tik rimtai susirgę konsultuotis dėl ligos, gauti receptą vaistams, o ne sėdėti eilėje. Ir tų eilių nebūtų, jei jos nebūtų dirbtinai sudarinėjamos. Ypač pas specialistus. Kartais būna keista, kai nueini bėdos prispirtas į polikliniką ir prie specialisto kabineto randi sėdinčius kelis žmones, o juos gydytojui priėmus, pacientų nelieka, bet patekti pas specialistą negali, nors gydytojas tuo metu sėdi ir galbūt žiūri į dangų… Tavęs nepriima, nes nėra numerėlių. O jei kas nors neiškentęs nuėjo pas privatų specialistą arba numirė, nesulaukęs eilės, ir tas priėmimo laikas liko laisvas, niekam nė motais. Argi tai ne pasityčiojimas? Kas tokią primityvią sovietinę eilių „tvarką“ sukūrė ir iš mūsų visų tyčiojasi? O mes, esami ir būsimi pacientai, kaip avinėliai su tuo susitaikę tylime. Tokį instrukcijų „kūrėją“ reikėtų profilaktikai kokių pataisos darbų į belangę uždaryti priminimui, kad susimąstytų, jog negalima žmogaus paversti beteisiu vergu, kai jis staiga ima ir suserga. Užtektų, kad užsirašytume iš ryto tik tai dienai, ir, manau, eilės tučtuojau išnyktų, o su jomis išnyktų ir problema.

Dar baisiau mūsų valstybėje, kai dėl sunkios ligos žmogus nevaikšto. Teisės aktai tokie, kad toks ligonis nemokamą gydymą gali tęsti tik pasirodęs poliklinikoje. Niekas iš kuriančių teisės aktus negalvoja, kaip nevaikštantį ligonį atvežti į polikliniką, užkelti į kokį ketvirtą ar aukštesnį aukštą, kai joje nėra lifto. Gydytojas, tokio ligonio neapžiūrėjęs, faktiškai neturi teisės rašyti jokios išvados apie tolesnį gydymą, o į ligoninę pas savo apylinkės ligonį jis važiuoti neprivalo. Paliktos akivaizdžios teisės aktų spragos. Iš tikrųjų gydytojui telieka vadovautis tik savo žmogiškumu ir patikėti apie ligonio būklę, bet, taip elgdamasis, pagal juridines normas, gydytojas daro nusikaltimą. Taip ir lieka neaišku, kam ligoninėje gydomam ligoniui būtina pasirodyti poliklinikoje, kai jis ir toliau gydomas ar reabilituojamas ligoninėje?

Kiekvienas žmogus po sunkios ligos sveiksta individualiai: vienam tam pačiam procesui reikia daugiau laiko, kitam – mažiau. Tai priklauso nuo organizmo. Tačiau po tokios sunkios ligos kaip insultas yra paskirtas laikas, per kurį ligonis privalo pasveikti. Ir tas laikas visiems vienodas – 54 dienos. Keistas toks nustatymas. O jeigu ligonis nepasveiksta? Tokiu atveju neturintis pinigų važiuoja namo, o turintis gali toliau tęsti mokamą gydymą ligoninėje, kurioje medicinos paslaugos nemokamos. Dažnas, kurio būklė sunki, neturėdamas pinigų, taip ir lieka prikaustytas prie lovos. Kaip jums, gerbiamieji, atrodo, kas tai? Tai juk tikrų tikriausias tautos genocidas, kai šalyje statistiniai duomenys rodo, jog 2005 metais galvos kraujagyslių ligomis sirgo 50 tūkst. o 2006-aisiais – 70 tūkst. žmonių, kurie pagal ligų intensyvumą sudaro trečią rizikos grupę! Ar tokia sunkia liga sergantiems neprivalo padėti valstybė ir skirti gydymą tiek, kad žmogus bent pradėtų vaikščioti ir pats save apsitarnauti? Be abejo, privalo, nes išlaikyti slaugos ligoninėje prie lovos prikaustytą ligonį metų metus yra daug brangiau nei pratęsti jo intensyvų gydymą, kuris pas mus vadinamas reabilitacija. Kai iš tikrųjų sveikimo procesas ne visų vienodas ir tų 54 nustatytų dienų daugeliu atvejų neužtenka, reikia keisti požiūrį į tokių ligų, kurios pirmauja Lietuvoje ir kurių skaičius kasmet grėsmingai kyla, gydymą. Šalies Vyriausybė neturi leisti numarinti arba ant ligos patalo ilgiems metams palikti žmonių, kurie intensyviai gydomi dar turi galimybę pasveikę gyventi visavertį gyvenimą. Tad mąstykime, kas taisytina reformuojant sveikatos apsaugą, kad reforma būtų ne formali, o tarnautų žmogui. Dabar ji tik varžo, drausmina ir reketuoja ligonį, tarsi būtų vadovaujamasi lozungu: pasveikti negalima numarinti. Kas jame išdrįs teisingai sudėti skyrybos ženklus?!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija