„Girtasparniai“ ir blaivadarbių kantrybė

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

…Be pinigų liūdnai slinkau

Į smuklę vakaronei,

Barmenė užtrenkė duris:

„Čia susirinkę žmonės!“

Tarp banaliai seklių šnekų,

Išaugančių į ligą,

Ilgainiui tapo nejauku,

Sau blaivumos pristigo,

Nes girtinėjanti širdis

Tikrų draugų neranda…

…Tad aš, nors pusamžis, rašau

Blaivaus žmogaus diktantą.

Ano lapkričio pradžioje vakarėjant ėjau paronžiais. Viename didelio dviaukščio namo bute netoli buvusios „Putos“ garsiai dainavo. Vyrai ir moterys. Išsiskyrė plonulytis spigus balselis: „Noriu papasakot tau vienam, kas manoj širdyyy!..“ Paskum trinktelėjo durys, pro jas išsvirduliavo vyras, o įkandin jo – gal šešerių metų berniukas. Basomis! Jis labai labai prašė, tiesiog meldė tėvo: „Neišeik, tėveli, neišeik, būk geras!“ „Tavo motina manęs nemyli. Pasiuskit! Einu pas Nastę“, – lyg tetervinas suburbuliavo tėvas ir, vidur kiemo „nusišvilpęs“, nulingavo Basanavičiaus gatvės link.

Berniukas stovėjo vidur kiemo ir ilgokai, iš pačios širdelės gilumos balsu raudojo. O namuose tebedainavo… Tą vakarą, sugrįžęs į savo Saulėtekio taką, kaip visuomet, kai linksma ar liūdna, pasiėmiau baltą popieriaus lapą:

Mažasis bičiuli, neverk,

Ne visi suaugę protingi:

Vieni „sūriai“ keikias,

Kiti nuo darbo vis bėga, tingi…

Ir skriaudžia mažus vaikiukus, -

Pagaili net litų trintukui.

Tau šalta, nes tu palikai

Naktyj be šiltų batukų.

Žadėjo tėvelis „Sūnau,

Girta ši diena – paskutinė…“

O šiandien… O šiandien

Ir vėl: ant stalo ne duona –

Degtinė.

Bet amžino nieko nėra.

Supratęs aplinkui, kas daros,

Tu rimtas būsi, tikėk,

Užaugęs TU BŪSI GERAS!

Parašęs ilgai galvojau. Apie namiškius, bičiulius, kaimynus, apie dainuojantį ir verkiantį Gyvenimą. Apie tai, kad iš tiesų ant kiekvieno žmogaus peties tupi Angelas ir šėtonas, ir kuris tą dieną stipresnis – tas ir laimi, tas ir įveikia, patraukia… Čia – kaip pasauly: amžinoji Dienos kova su Naktimi.

Galvojau apie kapines. Jose – jauni bičiuliai, palangiškiai, labai geri žmonės, nagingi meistrai, bet kurie, „užsikabinę“ už taurelės, mėnesiais gėrė „juodai“, nesustodami, nes gal jau ir nebeturėjo jėgų sustoti, o kasa – ne metalinė, o kasos anei kepenų, inkstų, skrandžio dar nėra nė vienoje komiso parduotuvėje, o ūmus kasos uždegimas – pankreatitas – dažniausiai baigiasi tik mirtimi…

Galvojau apie netikėtą telefono skambutį iš Šiaulių, skambino žurnalistas Juozas ir sakė: „O žinai, broleli, tavo pažįstamas literatas ne tik nieko neparašo, bet jau nebepadirba netgi kūriku, „pečkuriu“. Dar blogiau: net savo motinos mirties (!) dieną jis gulėjo „neatsigaivaliodamas“, paslikas…“

Prisimenu! Tas vyras, kažkada šimtusyk galėjęs dalyvauti „galiūnų“ konkursuose, kurio, išgėrus du butelius „baltos“ „ant galvos“, negalėjai pažinti ir kuris iš visų juokėsi: „Ką, vyrai, nemokat gerti, bobų bijot?! Nevaidinkit. Neapsimeskit!“

Nežinojo vyras visai paprastutės tiesos – „visų knygų neperskaitysi, visų moterų neišmylėsi ir visos degtinės neišgersi“. Neįmanoma!

Galvojau apie savo tėvą, pragėrusį, pradainavusį šeimą ir mus, tris berniukus, dvi žmonas, o dabar vienišių su 80 litų pašalpa. Po visų gyvenimo linksmybių – lyg „Brisius ant spalių“. Verkė jaunesnė mamutė, skaudžiai verkė įsimylėto žmogaus, bet jis, matyt, temylėjo save, jis galvojo amžinai būsiąs jaunas, dainuojantis gražuolis, tad kas ta žmona – bus jų!; kas tie vaikai – jų vargai, kol taip linksma.

Galvojau apie save, kad ir aš ne šventas, gerai žinau visus „bohemos etapus“, esu pabuvęs šimtuose švenčių ir labai gerai žinau visų ir visokių pagirių „skonį“ – et!.. Žinau, ką reiškia „pošventinė“ baimė, kaltė ir gėda, ir veiksmingiausi yra ne kitų „moralai“ – susipykti ir susigerinti, jei dar yra jėgų ir mąstai (o kol mąstai – egzistuoji!), gali TIK pats su savimi. Įtaigiausia „išpažintis“ – sau, nes juk savo ranka žmogus pasiima gera ir bloga… Svarbiausia – susikalbėti su savimi.

Galvojau apie kasdien skelbiamas šiurpinančias nusikaltimų suvestines: „Tėvas neblaivus nužudė sūnų…“, „Neblaivi žmona nudūrė savo vyrą…“, „Būdamas neblaivus, iššoko iš trečiojo aukšto…“, „Nusižudė…“, „Padegė…“, „Apiplėšė…,“, „Neblaivūs…“, „Savo virve“ karia… kitus!

Galvojau vakare sugrįžęs iš paronžio: O KODĖL žmonės TAIP geria ir kaip gimsta vadinamieji „alkaškos?“ Žinau, nepadės, tik gilės niūri nuotaika, stiprės depresija, neviltis, o po šimtgramio reikės antrojo, o norint negerti antrojo, kaip sakė bičiulis Jūris, geriau nejudinti… pirmo! Pradėti lengva, o sustoti labai sunku. Įlipus į molį, vieną koją ištrauki, bet kita lieka…

Nemoralizuoju. Moralizuoti turi teisę tik moralūs. Viena šventai žinau: girtuoklio gyvenimas – nuo gėdos iki gėdos. Kam to? Kam kankynė savyje, „kupra“, problema, jei ji ir paties pastangomis išsprendžiama? Juk „žmogaus gyvenimas trapus“, – teisus poetas V.Mačernis. Prisimenu senesniųjų pasakojimus apie tai, kad prieškaryje trys vyrai, susirinkę į turgų ar po atlaidų, „traktieriuje“ išgerdavę „piemenuką“ (0,25 litro) ir ramiai išsiskirstydavę į namus…

Prisimenu ir jau mirusio kaimo mokyklos direktoriaus pasakojimą apie savo viešnagę pas gimines į Vokietiją: „Galvoju, nuvažiuosiu, o kai žmonos sumigs – tai pabaliavosim! Nusivežiau keturis buteliukus „Stoličnajos“, vakare ir padėjau visus ant stalo. Šeimininkas Kurtas padėkojo ir pridūrė: „Užteks bent metams“…

Sovietmečiu, ne paslaptis, galėjai išgirsti: „Anksčiau lietuviai šitaip stiklinėmis negėrė, va, išmoko iš kaimynų“… Naivu, bet jei kam nuo to geriau – temano. Betgi, broliai ir sesės, šiandien laisvoje Lietuvoje, taikos metais, geriama dar „smagiau“ – ne stiklinėmis, o „kibirais“! „Girdyklų“ – ant kiekvieno kampo visą parą. Kitaip neišgirstume tokių kraują stingdančių žinių apie girtų, neblaivių įvykdomus nusikaltimus. Kitaip mūsų nevadintų „savižudžių tauta“. Nevainikuotų „savanoriais kamikadzėmis“.

Sunkiausia žmogui – kovoti su maloniais – tegul ir nuodėmingais! – įpročiais. Kovot ir nutraukt, nes tai, kas tau gal malonu, skaudina, žeidžia, net virkdo kitus. O kitų skausmo sąskaita laimės nerasi. Jos nerasi tol, kol užsiimsi savibarsta – dieviškosios energijos švaistynėmis pavėjui. O kas dėl to kaltas? Pats. Tiktai. Ir tik pats „lankstyk“ savo nuodėmingojo velnio „ragus“. Kol kaltinsi kitus, tol irgi gyvenimo pilnatvės nejausi, nes geriančiu niekas netiki. Bevalis – tai ir bebalsis. Ir vėl dairykis Dievo apramos ir atramos. Pirmasis žingsnis – valios saviugda.

Per beveik 17 atkurtosios Lietuvos valstybės metų bene pirmąsyk šitaip atvirai viešai paklausta: „Gal laikas prablaivėti?“ Nes ligi šiolei visi, net vaikai ir seneliai, moterys, privalėjo būti „didžiosios“ valstybinės (!) „girdymo politikos“ dalyviai. Tebeprivalo: ir Palangoje ne vaistinės, o gėrimų parduotuvės atviros visą parą. Tęsiasi „šauniausios“ buvusios sovietijos gyvensenos tradicijos – „Negersi – užmuš!“ („Ką, negeri – koks tu vyras? Bobos bijai? Ar nesveiki inkstai? Gal tabletes vartoji ar į sriubą įdeda? Gal… gerk!!! Paskutiniojo „monologo“ autorius, vampyriškai „terorizavęs“ šių eilučių autorių dėl, – deja, deja! – „negėrybos“, jau nuo 2000-ųjų kovo aukštielninkas kapinaitėse „žvalgo žvaigždynus“. Liko su sava „alkoholiko teisybe“. Jis neįveikė šios žemelės alaus ir degtinėlės… Nesulaukė ir 60-ies, per anksti pralaimėta, betgi kuris geriantis… laimi? O dar galėtų būti greta.

Dar daugelis galėtų būti čia. Blaivią dieną netamsu. Drąsu. Mažiau melo. Daugiau pasitikėjimo pasauliu, gyvenimu, artimaisiais ir savimi – sveiko siela ir kūnu vaisiais, žingsniais, darbais. Sielai nereikia ramentų.

Dievas padeda kiekvienam, ieškančiam blaivakelių į teisybę.

…Tada, išblaivėjus, vis lengvesnės išpažintys, vis mažiau žeidžiančių „purvinų“ prisipažinimų. Juk visada laimi blaiviai reiklios „žmonos teisybė“. Laimi M.Valančiaus teisybė. Laimi… blaivios Lietuvos teisybė. Ak, kad šitaip būtų! O gali. Dažniau tarkimės dvasinio blaivumo, blaivybės temomis. Todėl ačiū dr. Aldonai Kačerauskienei už šiandien mums itin aktualias įžvalgas straipsnyje „Alkoholio vartojimo politika Europoje priimtina ir Lietuvai“, publikuotame „XXI amžiaus“ priede „Pro vita“ 2006-aisiais gruodžio 15-ąją: „…jeigu daug geriantis žmogus turėtų valios sumažinti suvartojamo alkoholio kiekį arba visai liautųsi gėręs, pastebėtų sveikatos pagerėjimą sirgdamas kepenų ciroze, depresija ar kitomis lėtinėmis ligomis. Jeigu vyrai sumažintų išgeriamo alkoholio kiekį bent vienu litru, jų mirtingumas sumažėtų 1-3 proc. Sąmoningai sakome „turėtų valios…“ Tačiau valios nėra. Gali padėti tik valstybinė alkoholio politika“.

…Šitaip nedaug reikia, kad nušluostytume dar verkiančių Lietuvoje – tarp Palangos ir Zarasų! – vaikų ašaras! Tik negerti. Neužsikrėsti šėtoniškos svaigomanijos virusu.

© 2007 „XXI amžius“