„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.6 (79)

2007-iųjų birželio 8 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Ketvirtojo Pasaulio šeimų kongreso paskatos

Mindaugas BUIKA

Visi geros valios žmonės
turi rūpintis šeimų gerove, kurios
yra vilties ženklas visuomenės ateičiai

„Demografinės žiemos“ dramatiškumas

Stiprėjant išpuoliams prieš tradicines ir prigimtines šeimos gyvenimo nuostatas, jo gynėjai iš beveik 70 šalių rinkosi į ketvirtąjį Pasaulio šeimų kongresą, kuriame buvo aptarti pagrindiniai liberalizmo bei sekuliarizmo jėgų pavojai ir dar kartą patvirtintas krikščioniškasis gyvybę ir šeimą ginantis mokymo aktualumas. Gegužės 11-13 dienomis Lenkijos sostinėje Varšuvoje vykusio susitikimo tema buvo „Anapus „demografinės žiemos“: prigimtinė šeima yra tautų pavasaris“. Reikalo aktualumą galbūt tiksliausiai apibrėžė Meksikos prezidento žmona Margarita Sabala Gomes del Kampo, kuri savo laiške kongresui rašė: „Šiandien labiau nei bet kada pasaulyje reikia galvoti apie šeimą, nes šeimos gynimas dabar reiškia visuomenės ir tautos gerovės gynimą“.

Kokios išplitusios „demografinės žiemos“ dramatiškos pasekmės, geriausiai apibūdino Varšuvos kongrese dalyvavusi Latvijos parlamento narė Inesa Sleserė, kuri pateikė išraiškingus statistinius savo šalies duomenis. Per pastaruosius penkiolika metų (1989-2004) Latvijos gyventojų skaičius sumažėjo 13 proc. (nuo 2,6 mln. iki 2,25 mln.). Vaikų iki 17 metų per tą patį laikotarpį skaičius sumažėjo 30 proc. Skyrybų skaičius – Latvijoje dabar išyra 61 proc. santuokų – yra vienas didžiausių Europoje. Iš visų dabar gimstančių vaikų, 39 proc. gimsta ne santuokoje (1990 metais nesantuokinių naujagimių skaičius Latvijoje buvo 17 proc.). Ir baisiausia, kiekvienam tūkstančiui gimimų tenka net 691 abortas! Tokios yra paplitusios antinatalinės politikos ir seksualinio palaidumo pasekmės.

Kiti pranešėjai ketvirtajame Pasaulio šeimų kongrese iš Australijos, Kanados, Čilės, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Airijos, Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos, Ukrainos, Rusijos, Švedijos, Anglijos, Venesuelos, Kenijos, Pakistano, Vatikano kalbėjo apie tokius pavojus šeimai, kurie sklinda iš populiarėjančios pornografijos, kontraceptinio mentaliteto, „holivudinio“ kino meno, bulvarinės žiniasklaidos, pastangų įteisinti tos pačios lyties asmenų „santuoką“ ir apskritai iš visuomeninio gyvenimo „homoseksualizavimo“, silpnėjančios pagarbos gyvybei dėl abortų, eksperimentų su žmogaus embrionais ir eutanazijos įteisinimo. Taip pat buvo iškelti kai kurie esminiai šeimos stiprinimo aspektai, tokie kaip tradicinio religingumo gaivinimas, grįžimas prie artimesnio ryšio tarp kartų, šeimai palanki valstybinių mokesčių politika, šeimos verslo plėtojimas, didesnis dėmesys jaunimo rengimui sveikam santuokiniam gyvenimui.

Šeimos reikšmė socialiniame kontekste

Baigiamojoje Pasaulio šeimų kongreso sesijoje jo delegatai priėmė vadinamąją „Varšuvos deklaraciją“, kurią susitikimo rengėjai įvardijo kaip „šeimos gynimo credo XXI amžiui“. Dokumente išdėstomi šeimų sąjūdžio veikimo principai, kurie remiasi tvirta krikščioniška nuostata, kad „prigimtinė šeima yra Dievo kūrinys ir žmonių bendruomenės pagrindas“. Ji remiasi vyro ir moters visam gyvenimui sudaryta santuoka, kurioje užsimezga naujų individų gyvybė, jie čia yra gimdomi, auginami ir bręsta kaip asmenybės.

Kaip tik tokioje prigimtinėje šeimoje jaunajai kartai suformuojamos pagrindinės moralinės vertybės – solidarumas, pagarba, atsakomybė, meilė ir atleidimas, kurių taip reikia šiandieniniam pasauliui. Žmonijos ateitis priklauso nuo tokios šeimos likimo, todėl „nėra efektingesnio būdo visuomenei atsinaujinti, kaip atsinaujinimas per sveikas šeimas, kurios būtų ištikimos savajam santuokinės vienybės tėvystės pašaukimui“, teigiama dokumente.

Deklaracijoje patvirtinama, kad sveika prigimtinė šeima yra tikriausias kelias atsispirti toms moralinio pobūdžio ydoms ir nelaimėms, kurios žlugdo šių dienų visuomenę. Prigimtinė šeima reliatyvizmo persmelktam pasauliui liudija „ištikimybę Dievo tiesai“, iškrypėliško hedonizmo akivaizdoje parodo, kas yra „reali meilė“ kaip visiškas ir nešališkas savęs dovanojimas. Šeimoje išreiškiama „ištikimybė meilėje“ visam gyvenimui yra gera pamoka dabar paplitusiam atsakomybės stygiui už artimiausius žmones ir paviršutiniškam požiūriui į seksualinius santykius.

Pavyzdingas šeimos gyvenimas reiškia „pagarbą kiekvieno žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo iki natūralios mirties“, ir tai yra priešnuodis dabar paplitusiam silpniausių bei pažeidžiamiausių individų diskriminavimui bei masiniam naikinimui, ar tai būtų abortai, ar „terapinis“ embrionų klonavimas, ar nesirūpinimas seneliais ir ligoniais bandant primesti eutanaziją. Prigimtinė šeima yra atsakinga už kiekvieną pradedamą kūdikį motinos įsčiose, vietoj dabar paplitusios baimės gimdyti vaikus, dėl kurios dabar yra susiformavęs minėtasis „kontraceptinis mentalitetas“.

Padėka popiežiams už Tiesos liudijimą

Pagaliau sveika šeima yra ta „moralinė bendruomenė“, kurioje ugdoma sveika ir atsakinga jaunoji karta, sugebanti nepasiduoti demoralizuojančių klaidingų ideologijų propagandai. Štai kodėl stiprių prigimtinių šeimų sąjūdis ženklina meilės ir gyvybės civilizacijos „pavasarį“, kuris, kaip tiki kongreso dalyviai, turi ateiti po dabartinės „demografinės žiemos“. Kaip tik to mokė didysis lenkų tautos sūnus popiežius Jonas Paulius II, už kurio pontifikatą ginant santuoką, šeimą ir gyvybę dėkojo Dievui į Varšuvą susirinkę Pasaulio šeimų kongreso delegatai.

Jie taip pat dėkojo ir velionio Šventojo Tėvo įpėdiniui popiežiui Benediktui XVI, „kuris tęsia Tiesos apie gyvybę ir šeimą liudijimą“. Reikšta pagarba kiekvienai rūpestingai ir dorai gyvenančiai šeimai, kurios yra „realus vilties ženklas šiuolaikiniame pasaulyje“, visiems sutuoktiniams, meilėje auginantiems kiekvieną vaiką, ir visiems, kurie padeda ir gina šeimas nuo daugybės šių dienų pasikėsinimų į tas svarbiausias visuomenės ląsteles, kuriuos jos šiandien patiria.

Paskutinėje „Varšuvos deklaracijos“ dalyje Pasaulio šeimų kongreso delegatai kreipiasi į atskiras visuomenės struktūrines dalis ir profesionalus, kad jie atliktų savo pareigą šeimos globai ir stiprinimui. Pirmiausia kviečiamos Bažnyčios ir religinės bendruomenės, kad jos, nepaisydamos sekuliaristinių jėgų spaudimo, o kartais ir tiesioginio diskriminavimo, „skelbtų tiesą apie gyvybę, santuoką ir šeimą“, patvirtindamos, kad šeima, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, kaip „namų Bažnyčia yra ta pirmoji tikėjimo bendruomenė ir visų pašaukimų mokykla“.

Profesionalai kviečiami artimiau bendradarbiauti

Kitas ne mažiau svarbus kvietimas, pareikštas valdžios institucijoms ir visoms politinėms struktūroms, kad rūpinimasis šeima, kaip pagrindiniu ir neatskiriamu socialiniu gėriu, būtų kiekvienos viešosios politikos esminė dalis. Kiekvienas visuomenės veikėjas turi aiškiai suprasti, kad tarnavimas šeimai, jos išgyvenamų sunkumų naštos palengvinimas – tai tarnavimas savo tautai. Be abejonės, ypač svarbi įstatyminė sritis, kurioje turi būti įtvirtintas žmogaus gyvybės gynimas kiekvienoje jos vystymosi stadijoje, taip pat tėvų teisės auklėjant savo vaikus. Reikia „ginti jaunus žmones nuo demoralizacijos (pavyzdžiui, draudžiant pornografiją) ir skatinti tokius ekonominius sprendimus, kurie garantuotų orias gyvenimo sąlygas visoms šeimoms“. Delegatai paragino 2008 metus – galbūt Jungtinių Tautų sprendimu – paskelbti Šeimos metais.

Tarp profesionalų, į kuriuos atskirai kreipėsi Pasaulio šeimų kongreso delegatai, yra mokslininkai, kurie turėtų darbuotis, kad „mokslo pasiekimai taip pat prisidėtų prie tarnystės šeimai“, taip pat sveikatos apsaugos darbuotojai, nuo kurių atsidavimo daugiausia priklauso silpniausios žmogaus gyvybės apsauga. Kreipiamasi ir į žurnalistus, kad jie „tarnautų tiesai, liktų objektyvūs, atskleistų realią grėsmę šeimai ir jos poreikius“ ir pateiktų jauniems žmonėms teigiamas vertybes, kurios kuria stabilią žmogiškąją pažangą.

Žinoma, nepamirštami ir patys jauni žmonės, kurie dar rengiasi kurti arba jau gyvena santuokoje. Jie raginami stengtis būti išmintingesni, iškilus kebliems klausimams „pasirinkti gyvybę“, saugoti savo širdį ir kūną, bręsti telkiant dėmesį į tiesą ir ištikimą meilę. Visi geros valios žmonės raginami būti vienybėje su šeimomis, padėti joms iškilus sunkumams, atkurti viltį geresne ateitimi. Šeimos taip pat neturi baimintis dėl problemų, būti vieningos, drąsinti viena kitą, nešti laimę ir džiaugsmą pasauliui.

Taigi, kaip patvirtino Pasaulio šeimų kongresų generalinis sekretorius Alenas Karlsonas, „Varšuvos deklaracijoje“ nebuvo pateiktos detalios rekomendacijos specifinei politikai, kuri priklauso nuo konkrečių vietos gyvenimo sąlygų. Tame svarbiame dokumente labiau stengtasi nubrėžti bendrąją prigimtinės šeimos viziją kaip „žmonių bendruomenės pagrindą“, kartu paraginimais sukuriant direktyvinius rėmus atskiroms visuomenės grupėms ir institucijoms palankiau veikti šeimų atžvilgiu.

Varšuvoje vykusiame susitikime taip pat buvo paminėtas Pasaulio šeimų kongresų dešimtmetis. Pirmasis toks kongresas 1992 metais įvyko Prahoje, antrasis – 1999-aisiais Ženevoje ir trečiasis – 2004 metais Mechike. Reikia tikėtis, kad šie svarbūs renginiai taps reguliaresni ir iš anksto planuojami.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija