„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.8 (81)

2007-iųjų rugpjūčio 10 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

„Amnesty International“ išduoda savo misiją

Mindaugas BUIKA

Pasidavimas neigiamo lobizmo įtakai

Paniekinusi ir išjuokusi ją rėmusios Katalikų Bažnyčios, daugybės gyvybės gynėjų ir jos pačios narių perspėjimus dėl palankumo abortą teisinančiai nuostatai, pasaulio didžiausia žmogaus teisių laikymąsi skatinanti organizacija „Amnesty International“ negimusių kūdikių „selektyvų“ žudymą daro esminiu kampanijos, nukreiptos prieš prievartą moterų atžvilgiu, elementu. Apie tai formaliai bus nuspręsta rytoj, rugpjūčio 11 dieną, Meksikos sostinėje rengiamoje „AI“ pagrindinio atstovaujamojo organo – Tarptautinės tarybos – plenarinėje sesijoje. Kad toks sprendimas bus priimtas, beveik nėra abejonių, nes vadinamosios „aborto teisės“ propagavimui pritarė organizacijos didžiausi nacionaliniai (JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados) skyriai ir jos feminizuota vadovybė.

Daugiau kaip 2,2 mln. narių ir rėmėjų 150 pasaulio šalių ir teritorijų turinčią „Amnesty International“ 1961 metais Londone įkūrė velionis britas Piteris Benenzonas. Šio į katalikybę atsivertusio anglikono suburta grupė pelnė visuotinį pripažinimą savo vedamomis kampanijomis už sąžinės laisvę, laisvę nuo diskriminacijos bei viešindama suimtųjų kankinimų, totalitarinių režimų sąžinės belaisvių kentėjimus ir kitus žmogaus teisių pažeidimus. Už savo veiklą Nobelio taikos premija įvertinta „AI“ iki šiol pabrėžė savo neutralumą aborto atžvilgiu, nurodydama, jog ši moralinė problema „nepriklauso jos mandatui“.

Tačiau pastaruoju metu abortus skatinančio lobizmo, agresyvaus feminizmo, iškreiptai suvokiančio moterų „seksualinį ir reprodukcinį integralumą“, įtakoje „Amnesty International“ viduje buvo pradėtos beveik slaptos konsultacijos dėl keitimo požiūrio į negimusios gyvybės naikinimą. Kaip paprastai tokiais atvejais aborto blogiui pateisinti pasitelkiami ekstremalūs išprievartavimų ar moterų išnaudojimo kovų apimtuose regionuose pavyzdžiai.

Nors Europoje yra tik kelios valstybės, įstatymais griežtai ribojančios abortus, ir šiame „civilizacijos lopšyje“ kasmet nužudoma milijonai negimusių kūdikių. Tačiau pasaulyje net 97 šalyse ta negailestinga procedūra yra draudžiama, ir kaip tik į jas, matyt, „Amnesty International“ nukreips savo žvilgsnį, ragindama „dekriminalizuoti“ (faktiškai legalizuoti) aborto praktiką nepatogumų rizikoje atsidūrusioms moterims ir jų „gelbėtojams“ kruvinais chalatais. Pastebima, kad šiuo metu kasmet pasaulyje atliekama iki 45–50 milijonų abortų ir juos pilnai legalizavus likusioje planetos dalyje, negimusių kūdikių žudynės viršytų fantastinę 100 milijonų ribą.

„Mirties kultūros“ skatinimas

Todėl nieko nuostabaus, kad toks posūkis „AI“ veikloje sukėlė didžiulį Bažnyčios susirūpinimą. Plačiai nuskambėjusiame interviu Jungtinių Valstijų katalikų laikraščiui „National Catholic Register“ Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas be užuolankų pabrėžė, kad paremdama „aborto teises“ pasaulyje „Amnesty International“ iš tikrųjų „išdavė savo misiją skatinti ir ginti žmogaus teises“. Atsisakydama ginti pagrindinę žmogaus teisę, „teisę gyventi“, organizacija diskvalifikavo save, kaip žmogaus teisių gynėją.

Atsakydamas į „AI“ argumentus, kad abortas turi būti pirmiausia legalizuotas dėl ekstremaliose sąlygose atsidūrusių moterų (prievartos aukų arba turinčių sveikatos problemų), kardinolas R.Martinas pabrėžė, jog niekada nėra pateisinamas nekaltas žmogaus gyvybės sunaikinimas. „Abortas yra žmogžudystė, – sakė Vatikano dikasterijos vadovas. – Selektyviu būdu pateisinti abortą, netgi išprievartavimo atveju, reiškia įvardyti nekaltą kūdikį įsčiose kaip priešą, „daiktą“, kuris turi būti sunaikintas. Kaip galime mes sakyti, kad vaiko nužudymas vienais atvejais yra „gėris“, o kitais – blogis?“ Toks išskyrimas yra nesuderinamas su „AI“ iškiliąja misija, nesuprantamas geros valios žmonėms ir prieštarauja žmonių giminės bendrajam gėriui.

Pažymėtina, kad nors nėra tokios tarptautinėje plotmėje pripažintos žmogaus teisės į abortą, tačiau „Amnesty International“ bando ją „išrasti“, tiesa, pavadindama apgaulingu aborto „dekriminalizacijos“ apibūdinimu. Kardinolas R.Martinas, kuris anksčiau daugelį metų yra buvęs Vatikano nuncijumi Jungtinių Tautų Organizacijoje, prisiminė, jog tokių reiškinių būta ir anksčiau, tačiau Šventojo Sosto pastangomis tokios „teisės“ nepavyko įtvirtinti tarptautiniuose dokumentuose. Kardinolas R.Martinas, vadovavęs Šventojo Sosto delegacijai Kaire vykusioje pasaulinėje Demografijos ir vystymo konferencijoje, atkreipė dėmesį į priimtos Kairo deklaracijos 8.25 paragrafą, kur aiškiai sakoma, jog „abortas neturi būti skatinamas kaip šeimos planavimo metodas“ ir kad turi būti visos pastangos aborto poreikio eliminavimui.

Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas sakė, kad nereikia būti naiviems ir suprasti, jog už visų tų kalbų apie abortą, kaip tariamą žmogaus teisę, stovi aiškūs skatintojai to, ką Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II įvardijo kaip „mirties kultūrą“. Logiška tų siekių išdava yra sunaikinimas pačios gyvybės ir visų ją palaikančių vertybių, kartu sutrypiant ir pačias žmogaus teises. Padaryti kultūrą, nebejautrią aborto blogiui, yra aborto lobistų darbotvarkėje, „ir sunku patikėti, kad „Amnesty International“ pasidavė šio lobizmo spaudimui“, – sakė kardinolas R.Martinas.

Katalikai turi nutraukti bendradarbiavimą

Tokios išdavystės akivaizdoje, kai „AI“, apsisprendusi ginti žmogaus teises, jas paneigia „nekalčiausiems ir labiausiai pažeidžiamiems Dievo vaikams“, katalikiškos organizacijos ir atskiri individai turi nutraukti jai savo finansinę paramą ir bendradarbiavimą, pabrėžė Vatikano atstovas. Pasipriešindami šiai ydingai tendencijai, katalikai turi stengtis atnaujinti Gyvybės evangelijos supratimą ir aborto klausimą sieti su autentišku bendrojo gėrio ir teisingo žmogaus įprasminimo siekimu. „Abortas yra objektyvus blogis, negimusių kūdikių žudymas, ir to akto lengvinimas, skatinant teisę į abortą, yra nesuderinamas su bendrojo gėrio žmogiškąja samprata“, – aiškino kardinolas R.Martinas.

Atsiliepdama į šias prasmingas Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininko pastabas, „Amnesty International“ vadovybė birželio 14 dieną paskelbtame pareiškime su būdingu tuščiu išdidumu pabrėžė, kad tas jos sąjūdis „gina piliečius, įskaitant tikinčiuosius, bet neprimeta jokio tikėjimo. Mūsų sąjūdis skirtas palaikyti žmogaus teises, o ne specifines teologijas. Mūsų tikslas – kreiptis į įstatymą ir valstybę, o ne į Dievą“. Taigi iš šio pareiškimo reikia suprasti, jog Katalikų Bažnyčia savo mokymo apie gyvybės apsaugą nuo prasidėjimo momento neva stengiasi „primesti“ tikėjimo nuostatas, ir kad jos skelbiama Gyvybės evangelija tėra tik „specifinė teologija“, su kuria galima sutikti arba nesutikti.

Kartu su šiuo pasišaipymu iš Bažnyčios „Amnesty International“ minėtame pareiškime vėl apgaulingu būdu spekuliuoja sąvokomis, aiškindama, jog neskatina aborto kaip teisės, bet pasisako už jo „dekriminalizavimą“. Akivaizdu, jog tai tėra tik semantinis žaidimas žodžiais, nes aborto dekriminalizavimas – tai yra baudžiamosios atsakomybės už aborto atlikimą panaikinimas – faktiškai reiškia šios teisės pilną legalizavimą. Atsiliepdamas į tuos išvedžiojimus JAV vyskupų konferencijos primininkas Spokano (Vašingtono valstija) vyskupas Viljamas Skailstedas liepos pradžioje paskelbtame savo pareiškime priminė, jog Bažnyčia neragina taikyti kriminalinių bausmių moterims, kurios dėl sunkios padėties ryžtasi abortui.

Abortas pažeidžia sveikatą ir orumą

Atvirkščiai, Bažnyčia kviečia toms moterims, dažnai patiriančioms sunkias poabortinio efekto pasekmes, rodyti užuojautą ir jas „gydyti, o ne bausti“. Tačiau kaip Bažnyčios skatinama atgaila už padarytą blogį, taip reikalingas įstatymas, kuris numatytų efektyvias sankcijas už negimusios gyvybės žudymą ypač abortus praktikuojantiems ir iš to materialinę naudą gaunantiems medikams, nes kitu atveju aborto daroma žala tiesiog yra trivializuojama. Vyskupas V.Skailstedas taip pat nurodė, kad „Amnesty International“ reikalavimas, jog abortas moterims turi būti laisvai prieinamas, kai to reikalauja sveikatos aplinkybės, irgi faktiškai reiškia jo įteisinimą. Kadangi „sveikatos“ samprata yra labai plati (fizinė, psichinė, socialinė sveikata), tai negimusiam kūdikiui sunaikinti galima rasti bet kokį pretekstą.

Jungtinių Valstijų episkopato vadovas pabrėžė, jog kaip tik „abortas pažeidžia moters sveikatą ir orumą, tuo pat metu atimdamas negimusio kūdikio gyvybę“. Todėl sunkumuose atsidūrusioms nėščioms moterims tikra parama turi būti ne abortas, bet socialinė pagalba, jų statuso visuomenėje įtvirtinimas, apsaugojimas nuo visų prievartos ir stigmatizacijos formų, ką ir daro Katalikų Bažnyčia savosiomis tarnybomis. Priminęs JAV katalikų bendruomenės ilgametį bendradarbiavimą su „AI“ žmogaus teisių gynimo reikaluose – apie 400 tūkstančių amerikiečių yra tos organizacijos nariai arba rėmėjai – vyskupas V.Skailstedas paragino atšaukti naująją abortų rėmimo politiką, nes „niekada nėra vėlu siekti teisingumo visiems pažeidžiamiems ir išnaudojamiems žmonijos šeimos nariams“.

Iš tikrųjų tai yra griežtas perspėjimas „Amnesty International“, nes remdama „selektyviuosius abortus“ ji faktiškai griauna savo darbo pagrindus. Sąjūdis buvo sukurtas veikimui pagal principą: „jokios prievartos prieš nekaltuosius“. Dabar, imdama remti letalinį smurtą prieš nekalčiausius asmenis, negimusius kūdikius, ji paneigia šį fundamentalų principą. „AI“ jau negalės kritikuoti valdančiojo režimo, kuris „selektyviai“ persekioja, kankina ir žudo tuos žmones, kurie, jo manymu, kelia grėsmę santvarkos saugumui.

„Amnesty International“ nusprendė, jog su kai kuriais žmonėmis, dar esančiais motinos įsčiose, galima brutaliai susidoroti. Tai kokiu pagrindu ji gali prieštarauti, pavyzdžiui, komunistinio saugumo tarnyboms, kurios nusprendžia „likviduoti“ režimui neva grėsmę keliančius asmenis? Tie režimai gali sakyti, kad vadovaujasi „Amnesty International“ logika ir taip pateisinti savo „būtinąjį“ brutalumą. Taigi organizacija iš visuotinai pripažintų žmogaus teisių gynimo aukštumų pavojingai ritasi į „mirties kultūros“ rėmėjos bedugnę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija