|
Ką nudžiugino rugsėjo pirmoji?
Viktoras Alekna
 |
|
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka
|
Šių metų rugsėjo pirmoji nepaprasta, galima
sakyti, istorinė Lietuvos gyvenimo diena: visuotinio girtuokliavimo
valstybėje rugsėjo pirmąją buvo uždrausta prekiauti alkoholiniais
gėrimais. Prekiauti. O girtauti uždrausta nebuvo. Ir vis dėlto rugsėjo
pirmąją buvo girtuokliaujama daug mažiau. Tai paliudijo gydytojai,
jau rugsėjo trečiąją paskelbę spaudoje, kad rugsėjo pirmąją buvo
lengviau dirbti: žymiai sumažėjo greitosios pagalbos gydytojų iškvietimų.
Tačiau šis draudimas supykdė ne tik gėrimų pardavėjus,
bet ir televizijos darbuotojus. Po Panoramos valstybinės televizijos
vadovai susodino būrį kalbėtojų, kurie piktinosi iuo draudimu.
Net Seimo narys K.Glaveckas aikino, kad toks draudimas yra bjaurus,
net kenksmingas Lietuvai. Tik Seimo narys, gydytojas Matulas pasidžiaugė,
kad bent vieną dieną per keliolika metų Lietuva buvo blaivesnė.
Tiesa, dar buvo pakviestas ir Vilniaus Katedros administratorius
kun. Ričardas Doveika, bet jam leido pasisakyti tik kartą ir vos
kelias minutes. Matyt, televizijos laidos vedėjas pats mėgsta išgerti...
Girtuoklystė Lietuvoje turi istorines šaknis.
XVI a. pradžioje LDK kanceliarijos sekretorius Vaclovas Mikolajevičius
parašė traktatą lotynų kalba De moribus tartarorum, lituanorum
et maschorum (Apie totorių, lietuvių ir maskviečių papročius).
Veikale pasakojama apie lietuvių girtuoklystę. Kada lietuviai patys
pradėjo gamintis alkoholinius gėrimus, tiksliai nežinoma. Berods
Vytauto Didžiojo laikais lietuviai alkoholio dar nežinojo, tačiau
netrukus išmoko iš rusų. Vėliau ilgą laiką apie tai, atrodo, niekas
nekalbėjo.
O girtuokliavimas, matyt, vis plito, nes lietuvis
gydytojas Jokūbas Šimkevičius, kilęs iš Raseinių rajono, 1818 metais
lenkų kalba išleido Veikalą apie girtuokliavimą, kuriame apibūdino
girtavimą ne tik sveikatos, bet ir ekonominiu, istoriniu, doroviniu
ir kitais požiūriais. Būtent jis pirmasis Lietuvoje pradėjo skelbti
blaivybės mintis ir net ragino steigti blaivybės draugijas. Tačiau
šios jo mintys nerado pritarimo mat tuo metu degtinę gamino dvarininkai
ir versdavo baudžiauninkus ją pirkti, net buvo nustatyta nemaža
norma.
Apie girtuokliavimo žalą kalbėjo ir Motiejus Valančius,
1849 metais paskirtas Žemaičių vyskupijos vyskupu. Jis ragino vyskupijos
kunigus šviesti savo parapijiečius ir mokyti juos gyventi be degtinės.
1850 12 29 aplinkraščiu iš kunigų pareikalavo naikinti parapijiečių
blogus papročius girtavimą per laidotuves, krikštynas, smuklių
lankymą. O 1858 metų rugsėjo mėnesį Zavadskio spaustuvė Vilniuje
40 tūkst. egzempliorių tiražu ispausdino M.Valančiaus knygelę apie
blaivystės brolijų steigimą. Per keletą metų visoje Žemaičių vyskupijoje
įsisteigė blaivybės brolijos, į kurias įsirašė beveik visi parapijiečiai.
Po metų paaiškėjo, kad Lietuvoje degtinės nupirkta net aštuonis
kartus mažiau, negu buvo nupirkta anksčiau. Dvarininkai labai pyko,
bet nepajėgė vyskupui pasipriešinti, nes vysk. M.Valančiaus sumanymą
skelbti blaivumą patvirtino pats Rusijos caras, kuris 1858 m. rugsėjo
9 d. vykdamas į Varšuvą Kaune susitiko su vyskupu ir pritarė jo
sumanymui steigti blaivybės brolijas. Netrukus lietuviai atsisakė
degtinės ir pradėjo augti nauja blaivi lietuvių karta.
Paskui, deja, degtinės pardavimo monopolį perėmė
Rusija, vysk. M.Valančius mirė, pavargo ir kai kurie blaivybės brolijų
vadovai. Girtavimas vėl pradėjo plisti. Tą liudija ir Žemaitės apsakymai,
kuriuose ji pasakoja apie girtaujančius ūkininkus, jų vaikus. Kai
1905 sausį Petrapilyje sustreikavo darbininkai, netrukus ir lietuviai
savo tėvynėje pradėjo judėti ir pirmiausia sudaužė monopolius
degtinės parduotuves.
Prasidėjus karui ir Vokietijai užėmus Lietuvą,
nauja tvarka dar kartą pristabdė degtinės gaminimą. O 1918 metais
atsikūrusi nepriklausoma Lietuva suvaržė ir degtinės pardavimą
atsirado degtinės parduotuvės, kuriose buvo laikomasi griežtų pardavimo
taisyklių. Pavyzdžiui, jaunimui iki aštuoniolikos metų degtinę pardavinėti
buvo draudžiama, be to, degtinės monopolių būta tik didesniuose
miestuose. Labai smarkiai kovota ir su degtinės varymu namuose.
Ir ūkininkai beveik visai nustojo vartoti alkoholį.
Aš augau seniūnijoje, kurioje buvo 218 sodybų.
Jose daugiausiai gyveno po vieną šeimą, nors pasitaikė ir vienas
kitas kampininkas. Naminės varymas buvo griežtai uždraustas, policininkai
už surastą degtindarį gaudavo papildomą atlyginimą. 1938-1939 metais
buvo aišku, kad visoje seniūnijoje degtinė varoma tik dviejose sodybose.
Dar keletas ūkininkų Raseiniuose nusipirkdavo ketvirčio litro talpos
degtinės buteliuką ir išgerdavo su kaimynu. Tiesa, buvo vienas ūkininkas,
kuris turgaus dieną iš Raseinių grįždavo gulėdamas savo vežimėlyje.
Visoje Lietuvoje buvo daug blaivybės draugijų,
pavasarininkų, šaulių, jaunalietuvių, jaunųjų ūkininkų kuopų, būrių,
skyrių, kurie taip pat ribojo alkoholinių gėrimų vartojimą, nes
šių organizacijų įstatai draudė juos vartoti. Gimnazijose blaivių
ateitininkų kuopos jungė beveik pusę gimnazijos moksleivių, o skautai
apskritai savo nariams draudė rūkyti, vartoti alkoholinius gėrimus.
Taigi dauguma studentų beveik nevartojo degtinės, mažai lankėsi
alaus baruose.
Vokiečių okupacijos metais į maisto produktų pirkimo
korteles buvo įrašyta ir degtinė bei rūkalai: degtinė buvo 30 laipsnių,
nebrangi, jos mėnesio norma puslitris. Ūkininkai tam tikrą kiekį
grūdų, mėsos, pieno ir jo gaminių turėjo pristatyti okupantams,
o iš javų likučių pradėjo gaminti alų ir degtinę. Kaimuose dažniau
buvo vaišinamasi alkoholiniais gėrimais. Per keletą okupacijos metų
lietuviai įprato varyti naminę savo reikalams. Vėliau grįžę raudonarmiečiai
eidavo per kaimus ir reikalaudavo degtinės.
Trėmimai, partizanų veikla, kolūkių steigimas
visai prislėgė lietuvius. Kai 1956 m. rudenį po vienuolikos metų
grįžau iš Vorkutos į tėviškę, radau ir parduotuvėlę, kurioje pardavinėjo
moldavišką vyną, pakeitusį naminę, nes kaimo žmonėms grūdų pradėjo
trūkti ir duonai kasdieninei. Brolis man papasakojo, kad 1949-1956
metais pasikeitė net keturiolika kolūkio pirmininkų. Visi jie buvo
girtuokliai, nieko neišmanantys apie žemę.
Iš sovietinės valdžios pareigūnų pavyzdį pamažu
perėmė ir vietiniai ūkininkai. Dabar jau niekas nebaudė už naminės
gamybą. Pamažu visa Lietuva pasidarė girtuokliaujančiu kraštu. Gėrė
agronomai ir gydytojai, mokytojai ir mokytojos, milicininkai, studentai
ir žurnalistai, rašytojai, poetai, net aukštųjų mokyklų profesoriai,
partiniai darbuotojai. Atsimenu vieno tarybinio ūkio partijos sekretorių,
kuris kasdien iš melžėjų surinkdavo po rublį, parduotuvėje nupirkdavo
keletą butelių pigaus vyno ir su melžėjomis išgerdavo. Pasibaigus
derliaus nuėmimo darbams, kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose visuotinai
buvo švenčiamos pabaigtuvės
Atkūrus Lietuvą, iš pradžių visiems trūko pinigų.
Bet netrukus atsirado bobučių, kurios pardavinėjo degtinę pigiau
negu parduotuvėse. Ir dabar pradėjo girtuokliauti ne tik studentai
ar valdininkai, bet ir moksleiviai. Smarkiai girtuokliauja studentai,
ypač gyvenantys bendrabučiuose. Suremontuoja vasarą bendrabutį,
o per mokslo metus studentai gerdami taip suniokoja, kad vėl reikia
daryti kapitalinį remontą. Restoranas yra net Seime, o ir patys
Seimo nariai degtinės atsineša net į posėdžių salę. Štai kodėl seimūnai
patvirtino girtuokliams palankius įstatymus: prekiauti degtine visą
parą, girtuokliauti kada nori ir kur nori...
Atkūrus nepriklausomybę tikėtasi, kad Lietuvos
valdžia supras, kokią žalą Lietuvai daro girtuoklystė. Deja. Dabar
pasaulyje daugiausia geriama Rusijoje, o Lietuva užima antrą vietą.
Lietuvoje itin daug savižudybių, avarijų, didelis nusikalstamumas
ir alkoholizmas yra visų šių skaudžių nelaimių priežastis. Blogiausia,
kad geria ir nepilnamečiai, ir mokytojai, mokyklų vadovai, o per
išleistuves abiturientai girtauja kartu su tėvais ir mokytojais.
Net prezidentai ir kiti aukti pareigūnai išdidžiai kelia taures,
žinodami, kad juos mato visa tauta.
Siūlau prisiminti vyskupą Motiejų Valančių. Jam
padėjo kunigai. Tačiau šiandien Lietuvoje kunigų yra beveik dešimt
kartų mažiau negu mokytojų. Todėl būtent mokytojai privalo skiepyti
blaivybę: mokyklinio amžiaus vaikus burti į valančiukus, vyresnius
į skautus, ateitininkus ir per šiuos sambūrius pirmiausiai ugdyti
blaivumą. Ir auklėti juos ne tik degtinės, bet ir tabako priešais.
Per metus to nepadarysi. Bet per dvylika metų turėtų ateiti ir visai
blaivi abiturientų karta, o tada atgytų ir Lietuva.
O suaugę jau šiemet turi pagalvoti, kaip ateinančiais
metais išrinkti blaivesnį Seimą, kuris sugebėtų priimti blaivų įstatymą
ne tik rugsėjo pirmajai, bet ir visiems metams. Protingi žmonės
žino, kaip tai padaryti...
Ar atsitokėsime? Pradžia jau yra šių metų rugsėjo
pirmoji. Tai tik kuklus pamatas. Bet jis turi didėti, augti, plėstis...
Lietuva turi darytis protingesnių, blaivesnių žmonių kraštu. Dieve,
padėk!
© 2007 XXI amžius
|
