„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.9 (82)

2007-iųjų rugsėjo 14 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Šeima – gyvybės lopšys

Marytė ŠAKIENĖ,

LKD Kaišiadorių skyriaus pirmininkė

Matome, ypač didžiuosiuose miestuose, išrašytus plakatus su šiais gražiais teiginiais: branginkime gyvybę ir švęskime gyvenimą su šeima, kalbėkime apie šeimos vertę ir žmogaus orumą šeimoje. Konstitucija šeimą laiko valstybės pagrindu, šeimoje perduodamos vertybės ir ugdoma atsakomybė, šeima kuria Lietuvos ateitį. Kas, jeigu ne tėvai, turi visa tai atlikti, turi būti tikrieji vaikų gynėjai, užtarėjai ir mokytojai. Tėvas buvo ir yra stiprybės pavyzdžio simbolis – juk kaip saugu už jo pečių! Ir tas saugumo jausmas lydės mus visą gyvenimą.

Deja, ne visus vaikus šildo ir glosto tėvų rankos. Pati šiurpiausia statistika – apie sužalotus, išniekintus, badaujančius, pamestus ir nužudytus vaikus. Remiantis Vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis, užregistruota daug smurto atvejų prieš vaikus, tarp jų ir seksualinės prievartos. Teismui pateikta nemažai dokumentų dėl tėvų valdžios ribojimo vaikams.

Bene skaudžiausias įrašas „juodojoje kronikoje“ – smurtas, vaikų patirtas iš artimiausių žmonių. O kiek būta smurto atvejų prieš vaikus, niekas ir nesužino, nes nuo pareigūnų tuos baisius faktus slepia net motinos. Jos bijo savo įtūžusių sugyventinių, partnerių, bijo sadistų vyrų. Argi ne pats baisiausias dalykas, kada, pamindamos pačios gamtos duotą priedermę, savo vaikus spardo, muša girtuoklės motinos? Vaikai vejami iš namų, badauja. Panašus atvejis – Dainavoje su nepilnamečiu vaiku gyvenančio vyriškio. Vaikas vagiliauja, skina pas kaimynus neprinokusias uogas, prašo valgyti, o tėvas po darbo į namus grįžta su buteliu, o ne su duonos kepalu. Žinoma, tų namų netgi namais nepavadinsi, nesuvokiama, kad normalios išvaizdos, dar gana jaunas, turintis sveikas rankas ir kojas vyras, be to, ir tėvas, taip gyventų. Tačiau statistika rodo ką kita: skiriasi kas trečia šeima, vaikai lieka tik su vienu iš tėvų, o kartais vaikai jiems netgi trukdo ir yra nereikalingi.

Kokia šiandienos Lietuva? Lietuva išsiskiria iš Europos šalių dideliu skyrybų skaičiumi (50-70 proc.), savižudybėmis, mažu gimstamumu, daugėja nesantuokinių vaikų ir plinta savanoriška bevaikystė. Šios sumaišties laikais daugelio kūno ligų priežastis yra sielos kančia. Kaip dažnai pamatai, kad žmogui kūnas tarnauja aistrai patenkinti, siela rauda kūno kalėjime. Kuo padėti tokiam žmogui? Žmogus ilgisi švelnumo, gerumo, nuoširdžios šypsenos, o šie laikai pilni grubumo, šaltumo, susvetimėjimo. Kodėl? Užgesusi širdyje saulė – meilė, todėl veidas rūstus, akys piktos, niekuo nepasitikinčios, toks žmogus vienišas, klajojantis skausmo nemunuose. Kodėl mes tokie žiaurūs, kodėl leidžiame žodžius kaip užnuodytas strėles tiesiai į širdį, kodėl mes vieni kitus taip stipriai kankiname? Atsakymas vienas – širdyje gęsta Dievo ir artimo meilė.

Ką galvoti šių liūdnų faktų akivaizdoje, kur eina žmonija, atskiri žmonės? Lietuvis miršta paskendęs alkoholyje. Nėra žmonių veiduose pavasariško giedrumo, akys gražios, o žvilgsnis – beprasmiškas. Gęsta širdyje tikėjimas, meilė, viltis, gęsta kilnūs idealai, merdėti pasmerkti vos pražydę žiedai. Kas užgydys vaikų širdies žaizdas, atvertas neapgalvoto elgesio, šiurkščių žodžių, palaido gyvenimo pavyzdžio? Degtinė veda tautą į prapultį, plinta griaunanti, žudanti veikla. Jaunų motinų ambulatorinėse kortelėse neretas siaubingas ženklas apie nutrauktą nėštumą (vieną ar kelis).

Dievas pasidalijo su žmogumi savo kuriamąja galia – pašaukti į pasaulį gyvybę, kurios egzistencija amžina. Kaip naudojama šita galia? Ogi išniekintos didžiosios vertybės, iš jų visų svarbiausia – gyventi. Tikroji meilė dalijama veltui. O meilė, perkama už pinigą, netenka vertės, tai meilės iškamša. Daugelis žmonių vaikšto su šia kauke, maloniai šypsosi tam, iš kurio tikisi naudos, ir abejingai nusigręžia nuo skurdo. Užgeso krikščioniška artimo meilė. Jei sugrįžtume į pirmapradę meilę – Dievą, mūsų širdys liepsnotų. Tai ir yra didysis atsakas į aktualiausius šių dienų klausimus. Kada žvelgi į žmogų ne kaip į paliegusį ligonį, bet kaip į asmenybę su jo išgyvenimais, su jo nueitu gyvenimo keliu, tada jis tampa ne našta, bet pagalbos reikalingu broliu. Kaip tam berniukui, kuris neša ant nugaros jaunesnį broliuką ir sutikti žmonės ragina jį paleisti, kam nešti tokią sunkią naštą – ir jis pasipiktinęs atšauna: „Čia ne našta – čia mano brolis“.

Reikia ištiesti pagalbos ranką, reikia pakelti žmogų iš kančios ir pamatyti jo akyse dėkingumą, norą gyventi kitaip. Ir tą daro seniūnijų socialinės, lankomosios priežiūros darbuotojos. Nelengvas jų darbas, ir kartais pagalvoji, kaip jos ištveria.

O kiek ašarų, sulaužytų likimų, sudaužytų širdžių skausmo, aimanų pamato ir išgirsta medikai, kiek jiems tenka darbo ir rūpesčių! Daug esamų ir būsimų paliegėlių guli mūsų ligoninėse per degtinę. Ar kada bus šios beprotybės pabaiga, jeigu prarandama brangiausia Dievo dovana – protas? O kas nors pamokė ar dabar moko kančios meno paslapties, supažindina su amžinomis vertybėmis, išmoko daugumai savo norų ištarti „Ne“? Gerai būtų, kad žmogus turėtų gryną sąžinę, kad suprastų kančios paslaptį – štai kur šypsenos paslaptis. Dūsta širdys aistrų glėbyje, liepsnoja kerštas, nyksta dvasinė civilizacija – viską užvaldo abejingumas, materializmas, bodimasi dvasinėmis vertybėmis. Jei dvasia negaivins žmonių, uždus jie patys, jų vaikai ir vaikaičiai. Žmonės, nebūkite naivūs, netikėkite draugais, kurie gausiai vaišinasi prie jūsų stalo, o patikėkite tais, kurie kartu su jumis atsistos po kryžiumi, kurie kartu su jumis valgys skausmo duoną.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija