Teroras Lietuvos keliuose

Tenka pripažinti, kad karas keliuose lygiai taip pat „sėkmingai“ tęsiasi ir toliau, nors nuo STOP paskelbimo praėjo jau beveik metai. Kiekvieną savaitę iš skirtingų Lietuvos vietovių mus pasiekia vis nauji pranešimai apie tragiškus įvykius keliuose ir autoavarijas, kuriose žūsta ar yra sužalojami žmonės (ypač tai pastebėtina po švenčių, savaitgalių, netikėtai išpuolusių laisvadienių). Tai epidemija (kaip ir savižudybės), kurios pasekmes su kiekviena nauja savaite pajunta vis didesnė Lietuvos gyventojų dalis, o žvakučių ir gėlių altorėliai pakelėse dygsta tokia progresija, kad netrukus galės atstoti kelio žibintus. Žinoma, čia gerokai persūdau, tačiau būtent tokia mintis kilo galvoje po gero mėnesio važiuojant viena Vilniaus gatve – ten, kur buvo tiesiog kelkraštis – gėlės ir žvakės, gėlės ir žvakės.

Nėra ko norėti, kad visuomenėje (ar tam tikroje jos dalyje) įsišaknijęs „man jūra iki kelių“ požiūris gali būti išguitas per metus. Kaip taikliai viename interviu pastebėjo poetas ir Jeilio universiteto profesorius Tomas Venclova, Lietuvoje žmonėms, ypač jaunuoliams atrodo (statistiškai žūstančių ar avarijas padarančių keliuose vidurkis, matyt, nesiekia nė trisdešimties metų), kad BMW ar kitos markės automobilis savaime jau yra vertybė, kuria galima puikuotis – todėl važiavimas automobiliu (išgėrus ir dar greitai) – šią vertybę tik dar labiau padidina. „Greiti ir įsiutę“ – intriguojantis pavadinimas amerikiečių nuotykiniam filmui, tačiau, kaip žinoma, čia lyg pasakose visada viskas baigiasi gerai. Mūsų keliuose karas vyksta ne tarp priešiškų gaujų, o tarp „greitų ir girtų“ ir, paprastai, niekuo dėtų važiuojančių kaip tik čia ir dabar ar tarp tų pirmųjų ir netikėtai kelyje pasipainiojusių medžių, pėsčiųjų, dviratininkų, posūkių ir t.t.

Kad greitis ir alkoholis yra dvi bene svarbiausios Lietuvos keliuose vykstančio karo priežastys, ginčytis nė neverta. Man kiekvieną kartą viešint viename Lietuvos kaime tenka tuo įsitikinti akivaizdžiai – išgėrę kaimynai dažnai ateina pas mus, kai baigiasi jų alkoholis, su prašymu „pametėti“ iki artimiausios degalinės. Ateina todėl, kad neturi savo automobilio ir tik dėl šios priežasties, nes jei turėtų – kad ir kiek būtų išgėrę – važiuotų atsivežti patys. Kodėl taip sakau? Jei atsisakai pavežti teigdamas, kad šį vakarą jau ir pats esi paragavęs alaus, jie prisiekinėja, kad tame kelyje policijos nė su žiburiu nerasi, kelias švarus, tik važiuok. Policija čia suvokiama kaip baudėjas (žinoma, neretai ir patys policininkai save tik taip ir tesuvokia), tačiau pats žmogus, kuriam net nekyla mintis nesėsti už vairo išgėrus, niekaip negali suvokti savęs, kaip potencialaus savęs paties ir kito baudėjo.

Šis mano pateiktas pavyzdys iš vieno kaimo gyvenimo yra ne išimtis, o dėsningumas – tuo net neabejoju. Kita vertus, nereikia net kaimo. „Negaliu paeiti – tai važiuosiu“ – taisyklė, kuri gyva tiek mieste, tiek ir kaime. Tačiau ir vėl – minėtas pavyzdys – pritrūkus alkoholio drąsiai sėdamasi už vairo, kad nulėktų iki artimiausios parduotuvės ar, dažniausiai, visą parą veikiančios benzino kolonėlės – „užsipildymui“. Ir kuo greičiau, tuo geriau – kol likusi kompanija „neatvėso“. Beje, vieno prekybos centro du savaitgalius vykdyta 15 proc. nuolaidos akcija alui situacijos keliuose tikrai negerina, nors, žinoma, ir be nuolaidų alkoholio (ypač „silpnųjų alkoholinių gėrimų“) vartojimas savaitgaliais ir švenčių dienomis išauga turbūt net ne kelis, o keliolika kartų.

Žinoma, yra ir kitų, ne ką svarbesnių Lietuvos keliuose vykstančių nelaimių priežasčių – nusidėvėję, seni automobiliai (ir nors techninė automobilio apžiūra Lietuvoje būtina kas dveji metai, kas pasakys, kad jos neįmanoma padaryti sumokant šiek tiek grynųjų kam reikia), nepilnamečiai bei vairuotojo pažymėjimo neturintys už vairo, pamišę „lenktynininkai“ gerais sportiniais automobiliais bei motociklais kelyje, tamsiu paros metu nematomi pėstieji, dviratininkai, vežimais ir dar maža kuo važiuojantys, važiavimas be saugos diržų ir t.t., ir pan.

Ant vienos Vilniaus senamiesčio sienų Irako karo išvakarėse (prieš kelis mėnesius tas užrašas vis dar buvo nenutrintas) buvo užrašyti tokie žodžiai: „Karas irgi terorizmas“. Žinoma, lengviau niekam nepasidarys, tačiau Lietuvos keliuose gyvas teroras – kitaip mąstančių, o dažniausiai išvis nemąstančių žmonių teroras. Tai grėsmė visuomenei, bet kuriam, esančiam kelyje. Vienas bičiulis, mėgęs greitį, išties pradėjo važinėti kur kas tvarkingiau, kai stendai gatvėse ir radijas ėmė grėsmingai kalbėti apie kelyje tykantį pavojų. Prisipažinsiu, aš ir pats dabar sėsdamasis į automobilį išgyvenu beveik paranoją. Šia prasme akcija „Stop karui keliuose“ grėsmingai įbruko kelio baimę (nors aš pats nė nevairuoju). O štai trejų metų dukra pati ėmė prašyti, kad užsegtume saugos diržą, nes per radiją vienas dėdė labai jau niūriu ir grėsmingu balsu liepia tai padaryti, nors prieš tai jai įrodyti, kad diržas būtinas važiuojant kaip stabdžiai ar greičio pedalas buvo labai sunku. Tad ką šiuo atveju galima pasakyti apie suaugusius, kuriems tai nė motais? Nieko čia nebepridursi. Ir vis dėlto liūdniausia, jog, keldami grėsmę savo pačių saugumui, rizikuoja ir kito gyvybe. Tačiau, matyt, kai kuriems nepadės nei akcijos, nei baudos, nei elgimosi keliuose kultūros pamokos.

Ir vis dėlto – apie kultūrą. Net gražius dalykus esame linkę apversti, perkeisti, o kai jie ima išsigimti mūsų pačių akyse staiga nustembame – kaip viskas netikėtai pasikeitė. Kalbu apie prieš porą metų bent jau Vilniaus keliuose atsiradusį įprotį pamirksėti galiniais žibintais, kai tau užleidžia kelią, palaukia, kol išsisuki, ir pan. Tuomet džiugu buvo žiūrėti, kokie visi mandagūs, kultūringi, kaip gražiai dėkoja, net duoda kelią. Dabar kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, jog gražus kai kurių vairuotojų įprotis praleisti kai kuriems tėra įžūli galimybė užlįsti (juk vis tiek praleis), o paskui „garbingai“ mirksėti, neva – dėkojant.

Išvažiuojama į kelią lyg į karą, kad tik greičiau baigti tai, ką pradėjai nesvarstant jokių kitų galimybių. Totalus egoizmas, galvojimas tik apie save arba negalvojimas išvis – tai, matyt, viena iš didžiausių nelaimių, kuri keliuose sėja mirtį. Todėl policijos bei akcijų neveiksnumą prieš šią nelaimę, mano galva, gan paprastai ėmė spręsti Klaipėdos miesto gyventojai, kurie, teko girdėti, kelyje išvydę neatsakingai, nekultūringai važiuojantį vairuotoją apie jį praneša policijai, o pastaroji į tokius pranešimus reaguoja operatyviai. Jau girdžiu pasipiktinusiųjų balsus neva taip kviečiama vairuotojui išduoti vairuotoją pačiam didžiausiam bendram priešui – policijai, su kuria taip šauniai kovojame perspėdami kits kitą mirksėdami ilgosiomis šviesomis. Sutinku, kad kelių policijos veiksmai dažnai išties verčia piktintis vairuotojus, ypač tuomet, kai tam tikroje kelio atkarpoje (prieš kalną, miestelio ar miesto pakraštyje dar iki ženklo, žyminčio jo pabaigą, pastačius naują greičio apribojimą žymintį kelio ženklą ir t.t.) visada išvysi už posūkio, už krūmo, stotelėje tykančius pareigūnus, tik ir besiviliančius tave „nušauti“. Tai taip pat terorizmas – policijos terorizmas, kurie vis dar save suvokia tik kaip baudėjus, o ne pagalbininkus. Šia prasme norint išvengti skaudžių nelaimių keliuose yra būtinas vairuotojų ir policijos pareigūnų bendradarbiavimas – pareigūnai privalo maksimaliai užtikrinti saugų gyvenimą (šiuo atveju keliuose), o ne terorizuoti stovėdami ten, kur pastatomi ženklai ar atsižvelgiant į kelio niuansus įprasta šiek tiek spustelėti greičio pedalą. Tuo tarpu vairuotojai privalo suvokti, jog bet kuris agresyviai, neatsakingai kelyje besielgiantis žmogus yra grėsmė (man pačiam ar kitam – čia jau neturi jokios reikšmės, nes bet kada aš pats galiu tapti tuo „kitu“), todėl operatyvus informavimas apie tokius teroristus ir policijos reagavimas bent šiek tiek galėtų pakeisti situaciją Lietuvos keliuose.

Juk nebeužtenka vien duoti durniui kelią, reikia save ir kitus apsaugoti nuo neprognozuojamų jo veiksmų.

Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt

© 2007 „XXI amžius“