|
Kam trukdo Šeima?
Marius KUNDROTAS
Šiai Seimo sesijai po ilgų svarstymų pateikta
Valstybinė šeimos politikos koncepcija. Retas atvejis, kai vienu
klausimu sutaria daugelis parlamentinių partijų, pozicija ir opozicija.
Konservatoriai ir liberaldemokratai, liaudininkai ir pilietininkai
jau deklaravo pritarimą šeimos institucijos atgaivinimui. Regis,
tam pritars dauguma socialdemokratų, kai kurie liberalai ir netgi
darbiečiai artėjant rinkimams, būtų keista elgtis kitaip.
Koncepcija apibrėžia įvairias šeimos, giminystės
ir santuokos situacijas, problemas ir jų sprendimus: įvardijama
darni šeima, artimi giminaičiai, išplėstinė šeima, krizę išgyvenanti
šeima. Kiekvienai šių grupių užtikrinamas atitinkamas valstybės
rūpestis ir globa. Pabrėžiama konstitucinė ir egzistencinė šeimos
institucijos reikšmė: šeima sudaro žmogaus atėjimo, raidos, raiškos
erdves. Atrodytų, savaime suprantami dalykai, tačiau atėjo laikas,
kai tenka tai aiškinti.
Vos užgimusi, šeimos koncepcija jau sulaukė aštrių
puolimų ir kaltinimų. Pasirodo, žmogus ir pilietis imtas vertinti
vien reprodukcijos galimybių pagrindu, šeimos koncepcija diskriminuojanti
trečdalį Lietuvos kūdikių, įžvelgtas net šeimos klanas. Perskaičius
tokius pranešimus, plaukai šiaušiasi, nejučia pradedi ieškoti
kas gi tie niekšai, skriaudžiantys kūdikius ir verčiantys reprodukuotis?
Seimas, Vyriausybė, Bažnyčia? O gal pati Lietuva, kategoriškai atsisakanti
suvokti, jog šeima tiktai praeities atgyvena?
Pasitelkiami net istoriniai pavyzdžiai žymiausi
tautos švietėjai, kurie šeimų, matote, neturėjo. Šeimos koncepcija
ciniškai dergianti jų paveldą. Kad Vincas Kudirka mirė ganėtinai
jaunas, o Jono Basanavičiaus žmona užgeso nuo sunkios ligos, korektiškai
nutylima, nors net ne čia esmė. Žinoma, jog, atiduodant gyvenimą
tautai, šeimai jo gali tiesiog nebelikti, užtai daugelio religijų
dvasininkai ir kai kurie visuomenės veikėjai pasirinko viengungio
kelią. Užmirštama tik viena nežymi detalė visi jie gimė iš tėvo
ir motinos: juk nemanome, kad šeimos koncepcijos priešininkai gimė
kaip nors kitaip.
Niekas neverčia kurti šeimos prieš savo valią,
lygiai kaip ir joje gyventi. Niekas neatmeta kitų kūrybos kelių,
susitelkiant vien tik į reprodukciją, kuri, tarp kitko, yra ne tik
biologinė sąvoka. Pagimdyti viena, išauginti ir išvesti į žmones
visai kas kita.
Šiame kontekste ir gimė šeimos politikos koncepcija,
idant būtų išgvildentos ir apibrėžtos įvairios kylančios aktualijos.
Jokia paslaptis, jog vaikų gimdymas dažnai tampa asocialių žmonių
verslu. Ligi skausmo žinoma, jog įvaikinti šiandien pelningiau,
nei gimdyti savus vaikus. Dirbtinių šeimų konstravimas taip pat
atskleidžia savo tamsius aspektus užtenka prisiminti kad ir garsiąją
Laugalių šeimyną. Akivaizdu, jog alternatyva natūraliai šeimos institucijai
taip ir neatrasta, jeigu ją išvis įmanoma rasti.
Postmodernioji doktrina linkusi dekonstruoti bet
kokias žmogiškąsias duotybes, pradedant dora, baigiant šeima ir
tauta. Belieka dekonstruoti patį žmogų. Tiesa, šiuo keliu jau sėkmingai
žengiama tiek fiziškai, tiek dvasiškai: abortų šalininkams kūdikis
motinos įsčiose jau ne žmogus. Gal ryt ar poryt bus išrasta postmoderni
žmogaus apibrėžtis?
Kas gi iš tikro suerzino šeimos koncepcijos priešininkus?
Jų pačių vaizduotė. Jiems dora, šeima, tauta reliatyvios sąvokos,
todėl jomis galima įvardyti bet ką. Tokiu atveju svingerių komuna,
vienos lyties sugulovai, šeimininkas ir šuo irgi gali pretenduoti
į lygiavertį šeimos statusą. Žinoma, neužmirštant atitinkamų socialinių
garantijų. Valstybei, piliečiams, mokesčių mokėtojams teks išlaikyti
visas šias šeimas, priešingu atveju bus lygių teisių pažeidimas.
Šeimos koncepcija užkerta kelią šioms spekuliatyvioms
prielaidoms, įvardydama šeimos sąvoką. Jei ne postmodernistinė demagogija,
toks apibrėžimas išvis nebūtų reikalingas. Dabar tenka aiškinti,
kas yra kas. Jei bet kurią partnerystę laikysime šeima, teks kurti
naują sąvoką įvardyti pačiai šeimai. Tautos atveju taip jau įvyko,
užtai prisieina griebtis gremėzdiškų dirbtinių terminų: etninė grupė,
nacionalinė bendruomenė, etnosociumas, nes kitaip dažnai lieka neaišku,
ką norima pasakyti sąvoka tauta.
Perskaitę visą koncepcijos tekstą, pamatysite,
kad šeimos sąvokos apibrėžimas jame yra tik maža detalė, nors už
jo dažniausiai ir užkliūvama. Visa kita konkrečios problematikos
dėstymas: mažėjantis vaikų skaičius, šeimų skurdas, būsto kainos,
šeimos ir darbo suderinimas, asocialumas, smurtas prieš vaikus,
užimtumo stygius. Lygiagrečiai dėstomi galimi ir siektini sprendimai:
pradedant būsto kreditavimu ir šeimos išlaidų kompensavimu, baigiant
jaunimo centrų steigimu ir visuomenės švietimu.
Galiausiai bus kūdikių diskriminavimas toks
beapeliacinis viešųjų ryšių teiginys. O štai čia, ponai postmodernistai,
švelniai tariant netiesa. Šeimos politikos koncepcija kaip tik
laiko vaikų teises vienu prioritetinių uždavinių. Užtai gana keista
girdėti tokius kaltinimus iš kūdikių žudymo šalininkų. Suprantama,
gyventi reikia visiems: pradedant bulvarinės žiniasklaidos magnatais,
baigiant lygių teisių komisarais, bet gal nederėtų to daryti visos
tautos sąskaita. Patinka tai kam nors ar ne, tačiau šeima pirmapradis
tautos pagrindas.
© 2007 XXI amžius
|
