„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.10 (83)

2007-iųjų spalio 12 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kam trukdo Šeima?

Marius KUNDROTAS

Šiai Seimo sesijai po ilgų svarstymų pateikta Valstybinė šeimos politikos koncepcija. Retas atvejis, kai vienu klausimu sutaria daugelis parlamentinių partijų, pozicija ir opozicija. Konservatoriai ir liberaldemokratai, liaudininkai ir pilietininkai jau deklaravo pritarimą šeimos institucijos atgaivinimui. Regis, tam pritars dauguma socialdemokratų, kai kurie liberalai ir netgi „darbiečiai“ – artėjant rinkimams, būtų keista elgtis kitaip.

Koncepcija apibrėžia įvairias šeimos, giminystės ir santuokos situacijas, problemas ir jų sprendimus: įvardijama darni šeima, artimi giminaičiai, išplėstinė šeima, krizę išgyvenanti šeima. Kiekvienai šių grupių užtikrinamas atitinkamas valstybės rūpestis ir globa. Pabrėžiama konstitucinė ir egzistencinė šeimos institucijos reikšmė: šeima sudaro žmogaus atėjimo, raidos, raiškos erdves. Atrodytų, savaime suprantami dalykai, tačiau atėjo laikas, kai tenka tai aiškinti.

Vos užgimusi, šeimos koncepcija jau sulaukė aštrių puolimų ir kaltinimų. Pasirodo, žmogus ir pilietis imtas vertinti vien reprodukcijos galimybių pagrindu, šeimos koncepcija diskriminuojanti trečdalį Lietuvos kūdikių, įžvelgtas net šeimos klanas. Perskaičius tokius pranešimus, plaukai šiaušiasi, nejučia pradedi ieškoti – kas gi tie niekšai, skriaudžiantys kūdikius ir verčiantys reprodukuotis? Seimas, Vyriausybė, Bažnyčia? O gal pati Lietuva, kategoriškai atsisakanti suvokti, jog šeima – tiktai praeities atgyvena?

Pasitelkiami net istoriniai pavyzdžiai – žymiausi tautos švietėjai, kurie šeimų, matote, neturėjo. Šeimos koncepcija ciniškai dergianti jų paveldą. Kad Vincas Kudirka mirė ganėtinai jaunas, o Jono Basanavičiaus žmona užgeso nuo sunkios ligos, korektiškai nutylima, nors net ne čia esmė. Žinoma, jog, atiduodant gyvenimą tautai, šeimai jo gali tiesiog nebelikti, užtai daugelio religijų dvasininkai ir kai kurie visuomenės veikėjai pasirinko viengungio kelią. Užmirštama tik viena nežymi detalė – visi jie gimė iš tėvo ir motinos: juk nemanome, kad šeimos koncepcijos priešininkai gimė kaip nors kitaip.

Niekas neverčia kurti šeimos prieš savo valią, lygiai kaip ir joje gyventi. Niekas neatmeta kitų kūrybos kelių, susitelkiant vien tik į reprodukciją, kuri, tarp kitko, yra ne tik biologinė sąvoka. Pagimdyti – viena, išauginti ir išvesti į žmones – visai kas kita.

Šiame kontekste ir gimė šeimos politikos koncepcija, idant būtų išgvildentos ir apibrėžtos įvairios kylančios aktualijos. Jokia paslaptis, jog vaikų gimdymas dažnai tampa asocialių žmonių verslu. Ligi skausmo žinoma, jog įvaikinti šiandien – pelningiau, nei gimdyti savus vaikus. Dirbtinių šeimų konstravimas taip pat atskleidžia savo tamsius aspektus – užtenka prisiminti kad ir garsiąją Laugalių šeimyną. Akivaizdu, jog alternatyva natūraliai šeimos institucijai taip ir neatrasta, jeigu ją išvis įmanoma rasti.

Postmodernioji doktrina linkusi dekonstruoti bet kokias žmogiškąsias duotybes, pradedant dora, baigiant šeima ir tauta. Belieka dekonstruoti patį žmogų. Tiesa, šiuo keliu jau sėkmingai žengiama – tiek fiziškai, tiek dvasiškai: abortų šalininkams kūdikis motinos įsčiose – jau ne žmogus. Gal ryt ar poryt bus išrasta postmoderni žmogaus apibrėžtis?

Kas gi iš tikro suerzino šeimos koncepcijos priešininkus? Jų pačių vaizduotė. Jiems dora, šeima, tauta – reliatyvios sąvokos, todėl jomis galima įvardyti bet ką. Tokiu atveju svingerių komuna, vienos lyties sugulovai, šeimininkas ir šuo irgi gali pretenduoti į lygiavertį šeimos statusą. Žinoma, neužmirštant atitinkamų socialinių garantijų. Valstybei, piliečiams, mokesčių mokėtojams teks išlaikyti visas šias „šeimas“, priešingu atveju bus lygių teisių pažeidimas.

Šeimos koncepcija užkerta kelią šioms spekuliatyvioms prielaidoms, įvardydama šeimos sąvoką. Jei ne postmodernistinė demagogija, toks apibrėžimas išvis nebūtų reikalingas. Dabar tenka aiškinti, kas yra kas. Jei bet kurią partnerystę laikysime šeima, teks kurti naują sąvoką įvardyti pačiai šeimai. Tautos atveju taip jau įvyko, užtai prisieina griebtis gremėzdiškų dirbtinių terminų: etninė grupė, nacionalinė bendruomenė, etnosociumas, nes kitaip dažnai lieka neaišku, ką norima pasakyti sąvoka „tauta“.

Perskaitę visą koncepcijos tekstą, pamatysite, kad šeimos sąvokos apibrėžimas jame yra tik maža detalė, nors už jo dažniausiai ir užkliūvama. Visa kita – konkrečios problematikos dėstymas: mažėjantis vaikų skaičius, šeimų skurdas, būsto kainos, šeimos ir darbo suderinimas, asocialumas, smurtas prieš vaikus, užimtumo stygius. Lygiagrečiai dėstomi galimi ir siektini sprendimai: pradedant būsto kreditavimu ir šeimos išlaidų kompensavimu, baigiant jaunimo centrų steigimu ir visuomenės švietimu.

Galiausiai bus kūdikių diskriminavimas – toks beapeliacinis viešųjų ryšių teiginys. O štai čia, ponai postmodernistai, švelniai tariant – netiesa. Šeimos politikos koncepcija kaip tik laiko vaikų teises vienu prioritetinių uždavinių. Užtai gana keista girdėti tokius kaltinimus iš kūdikių žudymo šalininkų. Suprantama, gyventi reikia visiems: pradedant bulvarinės žiniasklaidos magnatais, baigiant lygių teisių komisarais, bet gal nederėtų to daryti visos tautos sąskaita. Patinka tai kam nors ar ne, tačiau šeima – pirmapradis tautos pagrindas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija