PRO VITA

„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.10 (83)

2007-iųjų spalio 12 d.

PRIEDAI

Kad Lietuvoje būtų šviesiau

Jurgis BIELINIS,

kratotyrininkas, LSDS Tarybos narys

Pirmieji Michailo Gorbačiovo pertvarkos daigai pasirodė bandant sustabdyti girtavimą. Leidus Maskvai, vietinė valdžia kvietė žmones burtis į blaivybės draugijas. Prasidėjus Sąjūdžiui, jau buvome pasiruošę suvienyti jėgas, kai vilniečiai, vadovaujami Juozo Kančio, pakvietė rajonų atstovus į atkuriamąjį Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio suvažiavimą. Visi atvykusieji netilpo į Vilniaus kultūros ir sporto rūmus.

Vilniečių iniciatyva vėl buvome sukviesti į Vilniaus Kalnų parką sutikti į Lietuvą grįžusių SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatų. Deputatai kalbėjo apie savo kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės Maskvoje, tačiau nė vienas jų neužsiminė, kokią Lietuvą, blaivią ar prasigėrusią, jie atkurs. Skaudama širdimi grįžau namo. Deja, daug žmonių kenčia jau aštuoniolika nepriklausomybės metų. Ir daug žmonių, su Vysk. M.Valančiaus blaivystės sąjūdžiu pradėję žygį, nebesikauna už M.Valančiaus idėją.

Skaudžiomis nelaimėmis baudžiamos tos tautos, kurių valdžia toleruoja alkoholio vartojimą. Su degtinės pardavėjais buvo kovojama įvairiausiais būdais: neapsikentusios girtuoklių žmonos daužydavo „bobučių“ langus, net padegdavo jų namus. Mano plačioje apylinkėje pažįstamų „bobučių“ ir girtuoklių tėvų vaikai žiauriai nukentėjo – jie irgi tapo girtuokliais, ligoniais, kai kurie žuvo.

Štai koks atsitikimas įvyko 1751 m. liepos 13 d. žydo karčemoje Raudondvaryje. Ta karčema lig šiol tebestovi prie senųjų kapinių, grafo Tiškevičiaus valdose. Pateiksiu išrašą iš grafo archyvo: „Kauno pavieto juridinės kameros generalinis pasiuntinys Mykolas Čečiota gavo skundą, kad Raudondvario karčemoje sumušti jos tarnautojai. Atvykęs su liudytojais M.Čečiota rado karčemoje leisgyvį jos nuomininką žydą Tavelą, o Frumkę ir aludarį Izoką vos kojas pavelkančius. Paklausus, iš kur nukentėjusieji gavo tas žaizdas ir mėlynes, jie papasakojo, kad tai padarė dvaro ir kiti žmonės, vykdydami pravažiuojančio keltu per Nevėžį kunigo, Žemaitijos prelato (būsimo vyskupo – J.B.) Mykolo Domininko Tiškevičiaus paliepimą. Tie žmonės, apsiginklavę lazdomis, kančiukais, kuolais ir kitokiais įnagiais, užpuolė karčemą, ypač jos nuomininką. Visa tai matęs M.Čečiota į teismo knygas surašęs“.

Prelatas M.D.Tiškevičius neliko kurčias žmonių kančioms, bandė tas kančias sumažinti. Tuo tarpu kitas Tiškevičius – žemvaldys, net nuodydamas žmones, sukaupė didžiulius turtus. Iš grafo Tiškevičiaus archyvo sužinome, kaip 1837-1838 metais ponai pratino baudžiauninkus gerti degtinę: „Taisantiems kelią – 6 gorčiai, 2 kvortos, 4 gorčiai, 2 kvortos, 2 kvortos, 11 kvortų. Žmonėms, vežantiems akmenis – 15 gorčių, 2 kvortos. Vežantiems plytas – 3 kvortos. Plukdantiems medžius – 3 kvortos. Mūrininkams – 2 gorčiai, 3 gorčiai, 2 gorčiai. Laivininkams, pervežantiems baldus, – 6 gorčiai, pabaigtuvėms Babtine – 44 gorčiai. Jonienės laidotuvėms – 4 gorčiai. Vaikams, valantiems sodą, – 3 kvortos“.

Ar tai nepanašu į dabartinių ponų išvedžiojimus, tvirtinimus, o gal teisingiau – tvirkinimus: „Krepšinis ir alus vienija mus“; „Per reklamą žmonės gali pasirinkti geriausią produktą“? Mes žinome, kaip rinkosi. Pradėję brangvyniu, aukštos klasės restoranais, baigė nosis mėlynai dažančiais spirituotais sovietiniais vyneliais, dabartiniais vakarietiškais kaukoliniais iš „bobučių“ kromelių ir gyvenimu landynėse.

Pranas Vaičaitis yra rašęs: „Nors ir lietuviškiausia degtinė, tačiau ji žmonėms atima protą, sveikatą, darbingumą, turtą“. Man net apsišvietę „inteligentai“ yra tvirtinę, kad reikia pakentėti, dabartiniai girtuoklėliai išgaiš, liks švaru. Tai netiesa. Alkoholio, tabako, narkotikų monopolininkai, prekiautojai mirties kultūra su tuo, jų maloniai paprašius, niekada nesutiks. Dėl to mano Lietuvėlėje ir neišauginome negirtaujančios kartos.

Mūsų rinktos „šventos valdžios“ trijulei nė motais šitiek beprasmiškų žmonių mirčių. Seimai, Vyriausybės, Prezidentai už tai turi būti atsakingi. Tiek daug buvo tikėtasi iš Valdo Adamkaus – juk ekologas, pusšimtį metų pragyvenęs Amerikoje. Kur to „ekologo“ nosis, kad neužuodžia alkoholio smarvės? Jų visų toks intelektas, nemato, kaip žūsta vertybės ir griūva valstybė. Ne, jiems svarbu, kad viskas vyksta pagal jų planą. Šitos beprasmiškos mirtys, emigracija jiems naudinga. Geriančią, nustekentą, alkaną liaudį lengviau valdyti. Esu įsitikinęs, jog gamyklos buvo dirbtinai sunaikintos, kad prasidėtų emigracija ir praretėtų mūsų Lietuva.

Blaivybės žingsniai Europoje

Po didžiųjų geografinių atradimų XIV-XV a. Italijoje ėmė kilti pasaulietinis mokslas, plisti humanizmas. Daug to mokslo ir humanizmo užgimė vienuolynų tyloje. Vietoje religinio asketizmo pradėtas aukštinti gyvenimo džiaugsmas, laisva, protinga, veikli asmenybė. Visuomenės dėmesys nukrypo į senovės graikų, romėnų kultūras, žmonės persiėmė ja ir, žinoma, priėmė Dionisijaus, Bakcho kultą. Visuomenė, pasitelkusi vyną, pradėjo „džiaugtis“ gyvenimu. Netrukus pasirodė ir pasekmės. Atsirandantiems kapitalistams vynas, degtinė padėjo išnaudoti tamsią miesto ir kaimo varguomenę, darbininkus taip, kaip ir dabar Lietuvoje kad padeda.

Ne visus tenkino šalia humanizmo atsiradęs beveik visuotinis girtavimas. 1838 metais airių vienuolis Teobaldas Matju pradėjo sėkmingą blaivybės kampaniją ir kovą su girtavimu. Jo veiklą greitai pastebėjo ir paramą suteikė popiežius Pijus IX. Apie tai rašė Europos ir Amerikos laikraščiai. Matyt, tuos laikraščius buvo skaitę šviesūs Šiaulių ir Šiaulėnų parapijų kunigai. Galbūt jie bendravo ir su Varnių kunigų seminarijos rektoriumi prof. M.Valančiumi. Jo ir tos spaudos paveikti ar savo iniciatyva taip pat ėmėsi blaivinti savo parapijas. Apie tai buvo rašyta 1848 metų spaudoje. Vokiečių kardinolas Dipenbrokas pasekė vienuolio T.Matju pavyzdžiu blaivinti savo ganomuosius.

1850 metais M.Valančius popiežiaus Benedikto IX buvo pakeltas vyskupu. Ar galėjo jis, kilęs iš valstiečių, matęs, pažinęs jų buitį, jų tamsumo, nevalyvumo, žiaurumo priežastį – girtavimą, likti abejingas? Vyskupas testamente rašė: „Ir davinėjo man žydai, kiti baisiai didelius pinigus, už kuriuos galėjau pastatyti dešimtį gražiausių bažnyčių, kad tik nešaukčiau ant pijokų, kad negertų arielkos. Bet kai aš atsisakiau jų pinigų, jie prieš mane pakėlė didžiausią sumaištį, didžiausius skundus rašė. Aš jų neklausiau, nes tikėjau, mano mieli vaikeliai, kad jūs, davę priesaiką, ją išlaikysite. Mano mieli vaikeliai, aš ir po mirties tenoriu būti Jums naudingas...“

Tad įgyvendinkite jo idėjas. Palikuonys jus taip gerbs, kaip dabar mes gerbiame M.Valančiaus atminimą. Prezidente, Seimo Pirmininke, Premjere, ar jūs esate inteligentai, tokie, kaip mūsų „mužikų vyskupas“? Tas „mužiko“ vardas vyskupo nesumenkino, o tik išaukštino. Ar bent vienas jūsų yra panašus į prelatą Mykolą Krupavičių, Steponą Kairį ar kitus, po Pirmojo pasaulinio karo kūrusius Lietuvą? M.Valančius su ištikimais kunigais, su pogrindžio vargo mokyklų daraktoriais pirmos kartos nuo žagrės vaikus išvedė į inteligentus ir išblaivino tautą. Tie atkūrė Lietuvą ir išvedė į pasaulį. Kokią Lietuvą vedate į pasaulį jūs?

Rusijoje blaivybės sąjūdis prasidėjo 1858 metais. Jis kilo iš pačios liaudies. Ten, kaip ir prijungtoje LDK, baudžiauninkai daužė, degino karčemas, mušė žydus. Rusai šaukė: „Ne iš meilės jie mus girdo, o dėl to, kad mus nukvailintų, ir nuodija, kad pasisavintų mūsų turtą“. Rusijos Stačiatikių Bažnyčia kovą už blaivybę parėmė. Labai sumažėjo išgertos degtinės kiekis. Tuomet žydai sumažino degtinės kainą, bet valstiečiai negėrė. Tada žydai priešais karčemas pastatė statines, kibirus ir dykai dalijo degtinę. Bet ir tada žmonės negėrė. Rusų valdžia net 11 000 maištaujančių valstiečių už pasipriešinimą negerti degtinės uždarė į kalėjimus.

Dabar, po dviejų šimtų metų, „nepriklausomoje Lietuvoje“ inteligentai, dvasininkai turi žmonėms padėti. Tai kurgi jūs, mielieji gelbėtojai, esate? Mūsų inteligentai, gaila, dažnai ir dvasininkai, tapo tik paslaugų tiekėjais – amatininkais, jie į politiką neina. Atseit, politika jiems – nešvarus reikalas.

Prasidėjęs Rusijoje blaivybės judėjimas, įsikišus oficialiems valdžios organams, buvo nutrauktas. Taip pat ir Lietuvoje. Finansų ministras paskelbė potvarkį: „Miestų ir kaimo draugijų nutarimus dėl susilaikymo nuo degtinės gėrimo panaikinti ir ateityje miestų susirinkimų ir kaimo sueigų nesteigti.“ Caro valdžia, gindama aludarius, degtindarius, smuklininkus, susikivirčijo net su Stačiatikių Bažnyčia.

Tas pats finansų ministras Švenčiausiajam Sinodui rašė: „Absoliutus draudimas gerti degtinę paprastos liaudies protus veikiančiais religiniais grasinimais bei prisaikdinimo pažadais neleistinas, nes tai prieštarauja bendrai sampratai apie saikingo svaigalų gėrimo naudą ir tiems nutarimams, kurių pagrindu vyriausybė gėrimų rinkliavas perdavė smuklių savininkams“.

Aš visiškai pateisinu anuometinės dvasininkijos priemones siekiant apsaugoti žmones nuo didžiulių nelaimių. Ir nepateisinu nei carinės, nei dabartinės Lietuvos „vyresnybės“, kuri tesirūpina tik savo gerove. Jų švietimo reformos, priemonės neatstojo teigiamų dvasininkų laimėjimų.

1890 metais vis didesnėmis pajėgomis puolama caro valdžia ėmė trauktis. 1896 metais buvo vykdoma alkoholio gamybos ir prekybos monopolizacija. Kitas finansų ministras dabar į padanges kėlė alkoholio kokybę, sanitarijos reikalavimus, patikimų pardavėjų parinkimą. Pripažino, kad žydų smuklės skurdino gyventojus. Dabar to esą jau nebebus... Ši demagogija paveikė. Ėmė didėti parduoto alkoholio kiekis. Kruopščiai rinkta statistika parodė: žymiai padaugėjo mirčių atvejų darbe, buityje, nužudymų, traumų, psichinių ligonių, krito darbo našumas. Tai truko, kol caro valdžia 1914 metais nepradėjo ruoštis karui. Ji jau turėjo karčią patirtį imant vyrus kariauti su Japonija. Valdžia pabijojo, kad sunkiai pavyks mobilizacija. Prieš šį karą buvo daug nepatenkintų. Vyriausybė įvedė sausąjį įstatymą. Po Vasario revoliucijos buvo sunaikintos beveik visos alkoholio atsargos. Sovietų Rusijoje sausasis įstatymas galiojo iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio.

Laikinosios Lietuvos vyriausybės antialkoholinė politika

Nors vokiečių okupuotoje Lietuvoje tebeveikė rusų įvestas sausasis įstatymas ir vokiečiai jo nekeitė, nors buvo beveik iki pamatų sunaikintas žemės ūkis, žmonės rasdavo žaliavos alkoholiui gaminti. 1914 metais pastatyta Kaune, dabartinio „Ragučio“ vietoje, veikė alaus daryklėlė, buvo ir spirito gamyklų. Veikė begalė naminės raugyklų. Tiko viskas, kas tik rūgo. Okupantai vokiečiai nelabai šiam verslui trukdė, nes ir patys maukė. Naminė atstojo markes. Tačiau akiplėšiškiausi aludariai, degtindariai pagal Lietuvos laikinąjį įstatymą buvo aptramdyti.

1920 m. gegužės 15 d. pradėjo darbą Steigiamasis Seimas. Į jį buvo išrinktos ir penkios moterys, priklausiusius Krikščionių demokratų blokui: Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Emilija Spudaitė-Gvildienė, Magdalena Galdikienė, Salomėja Stakauskaitė. Vėliau prie jų prisidėjo Felicija Bortkevičienė. Šios moterys pateikė Seimui svarstyti sausojo įstatymo projektą. Antrą projektą paruošė Steigiamojo Seimo Administracinė komisija.

Iki tol Steigiamasis Seimas pamažu griežtino alkoholio gamybą ir prekybą, o 1921 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje ėmėsi iš esmės spręsti šį reikalą. 1922 m. liepos 7 d. Seime buvo priimtas Alkoholio monopolio įstatymas, kurio priežiūrą vykdė Alkoholio monopolio departamentas, turintis 114 žmonių. Tokį griežtą Krikščionių demokratų bloko pateiktą įstatymą padėjo priimti socialdemokratai: Kipras Bielinis išreikalavo, kad būtų stipri kontrolė. Tuo laiku Lietuva neadministravo Vilniaus, Klaipėdos kraštų. Seimo nariai, skirdami tiek tarnautojų, orientavosi į Linų monopolį, kuris be tinkamos kontrolės valstybei nedavė pelno.

Departamento tarnautojai ėmėsi ir naminės gamintojų medžioklės. Žmonės blaivėjo. Į valstybės iždą įplaukė daugiau pinigų. To laikotarpio ekonomistai paskaičiavo, kad 1 litas, išleistas alkoholiui, atneša 4 litus nuostolio. Buvo laikoma, kad Lietuvoje gali pragyventi 7-8 mln. žmonių. Dabar mūsų vyresnybei per daug ir trijų milijonų. Jokie ekonomistai tokių skaičiavimų neatlieka. Žydų smuklininkų vietą užėmė savi. Jie klesti iš alkoholio, tabako, narkotikų verslo. Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra su alkoholio pramonės magnatais sugyvena kaip žydai su caro valdžia ir nuodija mus daugiau nei sovietai su spirituotu rašalu.

Spaudoje buvo rašyta, jog trys ar keturi alkoholio pramonės magnatai kreipėsi į ūkio ministrą, kad tas tarpininkautų Vyriausybei ir leistų padidinti svaigalų gamybos kiekį. Ir ministras paklusniai pildė jų reikalavimus. Kiek kartų tie magnatai Seimo, Vyriausybės reikalavo panaikinti alkoholio, tabako kontrolės tarnybėlę, nes ji trukdo jų pelnui. Lietuva ir be žydų pagalbos atsidūrė XVIII-XIX amžiuje.

Šaipotės iš Bažnyčios, kad ji pragaro vaizdiniais žmones nuo pragaro žemėje gynė. O jūs esate ne inteligentai, o antiinteligentai. Viskam išmėtote mūsų uždirbtus pinigus, tik ne švietimui, kultūrai, auklėjimui, kad žmonės mažiau mauktų alkoholį. Čia mūsų valdžiukė iniciatyvi ir nekvaila. Nemanau, kad priešais Seimo naują posėdžių salę pastatyta sudaužytų automobilių instaliacija paveiks „vyresnybės“ jausmus. Nejaugi mes nepadarysime tam galo? Mes, „XXI amžius“ skaitytojai, rašytojai, eikime, pademonstruokime priešais Seimo, Vyriausybės, Prezidento rūmus, kad ne tik mokame į laikraščius rašyti, juos skaityti, bet ir galime uždegti žmones doros, teisingumo troškimu.

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija