Popiežiaus raginimai farmacininkams

Mindaugas BUIKA

Negalima „anestezuoti“ sąžinės

Popiežius Benediktas XVI paragino vaistininkus būti tikrais gyvybės kultūros skleidėjais, perspėdamas juos dėl „sąžinės užmigdymo“ pavojaus ir kviesdamas parodyti solidarumą tiems žmonėms, kurie neišgali įsigyti jiems reikalingų brangių medikamentų. Spalio 29 dieną audiencijoje priėmęs Vatikane surengto 25-ojo tarptautinio katalikų farmacininkų kongreso dalyvius Šventasis Tėvas priminė, kad naujų vaistų kūrimas ir platesnės jų naudojimo galimybės turi skatinti šios srities profesionalus atsakingiau vertinti savo, kaip tarpininkų tarp gydytojų ir pacientų, funkcijas. Vaistininkas, kaip sveikatos apsaugos srities darbuotojas, turi aiškiai suvokti savo pareigą saugoti kiekvieną gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties ir žinoti, kad medikamento tikroji paskirtis yra tik terapinė.

Taigi, farmacininkas, įgyvendindamas jam skirtą švietėjišką bei auklėjamąjį vaidmenį, turi ne tik pamokyti vaistus įsigyjančius pacientus jų teisingo dozavimo, bet ir juos informuoti apie tą etiniu atžvilgiu nepriimtiną poveikį, kurį turi kai kurių chemikalų naudojimas. „Šiame kontekste negalima anestezuoti sąžinės, pavyzdžiui, dėl pripažinimo pasekmių vartojant tokias medžiagas, kurių tikslas užkirsti kelią embriono implantacijai arba sutrumpinti asmens gyvenimą“, – aiškino popiežius Benediktas XVI.

Kaip žinoma, kai kurie medikamentai yra skirti gimstamumo kontrolei, pristatant juos neva apsaugojančiais nuo apvaisinimo, tačiau iš tikrųjų jų veikimas grindžiamas tuo, kad jie neleidžia jau apvaisintam kiaušinėliui, tai yra embrionui, patekti į gimdą. Tokiu būdu iš tikrųjų atliekamas „cheminis abortas“, tai yra nužudoma jau pradėta žmogaus gyvybė. Iškilus tokiai moralinei kontraversijai, katalikai gydytojai ir farmacininkai turi naudotis sąžinės prieštaravimo teise, leidžiančia „tiesiogiai ar netiesiogiai nebendradarbiauti tiekiant produktus, kurių naudojimo tikslas aiškiai nemoralus, pavyzdžiui, abortas arba eutanazija“, – pabrėžė Šventasis Tėvas.

Svarbi pagalba vargingiesiems

Jis taip pat perspėjo dėl neapgalvoto terapinio eksperimentavimo su pacientais kuriant naujus vaistus ir juos išbandant. Šis eksperimentavimas gali vykti tik gerbiant pagrindinius etikos normų reikalavimus, kurių svarbiausias yra ligonio fizinės būklės pagerinimas, o ne abstrakti mokslinė pažanga. „Gerovės žmonijai siekimas negali būti vykdomas darant žalą gydomiems žmonėms“, – nurodė Popiežius. Kartu jis kreipėsi į medikamentų gamintojus ir tiekėjus, kad jie drauge su atsakingais asmenimis kiek įmanoma stengtųsi, kad reikalingos terapijos priemonės pasiektų visus socialinius sluoksnius ir visas šalis, ypač vargingiausius žmones, kurie negali įsigyti brangių vaistų ir medikamentų ir dėl to prarandama daug gyvybių, kurias kitu atveju būtų galima išgelbėti. Anksčiau Benediktas XVI išreiškė paramą Didžiosios Britanijos ir kai kurių kitų šalių vyriausybių iniciatyvai iš biudžeto remti brangių medikamentų tiekimą vargingoms Afrikos valstybėms kovai su AIDS, tuberkulioze, maliarija bei kitomis pandeminėmis ligomis.

Šventasis Tėvas savo kalboje kvietė katalikus farmacininkus aktyviai dalyvauti religiniame gyvenime, susipažinti su Bažnyčios mokymu. Tas turėtų padėti jų santykiams su ligoniais, kuriems taip pat reikalinga „žmogiška ir moralinė parama“ išgijimo vilties palaikymui. Savo jauniesiems kolegoms, tik pradedantiems atsakingą profesinį kelią, vyresnieji katalikai vaistininkai turi gerai išaiškinti jų veiklos ir vis keblesniais tampančių sprendimų etinius aspektus. Farmacininkų, kaip ir visų sveikatos apsaugos darbuotojų, farmacijoje yra svarbūs ne tik techniniai, bet ir bioetiniai klausimai, kadangi medicinos srityje tyrimų bei pasirinkimų centras visada turi būti žmogus, kaip Dievo atvaizdas.

Rūpinimasis ligoto žmogaus pasveikimu visada yra pagrindinis medicinos ir farmacijos veikimo principas. „Biomedicinos mokslai turi tarnauti žmogui, kitaip jie taptų bejausmiais ir nehumaniškais, – sakė popiežius Benediktas. – Visas mokslinis pažinimas sveikatos sektoriuje ir kiekviena terapinė procedūra turi padėti ligotam asmeniui, žvelgiant į jį kaip į integralią būtybę, kuris turi būti aktyviu partneriu savęs paties gydyme ir kurio autonomiškumą privalu gerbti“.

© 2007 „XXI amžius“