Etika ir vertybių krizė

Džiuljeta Kulvietienė

Jei žmogus gyvena, jo gyvybė yra vertinga be sąlygų, – sakė kun. prof. Andrius Narbekovas Autorės nuotrauka

Spalio mėnesį Kauno krašto akušerių ir ginekologų draugija minėjo veiklos 60-metį. Šia iškilminga proga draugija bei KMU Akušerijos ir ginekologijos klinika organizavo konferenciją „Etiniai bei juridiniai akušerio ir ginekologo darbo ypatumai“.

Gilūs būties klodai

Filosofas dr. Eimantas Peičius konferencijoje kalbėjo tema „Žmogaus gyvenimo pradžia: etinės problemos ir sprendimo būdai“. „Žmogaus gyvenimo pradžia neturėtų nulemti socialinių, politinių, ekonominių ar kitų faktorių, – sakė filosofas. – Bet minėti faktoriai vis viena neišvengiamai sudaro mūsų gyvenimo dalį.“ Filosofas kalbėjo apie aborto problemą (kieno teisė pirmesnė – embriono ar pastojusios moters), apsigimusių kūdikių teisę į gyvenimą, apie abortų ir dirbtinio apvaisinimo pusiausvyrą.

„Ar lytinės ląstelės yra žmogaus nuosavybė – turtas, kurį galima įteisinti, kažkokiu būdu užregistruoti? Ar embrionas yra tik dviejų asmenų tam tikru būdu sukurtas produktas? Ar gyvybės nutraukimas medicininiais tikslais yra pateisinamas? Tokie klausimai keliami, nes susiduriama su tam tikrais teisiniais ir juridiniais aspektais“, – tokius gyvybės pradžios etikos ir gyvybės vertingumo klausimus kėlė dr. E.Peičius. Dar Aristotelis sakė: „Ne pati gyvybė, bet doras gyvenimas yra gėris. Išminčius gyvena kiek privalo, bet ne kiek gali gyventi“. „Kuo žmogaus gyvybė vertingesnė už kitas gyvybes? Gal tik mums atrodo, kad žmogaus gyvybė yra kažkuo pranašesnė už kitas gyvybes? Šis klausimas dažnai keliamas“, – komentavo dr. E.Peičius ir kalbėjo apie istorijos eigą bei istorinę patirtį, kurioje labai dažnas gyvenimo kokybės ar gyvenimo kiekybės klausimas.

„Šiandien vyraujančiame požiūryje dvi vertybės – asmens orumo užtikrinimas ir gyvybės saugojimas – atsiduria skirtingose barikadų pusėse“, – sakė lektorius.

Etika ir gyvenimo pabaiga

Gydytojas, kunigas, M.Riomerio universiteto profesorius Andrius Narbekovas kalbėjo apie gyvybės trapumą. „Kalbant apie gyvybės pabaigos etiką neturėtų girdėtis politikos gaidelė. Svarstydami, kaip pasielgti, turėtume stengtis išlikti ištikimais savo pašaukimui“, – sakė kun. prof. A.Narbekovas ir nagrinėdamas eutanazijos terminą rėmėsi vertimu iš graikų kalbos bei Hipokrato priesaika. „Gyvybės kokybė nėra vertinama jokiu masteliu. Jei žmogus gyvena, jo gyvybė yra vertinga be sąlygų. Geri tikslai negali būti pasiekiami blogomis priemonėmis, – kalbėjo kun. prof. A.Narbekovas apie eutanaziją. – Jei žmogus daro bloga arba nedaro nieko, ko pasekmė yra bloga, – tai abiem atvejais yra toks pat blogis. (...) Žmogus turi teisę atsisakyti gydymo. Tai paciento pasirinkimo teisė ir galimybė. Tokiu atveju gydytojo niekas negalės kaltinti. Lieka tik vidinis gydytojo nepasitenkinimas, kad nesugebėjo įtikinti paciento gydytis. Bet valstybiniu mastu nereikia dar kažkokio papildomo įstatymo ar teisinės normos, kas įteisintų eutanaziją.”

Eutanazijos šalininkai dažnai remiasi sąvoka „žmogaus orumas“. Žmogaus orumas yra kažkas, ko jis negali prarasti. Net su kaliniais negali būti atliekami eksperimentai, nes jie yra žmonės, turintys savo orumą. Kun. prof. A.Narbekovas citavo Konstitucinio Teismo nuostatą ir teigė, kad žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą. Tai reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai.

„Ar asmuo, atlikęs eutanaziją, gali sakyti daręs tai iš gailesčio?“ – klausė lektorius ir nagrinėjo sąvoką „gailestingumas“, kuri reiškia „kentėjimą kartu“. „Termino „bloga gyvybės kokybė“ nėra. Todėl negali būti ir termino „eutanazija iš gailesčio“, – motyvuotai kalbėjo gydytojas ir kunigas. Kodėl tuomet žmogus prašo eutanazijos, klausė prof. A.Narbekovas ir kvietė žvelgti giliau į žmogaus psichologiją – jei asmuo prašo eutanazijos, jis prašo pagalbos. Dauguma ligonių sako bijantys skausmo. Statistika rodo, kad skausmas yra tik penktoje vietoje, kai kalbama apie eutanaziją. Pirmauja baimė likti vienišam ir užmirštam. Fizinį skausmą daugelis tapatina su kančia. Nors tai dvi skirtingos sąvokos: „fizinis skausmas“ ir „kančia“, – kalbėjo kun. prof. A.Narbekovas ir citavo Antaną Maceiną: „Kalbėti apie kančią yra tuščias dalykas“.

„Kančia yra toks egzistencinis dalykas, kurį reikia išgyventi. Fizinį skausmą galima įveikti, kančios vaistais nepašalinsi, – sakė lektorius ir pacitavo vieno profesoriaus žodžius: „Jei tavo daktaras negali pašalinti tavo skausmo nenužudydamas tavęs – susirask kitą daktarą. Kitas daktaras sugebės tai padaryti palikdamas tave gyvą“. Taigi, sprendimo būdas visada yra. Kiekvienas mūsų veiksmas daro mus tuo, kuo mes esame, – sakė kun. prof. A.Narbekovas ir citavo Grigaliaus Nisiečio žodžius: „Mes esame patys savęs tėvai”. Gydytojas kartais išgydo, dažnai padeda, bet palengvinti gali visada.“

© 2007 „XXI amžius“