|
Seksualinė norma ir homoseksualizmas
Zenonas BUSLIUS
Seksologija lytinį elgesį tiria ir vertina biologiniu-medicininiu,
psichologiniu, socialiniu ir net filosofiniu požiūriu. Šių sričių
seksualinės nuostatos susiformavo civilizacijos eigoje. Be to, kiekviena
iš šių sričių turėjo didžiulę įtaką žmogaus lytiniam gyvenimui ir
elgesiui. Neatsižvelgiant į esminius šių sričių principus bei argumentus,
žmonių lytinis gyvenimas būtų chaotiškas ir beprasmis, prilygtų
pirmykščių žmonių primityviam lytiniam gyvenimui.
Lytiniai iškrypimai prieštarauja visuomenėje nustatytoms
normoms bei taisyklėms. Pvz., sodomija (lytinis santykiavimas su
gyvūnais) paneigia biologinius-fiziologinius, psichologinius ir
kitokius principus bei taisykles. Transvesticizmas (kuomet seksualinis
pasitenkinimas jaučiamas apsirengus ar pastoviai dėvint priešingos
lyties rūbus) apskritai nereikalauja seksualinio partnerio. Nors
kartais jis tampa homoseksualumo apraiška. Homoseksualizmas panaikina
svarbius, pamatinius biologinius-fiziologinius vyriškos ir moteriškos
lyties skirtumus, taip pat atmeta etines, moralines, religines,
visuomenines normas. Beveik visi lytiniai iškrypimai nepriimtini
ar net žalingi visuomenei, todėl ilgainiui buvo suformuluotas, sudarytas
seksualinės normos (elgesio) apibrėžimas. Lytiniai santykiai laikomi
normaliais, jeigu jie vyksta tarp priešingų lyčių, abu partneriai
yra fiziškai ir psichiškai subrendę, lytiniai santykiai yra abiem
pusėm pageidautini, siekiama abipusio pasitenkinimo, nekenkia fizinei
ir psichinei sveikatai, nepiktina, neįžeidžia aplinkinių ir nekenkia
visuomenės interesams.
Akivaizdu, kad homoseksualizmas netelpa į esamos
seksualinės normos bei kitų sričių kriterijų ribas. Be to, laikydamiesi
nieko neįrodančių argumentų homoseksualai savo asmenines ambicijas
ir apatinio gyvenimo emocijas perkelia į visuomeninius ir socialinius
dalykus, skelbdami savo pažiūras ir tiesas. Gali atsirasti daug
įvairių tiesų, bet tikra tik ta, kuri padeda žmonėms prasmingai
ir dorai gyventi. Argi homoseksualizmą galima laikyti veržimusi
prie tiesos ir tobulėjimo?
Ginčuose su homoseksualais vargu ar galima tikėtis
laimėjimo. Jų paraloginis (neišmintingas), rezonieriškas (bevaisis,
be išvadų) mąstymas, tuščia gražbylystė (kuria galbūt ir patys netiki),
psichologinė gynyba neleidžia pažvelgti į problemą ir save iš šalies.
Be to, už jų nugaros stovi stebintys ir kontroliuojantys draugai
tam tikra kasta su savo slaptais interesais.
Visuomenė, remdamasi daugybės kartų bendra patirtimi,
žmonių socialiniu bendravimu, tradicijomis, nuostatomis, suformavo
tikslingas gyvenimo (ir lytinio) elgesio normas. Tik jos turi teisę
pretenduoti į objektyvumą. Teisingumo kriterijus yra jo naudingas
pritaikymas. Tiesa nustatoma patyrimu ir išbandymais. Tikra tiesa
yra pastovi ir naudinga visuomenei. Istorijoje būna ne tik progreso,
bet ir regreso (smukimo) laikotarpiai.
Savo ruožtu, homoseksualai, būdami isteriškai
demonstratyvūs, arogantiški, reikalauja tolerancijos sau! Bet ar
reikia toleruoti nevertus pakantos dalykus? Galbūt homoseksualizmo
manijai pakaktų paprasto atlaidumo ir supratimo? Juk neapgalvota
tolerancija (kenksmingiems dalykams) rodytų moralinį silpnumą ir
ištižimą bei pažangos stabdymą.
Šlubuojantiems ir be prošvaisčių klaidžiojantiems
savo įpratimo, jausmų ir proto konfliktų miglose linkėtume vaikščioti
be ramento, kuris vadinasi homoseksualizmas.
Jeigu yra geresnis socialinio gyvenimo būdas už
tradicinę šeimą (su kartais pasitaikančiais trūkumais) leiskite
apie tai sužinoti ir paaiškinkite. O gal keliaukite į savo šviesų
rytojų, bet mums ne pakeliui.
Perfrazavus rašytoją ir mąstytoją J.V.Gėtę, galima
sakyti, jog tik tai, kas naudinga visuomenei, iš tiesų tikra!
© 2007 XXI amžius
|
