Negimusio kūdikio laidotuvės ir konferencija apie gyvybę

Lapkričio 23-iąją prisiminta skaudi data – 1955 metais Lietuvoje įteisinti abortai. Dabar ją minime kaip Negimusio kūdikio dieną

Romas BACEVIČIUS

Negimusio kūdikio laidotuvės Domeikavoje

Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas laidoja negimusį kūdikį Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Domeikavos gimnazijoje vykusios konferencijos dalyviai

Aleksoto dekanas kan. Deimantas Brogys ir Domeikavos parapijos kun. Robertas Gedvydas Skrinskas aukojo šv. Mišias, skirtas Negimusio kūdikio dienai

Negimusio kūdikio dieną Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčioje dalyvavo ir įvairaus amžiaus parapijiečiai

Negimęs kūdikis laidojamas prie tautodailininko Adolfo Teresiaus koplytstulpio bažnyčios šventoriuje

Konferencijos svečius pristato Domeikavos klebonas

Kunigai Robertas Grigas ir Robertas Gedvydas Skrinskas

Krikščioniškųjų gimdymo namų gydytoja Violeta Mačiulaitienė

Teisininkų sąjungos „Už šeimą ir gyvybę“ atstovė Laima Šilanskienė

Prasmingas renginys lapkričio 23-iąją įvyko Domeikavoje. Lietuvos kankinių bažnyčioje vidudienį buvo adoruojamas Švč. Sakramentas ir kalbamas rožinis, kuriam vadovavo Kauno kunigų seminarijos klierikas Aurelijus Barkauskas. Melstasi už abortų aukas. 11 valandą 52 minutės buvo 52 kartus skambinama varpu, taip primenant aborto įteisinimo metus Lietuvoje. 12 valandą Aukštosios Panemunės klebonas, Aleksoto dekanas kan. Deimantas Brogys ir Domeikavos klebonas kun. Robertas Gedvydas Skrinskas aukojo šv. Mišias. Jų pradžioje kan. D. Brogys kvietė melstis už nužudytus negimusius vaikus, kurie galėjo būti drauge, taip pat dėkoti Dievui už malonę gimti mylinčių tėvų šeimose ir prašyti Viešpaties pagalbos saugojant gyvybę nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties. Per šv. Mišias giedojo Domeikavos mišrus choras ,,Versmė“ (vadovė Rasa Endriukaitienė). Kartu su tikinčiaisiais meldėsi Domeikavos gimnazijos mokytojai, moksleiviai. Pirmiausia jiems kan. D. Brogys skyrė pamokslo žodžius. Jis sakė, kad dar daug ir geros valios žmonių nesaugo didžiausios Dievo dovanos – gyvybės. Kanauninkas pateikė pavyzdį apie vieno išminčiaus kelionę laivu, kai jūros viduryje užklupo audra. Jos akivaizdoje išsigando net visko matę jūreiviai. Tada visi laivo keleiviai buvo labai sutrikę, kilo panika, o išminčius ramiai sėdėjo savo vietoje. Kai audrai pasibaigus jo paklausė, kodėl šis nieko nedaręs, kai mirtis buvo šalia, išminčius atsakęs, kad mirtis bet kuriuo metu būna šalia, ji – mūsų gyvenimo realybė, nes tarpelis, skiriantis gyvenimą nuo mirties, yra mažytis. „Pasaulis mums siūlo menkaverčius dalykus ir juos labai gražiai, išmąstytai reklamuoja, – sakė pamokslininkas, – o tikrąsias vertybes: gyvybės vertę, tikrąją meilę ir šeimos laimę ypač nuo jaunų žmonių stengiasi nuslėpti. Gyvybę mylinčios ir jos laukiančios šeimos yra nuvertinamos.“ Kan. D. Brogys pateikė pavyzdį iš rinkimų kampanijos, kai vienoje mokykloje lankėsi grupė kandidatų į Seimo narius. Kai mokytojas paklausė, ar jie žada rūpintis ir gyvybės išsaugojimu, šie bandė apsimesti nesuprantą klausimo. Mokytojui teko jiems dar kartą, tarsi išsiblaškiusiems vaikams pakartoti, ką jie, būdami valdžioje padarys, kad tas 1955 metų įstatymas būtų atšauktas ir gyvybė būtų saugoma nuo pat pradėjimo momento. Bet tie Seimo nariais norintys tapti kandidatai į šį klausimą nieko neatsakė. O ką atsakytų dabartiniai Seimo nariai, deklaruojantys rūpestį mumis? Paklauskime tų, kurie vėl netrukus stos į ilgą eilę prie Seimo durų, ką jie žada šiuo klausimu padaryti?

Kan. D. Brogys kvietė jaunimą užaugus daryti teisingus sprendimus kitų žmonių, silpnųjų atžvilgiu, kad sulaukusieji garbingo amžiaus nebijotų iškeliauti į amžinybę. „Šiandien pasaulyje yra dar viena didelė problema – senų žmonių žudymas, vadinamas paslėptu terminu – eutanazija, nes niekas nenori pasakyti tiesos, – sakė kan. D. Brogys. – Pasaulis serga daugeliu dvasinių ligų ir niekas kitas, tik mes patys galime išsilaisvinti iš tų nelaimių. Prašykime Viešpaties, kad, atleidęs mums mūsų kaltes (nes mes visi daugiau ar mažiau esame atsakingi už negimusių kūdikių žudymą, gyvybių nesaugojimą, silpną rūpestį šeimomis ir vaikais), suteiktų stiprybės būti aktyvesniems ateityje, kad galėtume pasidžiaugti šioje srityje kažką gero padarę.“ Pamokslininkas taip pat sakė, kad iš tiesų daug vaikų, galbūt alkanų ir prastai apsirengusių, neprižiūrėtų, bėgioja aplink. Turime džiaugtis, kad jie bėgioja ir gerų žmonių bei įvairių institucijų dėka jais bus pasirūpinta. Tikėkimės, kad jie užaugs gerais žmonėmis ir galės padėkoti savo mamoms už tai, kad jų nenužudė.

Kiekvienas pagalvokime, kiek vaikų galėjo užaugti ir būti tarp mūsų, bet jų nėra, nes jiems neleido išvysti šį pasaulį.

Po šv. Mišių prie 1998 m. balandžio 26 d. pastatyto tautodailininko Adolfo Teresiaus koplytstulpio bažnyčios šventoriuje buvo palaidoti negimusio kūdikio palaikai.

Vėliau Domeikavos gimnazijoje vyko konferencija, pradėta jaudinančiais negimusio kūdikėlio laiško savo mamai žodžiais, kurie gimnazijos moksleivių buvo pateikti multimedijos projektu „Tark „taip“ gyvenimui“. Konferencijos dalyvius pasveikino gimnazijos direktorius Dalius Vibrantis, ją vedė kun. R. G. Skrinskas. Penkiuose pranešimuose įvairiais aspektais aptarta aborto žala. Pranešimus skaitė paramos fondo „Vaiko tėviškės namai“ direktorius Mindaugas Pliauga, „Lietuvos Caritas“ generalinis direktorius kun. Robertas Grigas, Lietuvių tautinės kultūros centro etnologas Aleksandras Žarskus (šiuos pranešimus spausdiname 2 ir 3 puslapiuose). Krikščioniškųjų gimdymo namų gydytoja Violeta Mačiulaitienė kalbėjo apie medicininius aborto aspektus. Ji teigė, kad niekas pasaulyje konkrečiai negali pasakyti, kiek ir kokių pavojų kyla moteriai, pasidariusiai abortą. Tai priklauso nuo kiekvieno konkretaus atvejo. Be to, kartą blogai pasirinkus, kelio atgal nėra. Abortą pasidariusios moterys dažnai suvokia, ką jos iš tikrųjų padarė, tik po šio žingsnio. Iš Lazdijų atvykusi Teisininkų sąjungos „Už šeimą ir gyvybę“ atstovė Laima Šilanskienė analizavo gyvybę ginančius įstatymus, atkreipdama dėmesį į tai, kad Baudžiamajame kodekse nėra realios atsakomybės už negimusio kūdikio nužudymą, t. y. tyčinį ir sąmoningą veiksmą, ir siūlė pasinaudoti visomis galimybėmis aiškinant visuomenei, jog tik Viešpats yra žmogaus gyvybės šeimininkas. Ji taip pat sakė, kad didžiausias mūsų tautos priešas yra negimusių kūdikių žudymas. Neturtingos yra tautos, kurios bijo negimusių kūdikių.

Po konferencijos paprašėme Domeikavos kleboną kun. R.G. Skrinską atsakyti į keletą klausimų.

Kas jus paskatino suorganizuoti tokias neįprastas negimusio vaiko palaikų laidotuves ir konferenciją?

Važinėju po Lietuvos mokyklas skaitydamas paskaitas „Už blaivumą, už gyvybę, už skaistumą“. Vienoje mokykloje mokytoja atidavė apie 8 savaičių negimusio kūdikio palaikus. Palaikai buvo užpilti formalinu ir laikomi stiklainyje. Juos naudojo aiškindami moksleiviams apie aborto pasekmes. Kadangi prie Domeikavos bažnyčios jau stovėjo paminklas aborto aukoms, kilo mintis to vaiko palaikų likučius palaidoti prie šio paminklo. Žinoma, buvo galima tyliai užkasti, niekam nieko nesakant. Tačiau kodėl žiauria smurtine mirtimi nužudytą vaikelį taip nuvertinti? Juk Bažnyčios pozicija buvo, yra ir bus labai aiški. Popiežius Pijus XII sakė: „Dar negimęs kūdikis yra tiek pat žmogus, kaip ir jo motina“. Popiežius Paulius VI sakė: ,,Kaip civilizuota krikščioniška visuomenė gali leisti ,,nekaltų aukų skerdynes“? Popiežius Jonas Paulius II: ,,Kreipiuosi į visus: absoliučiai ir šventai gerbkite šventąją žmogaus gyvybę nuo jos pradėjimo akimirkos. Abortas, kaip konstatavo II Vatikano Susirinkimas, yra ,,pasibjaurėtina žmogžudystė“ (Gaudium et spes.51). Arba: ,,Nedvejodamas skelbiu jums ir visam pasauliui, jog kiekviena žmogaus gyvybė nuo pradėjimo akimirkos ir visais tolesniais laikotarpiais yra šventa, kadangi žmogus buvo sukurtas Dievo pagal Jo atvaizdą ir panašumą“ (Vašingtonas, 1979 10 07). Taip darbais padarėme tai, ką skelbia Bažnyčia - iškilmingai pagerbėme tą, kuris nebuvo laikytas žmogumi, nuasmenintas ir užmirštas.

Ir dar vienas dalykas, kuris paskatino taip pasielgti, – tai didžiuliai negimusių vaikų žudymo mastai Lietuvoje. Šimtai tūkstančių vaikų kasmet negimsta dėl kontracepcijos ir tik maža dalelė dėl vadinamųjų abortų. Lietuvoje uždaromos mokyklos, bažnyčios, seminarijos, nyksta kaimai ir miesteliai. Štai miestelio mokykloje mokosi 300 mokinių. Pusė jų nori išvykti į užsienį. 18 proc. yra nevaisingi, 10 proc. nesukuria šeimos, 10 proc. nenorės iš viso turėti vaikų, atitinkama dalis gimusių vaikų dėl ligų, avarijų ir nelaimingų atsitikimų nepasieks reprodukcinio amžiaus. Tie 300 mokinių arba 150 porų po savęs paliks tik 30 vaikų. Laukia ne tik mokyklos bankrotas, bet ir Lietuvos išnykimas. Bet jeigu nebūtų daromi abortai ir šeimos augintų po 10 vaikų, jei kiekvienas vaikas turėtų 10 brolių ar seserų, tokioje mokykloje mokytųsi ne 300 vaikų, o 3 000! Visos tautos, kurios turi vaikų, turi ir augančią ekonominę galybę ir ateitį. Žinoma, vaikus auginti nebuvo lengva visais laikais, tačiau ,,juk be aukų ir be kovos laisvos nebuvo Lietuvos, nebuvo amžiais ir nebus!“

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie dėl abortų negimusių vaikų atminimo įamžinimą pasaulyje ir Lietuvoje?

Didėjant abortų skaičiui, kūrėsi sąjūdžiai „Už gyvybę“, vienydami geros valios žmones. Pastarieji organizavo konferencijas, leido spaudą, rengė įvairias akcijas. Beveik vienu metu įvairiuose kraštuose kaip švelnus priminimas sustoti žudyti kilo paminklai ir antkapiai aborto aukų atminimui. Antai JAV pradžia buvo tokia: Niujorko kardinolas Džonas O Konoras, pamatęs paminklą katalikiškame pranciškonų universitete Steubenvilės mieste, Ohajo valstijoje, pasiūlė ir Amerikos Vyčiams (Knight of Columbus) pastatyti antkapius negimusiems kūdikiams katalikiškose kapinėse. Tokiu būdu 1992 m. rugpjūčio mėnesį kasmetiniame suvažiavime Amerikos vyčiai nubalsavo pastatyti negimusiems kūdikiams antkapius kiekvienose Amerikos katalikiškose vyskupijos kapinėse. Šiame suvažiavime prezidentas Bušas sukėlė ovacijas pasakęs, kad jis ignoruos „politinę kainą“ ir toliau neleis įsigalioti JAV abortą leidžiantiems įstatymams. Negimusius vaikus ginančią kalbą šiame suvažiavime pasakė ir Motina Teresė. Vyčių vadas Virdžilas Dešanas pavadino abortą „nekaltųjų skerdynėmis“.

Paminklas negimusiam vaikui, išgelbėjusiam savo mamą nuo radiacijos poveikio, stovi šalia Černobylio muziejaus, Kijeve. Tai paminklas gaisrininko Vasiliaus Ignatenko, po Černobylio atominės elektrinės gaisro gesinimo susirgusio spinduline liga, dukrelei Natašenkai, kuri savo gyvybės kaina išgelbėjo mamą Liudmilą, iki paskutinės vyro gyvenimo minutės slaugiusią jį.

Latvijoje akmeninis paminklas negimusiam vaikui yra Meza kapinėse.

Lietuvoje pirmą kartą negimusių vaikų atminimas buvo įamžintas 1992 m. birželio 2 d. lankantis Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ prezidentui Karoliui Gunigui. Tuomet Auksės Narvilienės iniciatyva Kryžių kalne buvo pastatytas kryžius, kurį pašventino arkivyskupas A.J. Bačkis. Vėliau įvairiose vietose vos ne kasmet buvo statomi kryžiai negimusiems vaikams ir rengiamos konferencijos.

© 2007 „XXI amžius“