„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.12 (85)

2007-iųjų gruodžio 14 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Žmogaus teisių ir demokratinių laisvių pavojai

Aleksandras Žarskus

Demokratija – blogiausia valdymo forma.

Vinstonas Čerčilis

Demokratinės laisvės ir žmogaus teisės, kuriomis yra grindžiama šiandieninė civilizacija, žmogų ne tik išlaisvino, bet ir pavergė, atnešė ne tik gėrį, bet ir dideles blogybes.

Abortai atrodytų labai didelis blogis: žudomi žmonės, naikinami patys silpniausieji, visuomenė praranda savo ateitį – vaikus, tačiau tai daroma mūsų pačių sprendimu, mūsų rankomis, kurias atriša demokratinės laisvės ir žmogaus teisės.

Paradoksalu, tačiau laisvės ir teisės, skirtos atskiram asmeniui, yra pražūtingos visuomenei, pražūtingos tautai. Teisė į asmeninę laimę pirmą kartą buvo įrašyta į Amerikos nepriklausomybės deklaraciją ir JAV konstituciją. Ir tai, ko gero, tapo lemtingu posūkiu žmonijos istorijoje. Asmeninė laimė buvo priešpastatyta visuomenės gerovei. Tačiau ar gali būti žmogus (ilgai) laimingas, asmeninius norus iškėlęs virš visko. Jeigu nori būt laimingas, – rašė V. Mačernis, – laimę nešk kitiems.

Esu aš – yra ir kitas, esame mes – yra ir kiti. Mano laisvė ir teisė pažeidžia kitų laisvę ir teisę, mūsų laisvė pažeidžia kitų teisę. Mano teisė į tam tikrą teritoriją atima galimybę naudotis ja kitiems; mano teisė į skyrybas atima vaiko teisę turėti tėvą ir motiną; mano teisė į abortą atima kitam teisę gyventi.

A. Šveiceris, tyrinėjęs įvairių kultūrų, religijų, žmonių grupių etiką, pamatė, kad jos yra skirtingos ir dažnai prieštarauja viena kitai. Jis ilgai ieškojo tokios etikos, kuri vienodai tiktų visiems žmonėms. Jis jau buvo nusivylęs, kad tokio principo nėra, bet galų gale suformulavo labai paprastą didžios pagarbos gyvybei etinį principą, kuris tinka visų įsitikinimų žmonėms: aš esu trokštanti gyventi gyvybė, tačiau gyvenu tarp kitų būtybių, kurios taip pat nori gyventi.

Žmogus visada turėtų gyventi vidiniame konflikte, t. y. suvokti ir matyti, kiek jo teisė gyventi pažeidžia kito ar kitų teisę gyventi. Kitaip sakant, teisės ir laisvės be pareigų, be pasiaukojimo ilgainiui tampa pražūtingos ir asmeniui, ir visuomenei.

Garsus XX amžiaus britų istorikas Arnold J. Toynbee tyrinėdamas civilizacijas priėjo išvadą, kad civilizacijos miršta ne nužudytos, bet žudydamos save. Civilizacijos susinaikina pamiršdamos pareigą, tarnavimą bei pasiaukojimą. Šią esminę priežastį galima suskaidyti į tris pagrindines:

1. Visų pirma tai pasaulėjimas arba sekuliarizacija. Tai procesas, kai vis labiau pamirštama Dievo tvarka ir įsigali žmonių sugalvota tvarka. Galima nurodyti daugybę Dievo tvarkos ir žmonių tvarkos skirtumų. Apsiribosime tik vienu: Dievo tvarka yra bešališka, o žmonių tvarka yra net labai šališka.

2. Širdies ir proto ryšio pažeidimas: žmogus gyvena beveik arba vien tik protu. Silpstant širdies ir proto ryšiui, žmogus a) paranda saugumo jausmą, b) silpnėja jo tikrasis religingumas, t. y. ryšys su Dievu ir kitais žmonėmis ir c) žmogus praranda giminės pratęsimo instinktą.

3. Demokratinių laisvių pavojai.

Aptarsime tiktai trečiąją priežastį. Nesu nusistatęs prieš demokratiją, nes laisvių žmogui anksčiau ar vėliau prireikia. Tik jos sudaro sąlygas žmogui būti tokiu, koks jis iš tiesų yra. Tai yra didysis išbandymas. Tik ar visi šį išbandymą laisvėmis ir teisėmis išlaiko?

Būtina atsiminti, kad kūno branda nelygi dvasinei brandai. Fiziškai žmogus subręsta palyginti greitai, o dvasine prasme jis bręsta visą gyvenimą ir vargu ar subręsta. Demokratija dvasine prasme nesubrendusiam žmogui yra pražūtinga, nes ji suteikia jam teisę pasirinkti neteisingai.

Svetimavimas – tai demokratijos taikymas meilėje. Abortų legalizavimas – tai taip pat demokratijos taikymas, tik šiek tiek kitoje srityje. Demokratija, kurioje pamirštamos pareigos ir pasiaukojimas, kuri kalba tik apie laisves bei teises, labai klaidina ir tvirkina dvasine prasme nesubrendusius žmones. Pradedama manyti, kad tai, kas leistina, yra teisinga. O keisčiausia, kad tas, kuris išdrįsta pasakyti, jog ne viskas, kas leistina, yra teisinga, apšaukiamas demokratijos priešu. Ar tai ne labiausiai užslėptas savęs naikinimo požymis?

Kas dabar šiuolaikiniame sekuliariame pasaulyje žmonėms gali ir drįsta pasakyti, kad demokratija yra išbandymas, kad ji yra egzaminas, kurį mes laikome ne mokyklose, o gyvenime, kad šio egzamino neišlaikymas reiškia sužalotus gyvenimus, suardytą sveikatą ir net fizinę mirtį.

Pastebėkime, kokios laisvės ir teisės yra propaguojamos labiausiai. Visų pirma tos, kurios pažeidžia žmogų kaip asmenybę, kurios lėtai naikina patį žmogų: tai teisė į vis ankstyvesnį alkoholio, tabako, narkotikų vartojimą; teisė į vis ankstesnį lytinį gyvenimą (vis jaunesniems užsiiminėti seksu); teisė į prostituciją; teisė į pradėtos gyvybės žudymą; gėjiško gyvenimo teisė; lyties keitimo teisė; teisė gyventi šeimoje be santuokos ir panašios.

Šiandien esame išbandomi laisvėmis, teisėmis ir gerove. Senojo Testamento Jobas buvo egzaminuojamas netektimis, praradimais, ligomis. Jį egzaminavo Dievo padėjėjas šėtonas. Šėtonas taip Dievui kalbėjo: Argi Jobas veltui bijo Dievo? Ar tu nesaugai jo paties, jo namų ir viso jo turto? Bet ištiesk truputį savo ranką ir paliesk visa, ką jis turi, ir matysi, ar jis nekeiks tavęs? (Job 1, 10-11) Ir Viešpats leido šėtonui išmėginti Jobą. Jobas jam siųstus išbandymus išlaikė. Išbandymus netektimis, praradimais, karais, tremtimis, priespauda išlaikė ir mūsų tauta: protėviai, seneliai, tėvai. Tačiau mums tenka sunkesni išbandymai.

Šiandien šėtonas Viešpačiui kalba kitaip: Žmonės atlaikė karus, tremtį, praradimus, priespaudą, nes nuolat prarasdami jie galėjo išlikti tik pasitikėdami tavimi. Jausdami tavo kietą ranką, jie laikėsi tavo įsakymų. Tačiau suteik žmonėms gerovę, kad jie nieko nestokotų, tegu žemėje būna skelbiamos vien tik žmogaus teisės ir laisvės, tegu būna skelbiama, kad Dievas yra tik mylintis ir apdovanojantis. Ir matysi, kaip jie nusisuks nuo tavęs ir ims garbinti naujuosius stabus.

Atrodo, kad Dievas leido šėtonui veikti ir išbandyti mus. Šiandien egzaminų bilietai, ko gero, sunkesni: mes išbandomi laisvėmis ir teisėmis, išbandomi gerove. Ar išlaikysime šį bandymą?

Kol kas tauta, kuri būtų išlaikiusi šitokį egzaminą, istorijoje nežinoma. Gal būsime pirmi?

Ko gero, tokį egzaminą išlaiko tik atskiri žmonės. Tai tie, kurie nesusivilioja iliuzinėmis laisvėmis, teisėmis, pinigais ar valdžia. Tie, kurie prisiima pareigas, ryžtasi aukotis ir tarnauja kitiems.

Trokštamoji laisvė ir teisės, už kurias taip kovojame, aplinkui sėdami blogį, yra didžioji iliuzija, nes žmogus vis vien kam nors tarnauja arba vergauja. Jei jis netarnauja Dievui, netarnauja šeimai, artimui, jis vergauja alkoholiui, narkotikams, seksui, pinigams, savo egoizmui. Naudojimosi laisvėmis, o tiksliau vergavimo pinigams ir savo egoizmui, pasekmės yra tokios, kad vaikai tapo tokie brangūs, jog yra prieinami tik vargšams.

Kol esame įsitikinę, kad laisvė yra didysis gėris, – laisvės neturėsime, o tik dar labiau įsipainiosime į visuotinius tarpusavio priklausomybės ryšius. Atjauta arba atodaira į kitus ir yra tas kelias, kuriuo eidami patys būsime laisvi ir mažiausiai pažeisime kitų laisves bei teises. Atjauta ir atodaira yra kitaip pavadintos mūsų pareigos kitiems.

Beatodairiškos išorinės laisvės nėra ir negali būti: aš nieko negaliu padaryti nesukeldamas vienokių ar kitokių padarinių. Atskirumas, t. y. atskiro vieneto (asmens, šeimos, partijos, tautos ir t. t.) nepriklausomybė, yra iliuzinė. Tariama atskiro vieneto (asmens) laisvė yra tik iliuzinė laisvė, kurią mes laikome tikra ir stengiamės ja naudotis.

Tikrai laisvas aš galėčiau būti, jei mano elgesys niekaip nepaliestų kitų. Gerai pagalvoję pamatysime, kad bet kokie žmogaus veiksmai ar elgesys daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai ką nors vis vien paliečia. Laisvė – tai toks dalykas, kurio negalime turėti, jei jo nesuteikiame kitiems.

Jeigu laisvės nėra, tai kodėl visi taip jos trokštame? Laisvė yra, tačiau ne tokia, kaip ją dažniausiai suprantame. Skirkime išorinę ir vidinę laisves. Išorinė laisvė tai tokia, kai aš, ja naudodamasis, atlieku tam tikrus veiksmus išorėje, o vidinė – tai mano apsisprendimas viduje. Tai ir yra valia. Kitaip sakant, vidinę laisvę reikia vadinti valia. Valia – tai vidinis sprendimas būti laisvam ir turėti savo nuomonę, kad galėtum pasipriešinti demokratijos pavojams ir taip įnirtingai propaguojamoms žmogaus teisėms. Primenu, kad propaguojamos ir ginamos visų pirma tos teisės, kurios naikina patį žmogų: tai teisė į alkoholį, į narkotikus, į ankstyvą seksą, į prostituciją, į abortus, į lyties keitimą ir panašios. Ginant šias teises, neišvengiamai mažinamos žodžio ir religijos išpažinimo laisvės.

Laisvė arba yra, arba jos nėra – laisvės neskirstome į gerą ir blogą laisvę. Aišku, naudojimasis laisve visada sukelia pasekmes. Su valia yra kitaip. Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms! – giedame bažnyčiose. Sakome geravalis arba piktavalis žmogus.

Kokia valia yra gera, o kokia bloga? Jei naudodamasis valia paklūstu Dievo tvarkai – valia yra gera, o jei žmonių tvarkai, t. y. beatodairiškai naudojuosi laisvėmis ir teisėmis, – valia yra bloga. Tvirta valia dar nieko nesako. Svarbiausia, kaip ir kur aš ją naudoju.

Ar sugebėsime išlaikyti didįjį demokratinių laisvių ir žmogaus teisių egzaminą? Nuo to priklausys ir asmeninis, ir tautos likimas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija