„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.1 (86)

2008-iųjų sausio 11 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Alaus šalies krepšinio bėdos

Arvydas Akstinavičius,

Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas

Kalėdinės ir naujametinės šventės šįsyk buvo pažymėtos atkaklia kova už alkoholį. Simboliška, nes Lietuva yra ta šalis, kurioje švenčių dienomis šis skystas produktas vartojamas ypač gausiai (tarp švenčių – „tik“ labai gausiai). Įdomumo dėlei tenka pastebėti, jog kaunamasi dėl reklamos. Greičiausiai todėl, kad išlaikytų aukštus sunaudojimo statistinius rodiklius, nors, kaip teigia dauguma kovojančiųjų, neva reklama vartojimui įtakos neturi. Keista. Ekonominė logika sakytų, jog produktas reklamuojamas tam, kad jo būtų daugiau parduodama, t.y. gautos pajamos ne tik padengtų reklamos išlaidas, bet dar duotų ir gražaus pelno.

Tačiau ne į pelno vaikymąsi, prisidengiant meile sportui, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, o į šios kovos žmogiškosios atsakomybės pusę. Tie patys kovotojai už alkoholio populiarinimą dažnai kartoja, kad tauta skęsta alkoholizme, degraduoja, kad alkoholio suvartojimas didėja, kad pagal suvartojimo kiekį vienam gyventojui užimame gėdingas pozicijas Europoje, žudynių alkoholio poveikyje tiek keliuose, tiek buityje skaičius taip pat pasižymi tragiška statistika, alkoholizmas jaunėja ir t.t. Taigi, viena sakoma, o daroma priešingai. Į pagalbą tradiciškai pasitelkiami tautai brangūs dalykai. Šį kartą krepšinis. Tačiau šiuo atveju tik tautai krepšinis yra „antroji religija“ (kas „pirmoji“ – išvada peršasi iš liūdnos statistikos). Alkoholio populiarintojams tai anaiptol ne religija. Tiesiog ir vėl tauta yra mulkinama. Jeigu būtų kitaip, gamintojai ir reklamuotojai nekeltų tokių problemų. Vieni remtų, kiti transliuotų. Tačiau čia ir atsiskleidžia tikrasis jų interesas, tikroji religija – tai pelnas ir pinigai. Visa kita teturi tarnauti jų didinimui. Todėl ir paminama žmogiškosios atsakomybės pusė.

Griausmingi demaršai, neva Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos neleidžia transliuoti krepšinio ir jo remti, tėra apsimestinė poza, leidžianti manipuliuoti šios sporto šakos mylėtojų jausmais. Grasinimai netransliuoti ir neremti krepšinio tik įtikina, jog alkoholio pramonės atstovai bei propaguotojai jį transliuoja ir remia dėl to, kad krepšinis pritraukia daugiatūkstantines žiūrovų auditorijas, kurioms reklama daro įtaką. Taip, krepšiniui reikia pinigų, tačiau dar labiau alkoholio verslo pinigų prieaugiui reikia krepšinio sirgalių. Ir nusispjauti jiems į tą krepšinį (būtų kitaip – jo nenaudotų kaip įrankio šantažui), ir nusispjauti į beprasigeriančią tautą (būtų kitaip – nebūtų tiek triukšmo).

Gąsdinimai, kad nebus rodomas ne tik krepšinis, bet ir Europos futbolo čempionatas, olimpinės žaidynės – tai jau vaikų darželio žaidimų smėlio dėžėje lygis. Juk šios varžybos kone vienintelė galimybė (bent jau artimiausiu metu) LTV padidinti žiūrovų auditoriją, o jei prisiminsime 2007 m. Europos krepšinio čempionato Ispanijoje transliacijas per TV3 – tai ir be jokių įstatymų pataisų dauguma varžybų buvo rodomos ne tik po 23 valandos, bet ir po vidurnakčio.

Mitas kuriamas, kad krepšinis be alaus (ir jo reklamos) neįmanomas. Tuomet žvilgtelkime į populiariausią krepšinio lygą – NBA. Be NBA ženklo, klubo pavadinimo, jo emblemos, žaidėjo pavardės ir numerio ant marškinėlių nerasime jokių užrašų. Taip pat ir ant JAV rinktinės marškinėlių. Sakysite, ten kita tvarka, tačiau kas draudžia mums siekti tokios tvarkos. Mitas kuriamas, jog Lietuvos krepšinio pergalės be alaus neįmanomos. Kai Lietuva dukart iš eilės 1937 m. ir 1939 m. tapo Europos krepšinio čempione, ant marškinėlių pakako vieno užrašo – LIETUVA.

Taigi gaminančių ir propaguojančių alkoholį interesas aiškus. Ir tai visai ne krepšinis, ne žiūrovai, o pinigai ir dar kartą pinigai. Juk Lietuva – ta šalis, kurioje vyrauja nuostata, kad pinigai viską gali. Seimas neeilinėje sesijoje greičiausiai vėl stengsis ją patvirtinti. Kitaip sunku būtų paaiškinti absurdiškai bejėgišką politikų reakciją į alaus propaguotojų pretenzijas bei bandymus atsitraukti nuo jau priimtų Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų. Šiam Seimui dar kartą gresia pademonstruoti savo nekompetenciją bei principų stoką ir tai, kaip stipriai pinigų galia apsvaiginusi tautos išrinktuosius. Taip pat ir atsilikimą nuo civilizuoto pasaulio tendencijų griežtinant priemones prieš alkoholizmą ir kitas blogybes.

Belieka tik priminti seną tiesą, jog valstybė, kuri remiasi pajamomis iš alkoholio, anksčiau ar vėliau pasmerkta žlugti, o tauta – sumokėti savo laisve.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija