„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.3 (88)

2008-iųjų kovo 14 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Popiežius apie krikščionišką požiūrį į mirtį

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI
ir Liuksemburgo premjero
Žano Klodo Junkero susitikime
buvo svarstytas
eutanazijos įteisinimo klausimas

Susirūpinimas dėl gresiančios eutanazijos Liuksemburge

Rūpindamasis skatinti gyvybės kultūrą ir politinėje plotmėje popiežius Benediktas XVI susitikęs su Liuksemburgo ministru pirmininku Žanu Klodu Junkeru atkreipė dėmesį į eutanazijos problemą, kadangi šioje šalyje (jau trečioje Europoje) gali būti legalizuotas sunkių ligonių žudymas. Po kovo 7 dieną įvykusios Ž. Junkero audiencijos pas Šventąjį Tėvą paskelbtame komunikate patvirtinama, jog įvykusiame pokalbyje „ypač susitelkta į žmogiškosios gyvybės gynimą ir vykstantį legislatūrinį procesą, nukreiptą į eutanazijos liberalizavimą“.

Nors premjero Ž. Junkero vadovaujama Krikščionių socialinė partija, palaikoma Bažnyčios, bandė užblokuoti socialistų inicijuotą įstatymo projektą dėl eutanazijos įteisinimo, tačiau vasario 19 dienos balsavime (30 „už“ ir 26 „prieš“) Liuksemburgo parlamente jis buvo patvirtintas pirmuoju skaitymu. Kad įstatymas įsigaliotų, jis dar turi būti patvirtintas antruoju skaitymu, o tai gali būti padaryta jau ateinančią vasarą.

Nedidelė Liuksemburgo Didžioji Hercogystė (toks oficialus šios valstybėlės pavadinimas), turinti 480 tūkst. gyventojų, iš kurių 87 proc. katalikai, kaip minėta, taptų trečiąja šalimi Europos Sąjungoje ir pasaulyje, įteisinusia eutanaziją. Olandija pirmoji tai padarė 2002 metais, ja 2005 metais pasekė Belgija. Prieš tokį žingsnį abiejose šiose šalyse griežtai pasisakė Vatikanas ir vietinė Katalikų Bažnyčia, kadangi pagal krikščioniškąjį mokymą gyvybė yra Dievo dovana, todėl jos žmogus negali naikinti jokiomis aplinkybėmis.

Tačiau Liuksemburgo socialistai mano kitaip ir pasirengę viską daryti, kad eutanazijos įstatymas įsigaliotų. „Įstatymas neleidžia žudyti, – tikino viena iš projekto autorių socialistė parlamentarė Lidija Er. – Šis įstatymas – ne paciento artimiesiems ar gydytojams, bet pačiam pacientui, ir tik jis turi nuspręsti, ar nori, kad būtų užbaigtas jo kentėjimas“. Pagal Liuksemburge svarstomą eutanazijos įstatymo projektą, tik asmuo, kenčiantis dėl „sunkios ir nepagydomos būklės“, gali prašyti nutraukti jo gyvenimą. Tam reikia dviejų gydytojų sutikimo, kurį dar turi apsvarstyti ekspertų komisija.

Tačiau eutanazijos įstatymu ne tik paniekinamas pats gyvybės šventumas, bet dažnai praktikoje pažeidinėjamas ir pats įstatymas – kada paciento, negalinčio pareikšti savo nuomonę, „gyvybės arba mirties“ klausimą sprendžia jo giminės arba gydytojai. Pavyzdžiui, Olandijos vyriausybės duomenimis, toje šalyje kasmet nužudoma šimtai ištiktų komos ligonių. Be to, „eutanazija“ taikoma ir naujagimiams, kurie gimsta su sveikatos defektais. Kaip neprisiminti Vinstono Čerčilio pranašiško perspėjimo, kad pasaulis nenumaldomai slenka į naują Tamsybių epochą, kuri gali būti dar labiau nelemta ir ilgalaikė dėl ydingai naudojamo mokslo „šviesos“.

Svarbus visuomenės solidarumas

Vasario 25 dieną susitikęs su Popiežiškosios gyvybės akademijos surengto tarptautinio kongreso dalyviais popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad Bažnyčia, likdama ištikima amžinajam savo mokymui, tvirtos ir nesvyruojančios krikščioniškos etikos pagrindu „smerkia tiesioginės eutanazijos formas“.

Vatikane vykusiame kongrese „Budėjimo šalia neišgydoma ligonio ir mirštančiojo moksliniai ir etiniai aspektai“ dalyvavo daugiau kaip 300 slaugos, medicinos, teologijos, teisės ir bioetikos ekspertų.

Savo kalboje aptaręs minėtą artėjančios mirties temą Šventasis Tėvas sakė, kad tikinčiajam šis momentas nėra pesimistinis. „Mirtis užbaigia žemiškojo gyvenimo patyrimą, bet per mirtį kiekvienam iš mūsų atsiveria antlaikinis, pilnutinis ir galutinis gyvenimas, – kalbėjo Popiežius. – Todėl tikinčiųjų bendruomenei šis mirštančiojo asmens ir gyvybės bei meilės Šaltinio susitikimas yra dovana, kuri turi visuotinę vertę ir kuri praturtina tikinčiųjų bendrystę“. Jis pabrėžė, kad šiame kontekste yra svarbu, kad visa bendruomenė kartu su artimaisiais supratingai dalyvautų mirštančiojo asmens paskutiniame žemiškojo gyvenimo etape. „Nė vienas tikintysis neturi mirti vienišas ir apleistas“, – tvirtino Benediktas XVI.

Jis aiškino, kad ir visuomenė privalo iki galo rodyti „pagarbą sunkaus ligonio ir mirštančiojo gyvybei ir orumui“. Suvokiant tą faktą, kad „joks mokslas negali išganyti žmogaus“, visuomenė, ypač tos jos sritys, kurios susiję su medicinos mokslu, turi pareigą reikšti meilės solidarumą ir saugoti bei gerbti žmogaus gyvybę kiekviename jos žemiškojo vystymosi etape. Tai ypač pasakytina apie ligos ir gyvybės baigiamųjų etapų būklę, kada „kiekvienas asmuo turi gauti būtiną paramą, t.y. atitinkamą gydymą, slaugą ir kitas medicinos procedūras, suteikiamas pagal terapinio proporcionalumo kriterijus“.

Aiškindamas šią nuostatą popiežius Benediktas XVI sakė, kad tai reiškia „moralinę pareigą“ gydytojams suteikti, o pacientams priimti gyvybės palaikymo priemones, kurios toje specifinėje situacijoje gali būti laikomos „įprastomis“ („ordinarinėmis“). Rizikingų arba vertinamų „neodinarinėmis“ gydymo formų naudojimas gali būti laikomas morališkai priimtinu, bet pasirinktinu. „Tačiau visais atvejais yra privalu užtikrinti, kad kiekvienas pacientas gaus jam būtiną gydymą ir kad sunkaus bei nepagydomo ligonio šeima gautų visuomeninę bei teisinę paramą rūpindamasi savo artimuoju“.

Šventasis Tėvas aiškino, jog taip, kaip darbo įstatymai numato teisę į motinystės bei tėvystės apmokamas atostogas, skirtas rūpintis naujagimiu, taip panašiai turi būti garantuojamas laikinas pasitraukimas nuo darbo mirštančiojo ligonio artimiesiems, kad jie galėtų budėti prie kenčiančiojo. Taip užjaučianti visuomenė turi pagelbėti sunkumuose atsidūrusiai paciento šeimai, kuriai tiek laiko, tiek šeimos biudžeto atžvilgiu tokia globa yra našta ir konkreti parama būtų tikrai pravarti. Ypač tai svarbu nepasiturinčioms šeimoms, kurios yra jautrios finansiniam nepritekliui visuomenėje, iškreiptai į pirmą vietą keliančioje ekonominius poreikius bei pabrėžiančiai gamybinį efektyvumą.

Tokiomis perdėtai utilitarinio požiūrio į žmogų sąlygomis vis dažniau pasitaiko, kad vyresnio amžiaus žmonės lieka vieniši, o sunkios ligos bei artėjančios negalios akivaizdoje yra tiesiogiai ar užuominomis skatinami siekti eutanazijos. Dėl to Šventasis Tėvas dar kartą nurodė į jo antrojoje enciklikoje „Spe Salvi“ pareikštą perspėjimą, kad visuomenė, kuri nerodo užuojautos ligoniams ir kenčiantiems, yra „žiauri ir nežmoniška visuomenė“. Atvirkščiai – tikra pilietinė visuomenė ir tikinčiųjų bendruomenė turi ne tik stengtis, kad kiekvienas jos narys galėtų gyventi orų ir atsakingą gyvenimą, bet kad sunkių išbandymų bei artėjančios mirties akivaizdoje pajustų „brolybę ir solidarumą“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija