„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.3 (88)

2008-iųjų kovo 14 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Abortas

Marius Markuckas

Diskusijos apie žmonių gyvenimo būdą susilaukia ypač didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Būtent dėl šios priežasties pastaruoju metu mūsų šalyje pradėtas intensyviau kelti abortų klausimas sukėlė visuomenės susidomėjimą. Tai savotiškai patvirtina ne tik atskiros televizijos bei radijo laidos, straipsniai ir komentarai laikraščiuose, tačiau ir eilinių žmonių pasidalijimas į „už“ ir „prieš“. Tai, ko gero, liudija, kad kone kiekvienas asmuo šiuo klausimu turi savo nuomonę bei įsitikinimus – abejingų labai mažai.

Reikia pripažinti, jog pastaroji tema ažiotažą kelia ne tik todėl, kad yra išties opi ir neturi vienareikšmiško atsakymo (drausti ar nedrausti), bet ir dėl to, jog neretai tiek žurnalistų, tiek apžvalgininkų pastangomis yra pateikiama kaip ganėtinai „politizuota“ – suprask, čia eilinis klausimas, populistų keliamas prieš rinkimus. Tačiau vargu ar tokiu lengvabūdišku požiūriu verta patikėti, kadangi atsakymo į pastarąjį klausimą reikėtų ieškoti ne parlamente ar ministerijose. Be to, kažin ar verta mėginti atsakyti į šį klausimą ligoninėse, gimdymo namuose, t. y. pasikliaujant tik gamtos mokslais besiremiančių medikų kompetencija. Juk nei mokslas, nei medikai, juo labiau politikai, dar nėra atskleidę ir vargu ar kada atskleis gyvybės, kaip ir mirties, fenomeną. Vadinasi, iš pažiūros labai arši diskusija apie tai, ar, pavyzdžiui, 12 savaičių vaikas, esantis moters kūne (tiesa, galima jį vadinti įvairiai – ir embrionu, ir vaisiumi), yra asmenybė, ar ne, tiesą sakant, yra visiškai bevertė. Be to, labai abejotina, ar šio klausimo spynos raktai apskritai tūno racionaliame žmogaus prote. Netikintiems tuo, kas pasakyta, galima būtų priminti tik tai, kad doktriniškam mokslui anaiptol ne visada rūpi „tikra“ tiesa, o šio „aklumo“ rezultatų, kaip liudija istorija, pasaulis jau yra ragavęs. Galbūt banalu, tačiau kadaise ir Hitlerio idėjos apie ne arijų rasės „blogumą“ buvo patvirtintos „moksliškai“, o tai, kaip žinia, bent jau iš dalies prisidėjo ir prie masinių genocidų legalizavimo. Žinant tai, paprasčiausiai reikia turėti omenyje, kad ne visos mintys, gimstančios mokslininkų kabinetuose, yra šventos ir nekritikuotinos.

Be jokios abejonės, galima ir privalu sutikti, jog, pavyzdžiui, nacistinėje Vokietijoje, skirtingai nei laisvame pasaulyje, ideologiniai motyvai mokslui buvo ypač reikšmingi, tad ir patys mokslininkai, ar bent jų dalis, daugmaž veikė taip, kaip reikėjo valdžiai. Kita vertus, dera suabejoti ir tuo, ar šiandien, kaip neretai tvirtinama, iš tikrųjų jokia profesionaliai užmaskuota ideologija, prisidengiant „nežabotos laisvės“ iliuzija, neveikia mūsų. Antai kalbant apie šeimą (šiuo atveju šeima nebūtinai tik susituokę žmonės), vis dažniau vartojamas „planavimo“ terminas. Kaip žinia, pastarasis terminas yra vienas pagrindinių tiek ekonomikos, tiek ir vadybos moksle, o tai, matyt, savotiškai patvirtina, regis, paties Karlo Markso idėją, jog ir vaikų atsiradimas šeimoje yra ne kas kita kaip tam tikra „gamybos“ išraiška. Įvertinant šiuo metu visuomenėje ypač klestinčią ir viską gožiančią rinkos dvasią, ši mintis tampa ganėtinai įtikinama.

Tiesa, ironiškai kalbant, reikia pripažinti, jog šiuo atveju pati „produkcija“ gal kiek ir neįprasta, lyginant su fabrikų produkcija, tačiau esmės tai nekeičia. Vadinasi, ir pats šeimos pagausėjimas, remiantis tokia logika ir vertinant per „gamintojų“, taigi esamų šeimos narių prizmę, gali būti prilygintas automobilio ar prabangaus baldo įsigijimui (t. y. vykdomas tik įvertinus savo finansines galimybes), o dviejų žmonių meilė, kai biudžetas „nėra jai palankus“, geriau būtų „be pasekmių“. Jeigu vis dėlto pastarosios pasekmės pasirodo, žinoma, remiantis „šiuolaikiška“ mąstysena, reikia drąsiai daryti viską, kad jos būtų panaikintos (nevengiant ir abortų), pačias aplinkybes dėliojant taip, kaip palanku tik patiems „gamintojams“, – viską gerai suskaičiavus, suplanavus ir tik tinkamu momentu, nepatiriant bankroto grėsmės.

Rodos, rimti dalykai, bet kalbama ironiškai... Kita vertus, kaip jau pastebėjo žymiausi egzistencialistai, apie rimtus dalykus, siekiant išvengti tragizmo, kitaip kalbėti ir negalima. Ir nors šiame tekste nebuvo detaliai apsvarstyti ypatingi atvejai (tie atvejai, kuriais nėštumo nutraukimas išties galėtų būti bent mėginamas pateisinti), visgi manyčiau, jog pirmiausia svarbu įsisąmoninti tai, kad būtina pradėti branginti bei mylėti vaiką ne tik kaip materiją, bet ir kaip idėją. Tada, tikėtina, ir beprasmės diskusijos apie tai, nuo kada vaikas iš tikrųjų yra vaikas, pasibaigs. Kitokiu atveju, t. y. atsisakant vaiko arba žmogaus kaip idėjos ir materijos vienovės sampratos, tai, kas vadinama tėvų meile vaikui, bus tik simuliacija, o abortas – tik „normalus“ veiksnys, paprasčiausiai padedantis pasirinkti tokios simuliacijos „tinkamą“ laiką.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija