Eiti, daryti, siekti

Benjaminas ŽULYS

Jau drąsiai kalbame apie girtavimą Lietuvoje, pražūtingą alkoholiz­mą, nuo kurio, deja, nėra jokių patikimų vaistų. Nepaisant viliojančių reklaminių skelbimų, skelbiančių, kad žiniuonis, medikas apsiima išgydyti nelaimingąjį nuo nenugalimo potraukio alkoholiui, o paskui žmogelis galėsiąs gerti „kaip visi", gyvenimas byloja kitką. Geriama vis daugiau ir, atrodo, kad tam galo nematyti. Nes, kaip rašo Vladimiras Ždanovas (kurio reikšmingos mintys antialkoholizmo tematika publikuojamos „XXI amžiuje"), alkoholis yra pats pavojingiausias žmonijos narkotikas. Prie jo lengvai priprantama, o atsikratyti - dažniausiai labai sunku, tad silpnesnės valios žmonės šios priklausomybės atsisakyti apskritai nepajėgia.

Ypač jaudina ir kelia nerimą mokyklinio amžiaus jaunuolių svaiginimasis. Anot V. Ždanovo, vaikai, paaugliai pradeda nuo alaus, vyno, šampano, nes degtinė jiems neskani. Jo nuomone, nutraukus šių vadinamųjų silpnųjų alkoholinių gėrimų gamybą ir pardavimą, po kurio laiko girtavimas tarp paauglių žymiai sumažėtų. Bet medicinos darbuotojai nurodo, kad moksleiviai prieš pamokas nusiperka kioskuose (arba kas nors nuperka) šimtgraminį indelį su degtine ir ne kur nors už mokyklos kampo ar tualete, o čia pat, klasėje, pamokos metu tą indelį ištuština. Išrankesnieji, ypač paauglės, degtinę pra-skiedžia sultimis, kad būtų skaniau.

Kartą vieną pedagogę paklausiau, ar abiturientai išleistuvių vakarą geria alkoholį. Mokytoja atsakė, kad girtų nepastebėjusi, bet ir uždrausti jiems per šventę vartoti alkoholį pedagogai neturį teisės, nes drausdami pažeistų... žmogaus teises, mat abiturientai jau esą pilnamečiai...

Labai apriboti ar net visai uždrausti alkoholio vartojimą vienu užmoju ketino buvęs SSRS partijos gensekas, perestroikos kūrėjas Michailas Gorbačiovas. Jo ar jo sekėjų nurodymu tuometinės šalies pietuose buvo iškirsti veisliniai vynuogynai, iš kurių daugybę metų buvo imama žaliava vertingų konjakų, šampanų gamybai. Tos pačios iniciatyvos pasiūlymu imta gaminti limonado, kitų nealkoholinių gėrimų butelių etiketes, panašias į tas, kurios buvo klijuojamos ant degtinės, konjako butelių. Esą alkoholio mėgėjus tai labiau patrauks gerti vaisvandenius. Kaip sakoma, ir arkliui turėjo būti aišku, kad tai naivu. Lyg tam mėgėjui svarbu, kaip atrodo butelio etiketė. Jam svarbu turinys - kad ir naktiniame puode be etiketės.

Ne vienas anų laikų kolūkio inžinierius, mechanizatorius prisimena ir dabar papasakoja, kaip Rusijos žemės ūkio techniką gaminančiose įmonėse atlyginimų mokėjimo ir dar kitą dieną visa gamyba būdavo sustabdoma, nes dauguma darbininkų gėrė ar pagiriojo. Kai kurių cechų viršininkai savo kabinetuose laikydavo statinaites su vynu ar alumi, kad darbininkai nevaikščiotų pirkti svaigalų į parduotuves, o gertų, dažniausiai „bargan", vietoje, po to vėl stotų prie staklių. Kai kuriose įmonėse darbo laiku ėmė veikti maisto produktų parduotuvės, kuriose buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Tose įmonėse nelaimingi atsitikimai buvo normalus reiškinys. O apie darbo kokybę nė kalbėti neverta. Mūsų žemės ūkio inžinieriai, mechanizatoriai vykdavo į Rusijos žemės ūkio technikos gamybos įmones ir remontuodavo ten pagamintus ir jau mūsiškių nupirktus kombainus, tik po to juos parsigabendavo namo.

Lietuvoje, aišku, pagal nurodymus iš aukščiau, tuo metu imtos kurti blaivybės draugijos. Idėja gera. Bet kas iš to, jei ir toliau buvo geriama, tik atsargiau, paslapčia, ne visuomet darbo vietose. Vienos tokios draugijos pirmininku išrinktas inžinierius kartą šypsodamasis prasitarė, kad jo skrandis jau prakiuręs, kepenys irgi vos gyvi, štai jį ir išrinkę (paskyrę) tos draugijos vadovu.

Dabar nerimo nė kiek ne mažiau. Bet ko norėt iš eilinio žmogaus, jei apgirtęs Seimo narys šlaistosi po Seimą, juokindamas bei piktindamas aplinkinius. Bet, žinoma, tai tikriausiai nebūdingas mūsų Seimui reiškinys, tokie atvejai - pavieniai, atsitiktiniai, ši žinyba esanti tyra lyg krištolas...

Panašiai galima pasakyti ir apie mūsų ramybės saugotojus - policiją. Juk ne paslaptis, kad visoje Lietuvoje, mieste ir kaime, kurortuose veikia „taškai", „bobutės", kur patikimieji bet kuriuo paros metu ir žymiau pigiau nei parduotuvėje gali įsigyti alkoholio. Ar policija tų vietų ir jų šeimininkų nežino? Žino, bet tik dėl akių vieną kitą jų nubaudžia. O kiti? Vienas Kauno policijos pareigūnas pasakė, kad norint patraukti atsakomybėn pilstuko pardavinėtoją reikia įrodymų, t. y. sulaikyti jį parduodant pilstuką, rasti pas jį daugiau tokio gėralo. Pikti liežuviai šneka, kad policijos pareigūnai iš pilstuku pardavinėtojų ima pinigines duokles. Bet įrodyk, kad gudrus...

Kovojant su girtavimu, norima apriboti alkoholio reklamą per televiziją, riboti jo pardavimo laiką. Pagaliau - pabranginti alkoholį. Bet ne vienas tikriausiai suvokia, kad alkoholio pabrangimas tik šiek tiek papildys skurdų mūsų valstybės biudžetą, o „bobutės" toliau lobs.

Sunku surasti kokį nors receptą. Bent gerai, kad nors šis tas daroma ir norima daryti. Pirmose gretose čia turėtų būti mūsų mylimas Seimas ir brangioji Vyriausybė su savo gausiomis struktūromis, savivaldybės, seniūnijos, kaimo ir miesto bendruomenės.

Jau visas dešimtmetis veikia Anoniminių alkoholikų bendrijos. Jų susirinkimuose žmonės atvirai išsako bėdas dėl savo ar savo šeimos narių nuopuolio, drauge išgyvena, drauge džiaugiasi dėl pakilimo.

Labai daug prie blaivybės idėjų skleidimo prisideda Bažnyčia. Prisiminkime, kiek daug kunigų buvo ir yra blaivybės pusėje. Antai anoniminių alkoholikų platinamoje „Dvylikos žingsnių" programoje nuolat kreipiamasi į Dievą, prašant Jo pagalbos kelyje į blaivybę. Pavyzdžiui, Septintajame žingsnyje sakoma: „Aš pats esu niekas. Dangaus Tėvas viską lemia". Kad „Dievo malonė gali suteikti mums tai, ko mes patys negalime". Tai įgyja didesnės prasmės, teikia vilties.

Tiesa, girtuokliai, alkoholikai vargu ar eina į bažnyčią, gal kokią metinių švenčių dieną, retas ateina į anoniminių alkoholikų suėjimą. Bet bažnyčią gal lanko tų žmonių artimieji, kurie gali daryti įtaką savo artimiems nelaimingiems žmonėms. Jie ateina ir į AA susirinkimus, drauge išgyvena dėl savų ir kitų nelaimingųjų problemų. Žinoma, ne visi atsiverčia, atsitiesia. Bet jei nors kiek gyvenimų, sielų išgelbstima iš pražūties, tai jau daug. Neskubėkime teisti - tai palikime Aukščiausiajam. Svarbu - eiti, daryti, veikti, tikinti, padėti atsikelti.

© 2008 „XXI amžius“