APGINKIME NEGIMUSIUS VAIKUS!

Žmogus prasideda tada, kai užsimezga. Kiekvienas mūsų taip prasidėjome. Jau tada tai buvome mes, o ne kas nors kitas. Mūsų dabar nebūtų, jei tada nebūtų buvę. Mes ateiname per savo tėvus, iš jų paveldime bruožus, talentus, charakterį ir netgi ligas. Žmogus nuo pat pradžių yra žmogiška būtybė - jis negali išsivystyti iš kitos būtybės. Jis atsiranda susiliejus vyriškai ir moteriškai ląstelėms ir jau tada turi visą paveldimą informaciją, ir pats pradeda vystytis, tvarkytis pagal vidinę programą, tikslingai tvarko savo aplinką ir savo ateitį. Nieko nuo tada prie to mažo žmogeliuko nebuvo pridėta, tik maistas ir laikas. Jo širdutė plaka nuo 22-os dienos, nuo 8-os savaitės pradeda formuotis galvos smegenų žievė, jis judesiu reaguoja į prisilietimą. Šeštoje ar septintoje savaitėje švelniai brūkštelėjus lūpų sritį, vaisius reaguos išlenkdamas savo kūnelį, po to greitai mostelės rankutėmis atgal, nuo septintosios gyvenimo savaitės vaisius trūkčioja galvą, ją suka nuo trikdžio, ginasi taip, kaip ir visą likusį gyvenimą. Aštuonių savaičių kūdikis, pakutenus nosį, atlošia galvytę atgal, tolyn nuo trikdžio, pradeda čiulpti nykštį. Mažesnis nei centimetro, gali labai energingai plaukioti maišelio vandenyse. Tobulai išsivystęs, turi ilgus, smailius rankų pirštelius, kojų pėdas su pirštais.

Sulaukęs 9-10 savaičių kūdikis jau prisimerkia, ryja, judina liežuvį, jei paglostysite delną, tvirtai suspaus kumštį. Delno piešinys jau būna susiformavęs 11-ą savaitę. 12-tą nėštumo savaitę vaisius turi susiformavusias organų sistemas, yra gyvybingas, judrus, aiškiai matosi plakanti širdis, smegenų struktūra ir panašiai.

Nuo 12 iki 14 savaitės bando kvėpuoti, žiovauja, žagsi, yra 5 cm didumo ir sveria 30 g. Iki 12-14 savaitės abortuoti vaiką mūsų įstatymai leidžia be jokių apribojimų. Jau 12 savaičių vaikas siekia išvengti skausmo. Kad vaisiaus reakcija į skausmą nėra vien tik įgimtas refleksas, bet ir sąmoninga pastanga, rodo tai, kad jis reaguoja į skausmą visa savo nervų sistema. Kadangi abortuojant vaiką jam labai skauda, intensyviai ieškoma nuskausminančių metodų, padėsiančių vaisiui nejausti skausmo aborto metu.

22-24 savaičių kūdikis jau gali išgyventi ir be motinos organizmo. Pasitaiko, kad išgyvena ir 20-ies savaičių. („Pagal medicinines indikacijas" sveikatos apsaugos ministro įsakymu nėštumo nutraukimas, t.y. vaiko žudymas, yra atliekamas iki 22 savaitės. Ministro įsakymu neseniai patvirtintos akušerių - ginekologų ruošimo taisyklės, pagal kurias visi be išimties studentai akušeriai ginekologai turi išmokti nužudyti vaiką iki 22 savaitės, nesvarbu, ar jų įsitikinimai tą leidžia, ar ne.)

Žmogaus gyvybė turi būti ginama

Hipokratas mediką apibūdino gydančiu ir padarė perversmą gydytojų praktikoje ir pakeitė profesijos supratimą. Hipokrato vardu pavadintą priesaiką gydytojai vis dar duoda, nors šiuo metu tekstas ir pakeistas, tačiau daugelis sugrįžta ir prie originalo, kuriame yra ir žodžiai: „Niekam, kad ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų. Taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti".

Senovėje būta įvairių nuomonių apie žmogaus gyvybės pradžią. Buvo manoma, kad vyras pasėja žmogų savo žmonos kūne. Buvo manoma, kad vaisius atsiranda arba gyvas tampa, kai sujuda. Kai mokslas ir medicina galutinai pripažino, kad naujo žmogaus kūrime vienodai dalyvauja vyras ir moteris, o žmogaus gyvenimas prasideda nuo apvaisinimo momento, tai paskatino gydytojus pasisakyti prieš abortą, o valstybes priimti įstatymus, draudžiančius abortą.

Visą laiką per du tūkstančius metų žmogaus teisė į gyvybę Vakarų kultūroje buvo neatimama ir neabejotina, saugoma įstaty­mais.

Kokios kilmės yra abortų įteisinimas, rodo ne tokie seni istoriniai faktai. Vokietijoje gydytojai Hitleriui pasiūlė „išgryninti" vokiečių rasę. Pirmąją dujų kamerą suprojektavo 12 pagrindinių Vokietijos universitetų psichiatrijos profesoriai. Hitleris tik įteisino šias kitų sukurtas priemones. Pradėta nuo pritarimo eutanazijos idėjai, kuri lietė sunkius, nepagydomus ligonius. Po to į nevertų gyventi skaičių pateko socialiai neproduktyvūs, nepageidautini ideologiškai, o galų gale - visi ne vokiečiai. Pradžia visoms šioms pažiūroms atsirasti tapo požiūris į nepagydomus ligonius. Taigi, pradėjo nuo psichinių ligonių, vis plėtė kriterijus, pagal kuriuos atrinkdavo žmones naikinti. Psichiatrinės ligoninės beveik ištuštėjo. Tada buvo naikinami vaikai invalidai, paskui tie vaikai, kurie šlapinosi miegodami, turėjo negražias ausis, nepajėgė mokytis. Paskui žudė senukus, ir netgi daugelį Pirmojo pasaulinio karo veteranų su amputuotomis galūnėmis. Kai buvo išžudyta 300 tūkstančių „nepilnaverčių" vokiečių, dujų kameras pradėjo naudoti čigonams, žydams, lenkams, rusams, Centrinės Europos gyventojams naikinti.

Nacistinėje Vokietijoje buvo sukurta programa priverstinio sterilizavimo tų, kurie buvo įtariami sergant paveldimomis ligomis. Po to leista šiems žmonėms daryti abortus, vėliau „teisę" darytis abortus gavo žydai, lenkai, čigonai ir kitos mažumos. Prieš tai atlikus jų patikrinimą, ar vaikas „rasiškai naudingas", ar „rasiškai nenaudin­gas". „Grynakraujų" arijų abortus Hitleris smerkė.

Įvairūs mitai

Dažnai esame gąsdinami esą padaugėsią naujagimių žudymų, moterų mirčių nuo nelegalių abortų. Tačiau Lenkijos statistika rodo, kad uždraudus abortus mažėja vaikžudysčių, naujagimių žudymo ar pametimo su mirtinomis pasekmėmis atvejų sumažėjo 6 kartus, triskart sumažėjo nėščių moterų mirčių, moterų mirčių dėl aborto - nuo 1991-ųjų iki 1996-ųjų neužfiksuota, sumažėjo negyvų gimusių ir prenatalinis mirtingumas - persileidimų skaičius. (Lenkijoje tūkstančiui gyventojų tenka 0,25 nužudyto vaiko, o Lietuvoje - du vaikai.) Kaip rodo Amerikos statistika, ne abortų legalizavimas sumažino mirtingumą nuo nelegalių abortų, tačiau jis buvo jau žymiai sumažėjęs prieš juos legalizuojant.

Taip pat gąsdina, kad uždraudus abortus padaugės neprižiūrimų vaikų, vaikų dienos centruose. Kaip rodo Amerikos statistika, būtent legalizavus abortus ne sumažėjo, o padaugėjo skriaudžiamų, sumuštų ir neprižiūrimų vaikų. O jeigu tėvų neprižiūrimų vaikų ir padaugėtų, nejaugi jie tokie blogi, kad reikėtų juos žudyti?

Rimtų nusikaltimų, kuriuos padarė 12-17 metų paaugliai (ir suaugusieji) Amerikoje viršūnė buvo būtent praėjus 20 metų nuo įstatymo, legalizavusio abortus, priėmimo. (Paskui sumažėjo, kadangi policija ėmėsi priemonių - žmones buvo skatinami nesitaikstyti su nusikalstamumu, pranešti policijai ir panašiai.)

Gimstamumas, uždraudus abortus, kaip rodo ir Lenkijos statistika, nepadidėja. (Neišsivysčiusiuose kraštuose legalizavus abortus vaikų nesumažėja - tai pripažino net abortų šalininkė JAV. Tėvai nutaria auginti mažiau vaikų tada, kai mato, kad tie vaikai išgyvens, mato, kad bus kam pasirūpinti senais tėvais. Taip pat mažiau vaikų nutaria auginti tada, kai pagerėja jų finansai ir atsiranda galimybė daugiau lėšų skirti šiems vaikams, juos išmokslinti.)

Kalbant apie visuomenės narių nuomonę, kad moteris pati turi turėti teisę spręsti ar gimdyti, - atrodo, kad paliekame moteriai spręsti, nes ji to nori, mes jai palengviname situaciją. Tačiau abortas nėra tai, ką moterys nori turėti - teisę ar laisvę rinktis. Esant šiuolaikinei mokslo pažangai, daugelis motinų nebūna informuojamos apie vaiko vystymąsi (dažnai sakoma, kad tai „tik gumulėlis", tik „audinių gabalėlis"), jos patiriaspaudimą atsikratyti vaiko, negauna patarimo, palaikymo ir panašiai, nebūna informuojamos apie fizines, psichologines ir kitokias pasekmes. O pasekmės būna, kadangi darydama abortą moteris eina prieš savo prigimtį. Motinystė psichiatrijoje yra psichikos norma. Net 75 ar 70 proc. moterų pripažino, kad abortas yra blogis (64 proc. apklaustųjų moterų pasirinko nutraukti nėštumą spaudžiamos motinos, tėvo, vyro, medicinos personalo...). Abortą dažnai renkasi ir kaip atsaką į vyro smurtą - „tu smurtauji prieš mane, dėl to aš žudau tavo vaiką". Tuo ji pati smurtauja ir prieš save, ir prieš vaiką. Abejodamos, ar savo įsčiose esantį kūdikį gimdyti, ar jį sunaikinti, 67 proc. moterų negavo jokio patarimo, 79 proc. moterų nebuvo pasakyta apie alternatyvas. Čia kitų šalių, ne Lietuvos tyrimai, nes Lietuvoje tokie tyrimai neatliekami. Japonijoje net 73 proc. moterų, padariusių abortą, jautė sielvartą. Pagal Suomijoje atliktą tyrimą (ten registruojami visi abortai, todėl galima atrasti priežastis, kas taip paveikė) metų laikotarpiu po aborto moterys linkusios 3,5 karto dažniau patirti mirtį, lyginant su tomis moterimis, kurios pagimdė (dėl įvairiausių priežasčių - tai gali būti ir savižudybė, ir žmogžudystė, ir nelaimingas atsitikimas).

Besilaukianti moteris tampa jautresnė, pažeidžiamesnė. Ypač krizinio nėštumo atveju patirianti smurtą moteris turėtų sulaukti ir patarimo, ir palaikymo, turėtų rasti vietą, kur galėtų prisiglausti, turėtų būti ruošiami specialistai, kurie galėtų patarti.

Amerikiečių psichiatrai psichikos sutrikimus, kylančius po aborto, prilygina iš Viet­namo karo grįžusiųjų psichikos sutrikimams.

Lietuvoje daugiau kaip 95 proc. abortų atliekami ne dėl medicininių priežasčių, o atvejai, kai nėštumas iš tikrųjų gresia motinos gyvybei, yra nepaprastai reti. Kaip rodo KMU klinikų patirtis, po socialinės darbuotojos ir psichologės konsultacijos moterų pasirinkimas darytis abortą sumažėja keletą kartų.

Argi gali motina nužudyti savo dvejų metukų dukrelę, kuri jai našta? Tai nejaugi ji gali nužudyti savo įsčiose esančią dviejų mėnesių dukrytę, kurios ji nepageidauja? Apsisprendus vaiką gimdyti beveik kiekvienas prieš tai nepageidautas nėštumas baigiasi karštai mylimu sūnumi arba dukra. Amerikietis psichiatras dr. Ferriera nustatęs, kad nėra jokio ryšio tarp naujagimio elgsenos nenormalumų ir to, ar jis buvo pageidaujamas. (Nėra pateisinama žudyti kitą dėl to, kad jis yra nenorimas. Jeigu būtų galima žudyti nenorimus, kiek nenorimų žmonų, senų tėvų, nepatinkančių pažiūrų žmonių galėtų būti išnaikinta.)

Nėra teisinga bausti vaiką už jo tėvų padarytas nuodėmes. Išprievartavimo atveju tai yra ne tik prievartautojo, bet ir jos vaikas. Dažniausiai tapę nėščios po išprievartavimo pergyvena ne dėl to, kad tapo nėščios, o dėl to, kad jas išprievartavo. Dažnai nelaimė šeimą suvienija. O nenorą išnešioti prievartautojo vaiką labiausiai skatina viešoji nuomonė, pažiūros. Jei po išprievartavimo pasirenkamas abortą, šis siaubingas išgyvenimas tik nustelbia prievartavimo siaubą, kadangi abortą daryti nusprendė ji pati.

Apsigimę žmonės gyvenimu džiaugiasi nė kiek ne mažiau, nei normalūs. Neteko girdėti, kad protiškai atsilikusių, turinčių negalią vaikų tėvų organizacija būtų pasisakiusi už abortą (JAV). Abortas nėra priemonė negimusio vaiko ligoms gydyti. Ligos, kurias gydyti reikėtų, kai jis gims, nesudaro nė kiek daugiau išlaidų, negu sergančio suaugusio žmogaus slauga, invalido priežiūra ar širdies bei inkstų operacija. Ir tai tik lašas jūroje, palyginti su tuo, kiek visuomenei kainuoja moraliai puolę žmonės. Taip pat svarbu negimusį vaiką apsaugoti nuo žalingų jam eksperimentų ir tyrimų.

Žmogaus vertė Dievo akyse

Kas yra Dievui žmogus, jis apreiškė sutverdamas pagal savo paveikslą - dvasinį panašumą į jį. Taip pat galutinai žmogaus gyvybės, gyvenimo vertę, prasmę Dievo akyse parodė atėjęs Kristus. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Evangelium Vitae pabrėžia žmogaus gyvybės vertę nuo pradėjimo iki natūralios mirties. Jis pabrėžia ir padrąsina, kad nėra tokių sunkumų, dėl kurių ši vertė gali sunykti, kad nėra tokių sunkumų, dėl kurių būtų galima sunaikinti pradėtą žmogaus gyvybę.

Evangeliją popiežius net vadina Gyvybės evangelija ir savo enciklikoje Evangelium Vitae sako, kad „net sunkumų ir netikrumo apimtas kiekvienas, nuoširdžiai atviras tiesai ir gerumui, proto šviesos ir paslaptingos malonės veikimo dėka gali atpažinti prigimtiniuose, širdyse įrašytuose įstatymuose (plg. Rom 2,14-15) šventą žmogaus gyvenimo vertę nuo jo pradžios iki pabaigos ir gali patvirtinti kiekvienos žmogiškosios būtybės teisę ir aukščiausią pagarbą šiai pamatinei gėrybei".

Popiežius Jonas Paulius II aiškiai pasakė, kad priešinimasis abortui yra pats svarbiausias klausimas. Bažnyčia visą laiką smerkė negimusių ir gimusių vaikų žudymą.

Dauguma sutinka, kad abortas yra blogis. Žmogus turi poreikį globoti kitą žmogų, saugoti jo gyvybę, ir tas poreikis nėra vien emocinio pasitenkinimo poreikis, tas poreikis yra dėl to, kad jame slypi objektyvi tiesa - pareigos absoliučiai gerbti kito žmogaus gyvybę reikia ieškoti pačiame žmogaus orume.

Parengė Aušra ARMINAITĖ,
VDU katalikų teologijos fakultetas, IV kursas

© 2008 „XXI amžius“