„Padovanok man savo širdį...“

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Straipsnio pavadinimas – ne eilutė iš meilės dainos. Tai sunkiai sergančio ligonio, kuriam gali padėti tik širdies persodinimas, kreipimasis į mane, tave, į mus visus, kad užpildytume donoro kortelę ir po savo mirties galėtume pratęsti kitų žmonių gyvenimą. Prof. Kęstutis Strupas sako: „Gydytojai, recipientai (žmonės, kuriems transplantuojami audiniai ar organai), taip pat visuomenė turi žinoti, kad transplantologija rodo šalies medicinos pasiekimų brandą ir lygį. Didžiuodamasis galiu pasakyti, kad Lietuvoje šis „lygis“ yra“. Tačiau donorų labai trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Antrąjį spalio šeštadienį pasaulyje ketvirtą, o Europoje dešimtą kartą buvo minima organų donorystės ir transplantacijos diena. Ta proga Lietuvos Seime buvo surengta konferencija – padėka „Pasikalbėkime apie organų donorystę“, kurios tikslas – padėkoti gyviesiems donorams ir mirusiųjų donorų artimiesiems, priminti visuomenei šią problemą. Tylos minute buvo pagerbti ir prisiminti mirę donorai. Konferenciją pasveikino Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas, jo pavaduotojas Andrius Kubilius, Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas... Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Asta Kubilienė padėkojo mirusių donorų artimiesiems už kilnų apsisprendimą ir neįkainojamą gyvybės dovaną kitiems, taip pat medikams už žmogaus gyvybės gelbėjimą: „Mūsų bendras darbas suteikia vilties laukiantiems organų transplantacijų ir įprasmina artimojo netektį. Juk nėra nieko didingesnio už gyvybės išsaugojimą“.

Ne kartą buvo cituojami popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, pasakyti 1991 metų birželio 21 dieną: „Pirmiausia gydymo būdas, apie kurį kalbama, neatskiriamas nuo žmogiškojo dovanojimo akto. Iš tikrųjų transplantacija neįmanoma be išankstinio, aiškaus, laisvo ir sąmoningo donoro arba juridiškai jį atstovaujančių asmenų, dažniausiai artimųjų, apsisprendimo. Tai – sprendimas be atlyginimo atiduoti savo kūno dalį, kad kitas žmogus būtų sveikas ir galėtų gyventi. Taigi medicininis transplantacijos įgyvendinimas padaro įmanomą donoro auką – nuoširdų savęs dovanojimą, išreiškiantį mūsų nenumaldomą norą mylėti vienybėje“.

Komentuodamas šią popiežiaus Jono Pauliaus II citatą, kun. prof. Andrius Narbekovas pabrėžė Bažnyčios nuostatą: Bažnyčiai nepriimtina eutanazija, abortas ir visa, kas gali pakenkti žmogaus gyvybei ar sveikatai. Pvz., negalima paimti organo iš asmens, pakenkiant jo sveikatai ar jį luošinant. Neetiškas būtų lytinių ląstelių persodinimas. „Gyvenkime pagal auksinę taisyklę: kitiems darykime tai, ką norime, kad mums kiti darytų. Nuo pat mažų dienų vaikus mokykime nesavanaudiškai dovanoti“, – sakė pranešėjas.

Seimo Kovo 11-osios salė, kurioje vyko konferencija, buvo šviesi nuo geltonomis kaklaskarėmis pasipuošusių žmonių. Tai tie, kurie savo kūne nešioja kitų žmonių organus. Kai kurie jų dalijosi savo išgyvenimais. Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ prezidentė U. Šakūnienė, jau ketvirtį amžiaus gyvenanti iš pradžių su motinos, paskui ir tėvo inkstu, sakė: „Mes galime dirbti, mylėti, auginti vaikus. Kai kurie net grįžta į aktyvų sportą. Mūsų daug, keli šimtai. Tai būtų nemažas Lietuvos bažnytkaimis. Mes meldžiamės už donorą, dėkojame už sugrąžintą gyvenimą. Nepamirškime, kad organų persodinimo Lietuvoje laukia aštuoni šimtai žmonių“.

Asociacijos „Donorystė“ prezidentas Arminas Bartkaitis kalbėjo: „Pagarba ir dėkingumas donorams bei jų artimiesiems. Gydytojai daro stebuklas, tačiau be donoro stebuklai neįvyksta. Savo tėvo nebeturiu, bet savyje nešioju jo dovanotą inkstą“.

Saulius Kalasevičius prisiminė sunkų apsisprendimo momentą: „Prieš ketvertą metų mano tėvas patyrė insultą. Priimti medikų pasiūlymą buvo nelengva. Pirmoji reakcija buvo priešiška. Paskui sutikau. Tėvo širdies vožtuvai ir inkstai persodinti kitam žmogui. Su atsakomybe sakau: donorystė slopina netekties skausmą“.

Šešerių metų Kamilei šiais metais buvo persodintas inkstas. Jos mama pasakojo: „Mūsų dukrelė nuo vienuolikos mėnesių gyveno tarp gyvybės ir mirties. Be to, varginančios dializės, skysčių apribojimas, dažnas gydymasis ligoninėse ir kankinantis klausimas: „Kas toliau?“ Dabar gyvename kitaip. Dukrelė gali valgyti ir gerti ką tik nori, ji guvi ir linksma. Jos gyvenimas įgavo visai naują kokybę. Dėkojame donoro tėveliams“.

Klaipėdos universiteto ligoninės gydytoja Laima Inčiūraitė jaudindamasi pasakojo, kaip sunku gydytojui, kai mato, kad pastangos beprasmės – ligonio smegenys miršta. Kai apie tai praneša artimiesiems, juos ištinka skausmo priepuoliai: verkia, alpsta, net darosi agresyvūs. Lemtingos minutės vis bėga ir bėga… Reikia ryžtis pasakyti: jūsų sprendimas nulems kito žmogaus likimą. „Nesavanaudiška artimo meilė yra žmogaus stiprybė“, – sakė gydytoja ir prašė apie tuos dalykus dažniau pamąstyti.

Visiems konferencijos dalyviams buvo įteiktas žalsvos spalvos gvazdikas, primenantis žmogaus gyvybės trapumą ir vertę. Matėme dokumentinio filmo „Širdies monologai“ ištraukas, klausėmės Lietuvos muzikos akademijos styginių instrumentų kvarteto koncerto ir Dūkšto ansamblio atliekamų dainų.

© 2008 „XXI amžius“