Mums rašo

Pigiau ir sveikiau

Kartą Šveicarijoj, Bellos geležinkelio stotyje, sustojo traukinys. Iš jo išlipo keleivis ir įėjęs į kavinę paprašė bokalo alaus. Jauna padavėja nužvelgė keleivį ir rūstokai tarė: „Dar ankstyvas rytas, o jau pradėjai girtauti! Paimtum stiklinę arbatos, bandelę, būtų ir pigiau, ir sveikiau, be to, sutaupytum kelias dešimtis centų savo šeimai“. Keleivis nusišypsojo ir tarė: „Tikrai puiki mintis. Malonėkite stiklinę arbatos ir bandelę, o jums už gerą patarimą duosiu šimtą frankų (reikia manyti, kad tai buvo nemaža suma – P. D.). O jei kartais jums reikėtų darbo, aš mielai priimsiu tokią taupią ir išmintingą mergaitę. Kreipkitės į Belgijos karalių“.

Mergaitė suprato, su kuo kalba, bet nepasimetė, – padėkojo karaliui už dovaną ir tepasakė: „Telaimina jus Dievas“.

Karalius, patartas paprastos mergaitės, iš tiesų pasirinko kas sveikiau ir pigiau, o daugelis mūsų šiandien renkasi, kas yra brangiau ir neša ligas, negales, luošumą ir – pagaliau – mirtį sau ir kitiems.

Valstybė, gamindama alkoholinius gėrimus, siekia pelno, pelno siekia ir verslininkai, bet tas pelnas dažnai aplaistytas ašaromis ir krauju, kuris šaukiasi dangaus keršto...

Gyvendamas Alytuje, lankiausi ligoninėje. Ten gulėjo jaunuolis, ką tik sugrįžęs iš kariuomenės. Su draugais sutikęs Naujuosius metus, iki valiai „prisisotinęs“ po pusiaunakčio išėjo namo. Deja, namų taip ir nepasiekė – rado poilsį sniego pusnyje. Nušalo rankas ir kojas – jam teko amputuoti rankų plaštakas ir kojų  pėdas...

Kaime gyveno pensininkai tėvai. Pasirūpino malkų. Atvažiavo sūnus su savo sūnumi, abiturientu, baigusiu vidurinę mokyklą. Ilgą vasaros dieną darbavosi prie tų malkų: supjovė, suskaldė, sukrovė į kūgį. Vakare tėvai, dėkodami sūneliui ir anūkėliui, vaišino kuo galėjo. Privaišintieji važiavo namo motociklu. Važiuodami nesuvaldė motociklo ir trenkėsi į medį... Jaunuolis mirė ligoninėje, o tėvas liko invalidas...

Tai atsitiko šią vasarą mano gimtajame kaime. Motina gyvena netoli mano tėviškės, o sūnus miestelyje, už 7 kilometrų. Jis turi žmoną, du sūnus ir dukrą, vairuoja mokyklinį autobusą. Mamą dažnai aplanko. Yra tvarkingas, pareigingas ir negirtaujantis, bet tą nelemtą dieną kažkokia proga su draugais gerokai pasivaišino. Kelyje į namus jį sustabdė policija. Nustatyta virš pusantros promilės girtumo laipsnis, atimtos metams teisės, automobilis nuvarytas į apsaugos aikštelę ir skirta 1000 litų bauda. Kai sumokėjo baudą, dar turėjo sumokėti 200 litų už automobilio saugojimą...

Vyskupo Motiejaus Valančio laikais lietuviai buvo pavergti rusų caro. Baudžiauninkai savo vargą norėjo paskandinti degtinėje, bet vargas nepaskendo – tik patys  vis giliau ir giliau skendo į moralinį liūną.

Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1775 metais Lietuva neteko savarankiškumo ir pateko po rusų caro jungu. Kaip paukštelis uždarytas narvelyje blaškosi, daužosi ir yra neramus, taip lietuvis, džiaugęsis laisve, patekęs į vergovę, buvo neramus.

Tai žinojo rusų valdovė Jekaterina II ir klausė bedievių tėvą Volterą, ką daryti su tuo nenuoramų kraštu. Jai atsakė: „Reikia tautą demoralizuoti, išplėšti tikėjimą ir nutautinti“. Jekaterina II įsidėmėjo šiuos Voltero žodžius ir su didžiausiu uolumu bei smurtu juos vykdė, kaip vykdė ir jos tolimi palikuonys komunistai, Rusijai okupavus Lietuvą.

Vysk. Motiejus Valančius kaip arkangelas Mykolas prieš 150 metų stojo į kovą su baisiu slibinu: stiprino tikėjimą, liepdamas jo neišsižadėti, stiprino dorą jaunimo ir šeimų, skatino gerbti savo tautą, jos kalbą, ugdyti meilę, rašė knygas, kurias mielai visi skaitydavo, ir kartu stiprino tikėjimą, dorą, tautiškumą ir visomis jėgomis kovojo už blaivybę. Vaisiai buvo įspūdingi: praslinkus keletui metų, vyskupas galėjo pasidžiaugti – Žemaitijoj buvo 85–92 proc. blaivininkų. Jis drįso pranašauti, kad ateis tokia karta, kuri nežinos degtinės nei skonio, nei kvapo. Kas žino, gal tokia karta būtų ir gimusi, jei ne 1863 metų sukilimas, po kurio, praėjus metams, buvo uždrausta lietuviška spauda ir blaivybės sąjūdis, kuris buvo laikomas antivalstybiniu, todėl  sąjūdžio nariai buvo griežtai baudžiami, kaip ir blaiviai gyvenantys žmonės.

Vysk. M. Valančius iš gimtosios Žemaitijos caro valdžios atstovų buvo ištremtas į Kauną, kur 1875 metais mirė. Blaivybės šviesa, skaudžiai slopinama, pamažu pradėjo gesti ir sutemos ėmė gaubti pavergtą tautą ir žmonių sąmonę, protą, valią bei dvasią. Tos alkoholio miglos ir šiandien gaubia mūsų nepriklausomą, laisvą tėvynę Lietuvą.

Kun. Petras DUMBLIAUSKAS, SDB

Kaunas

© 2008 „XXI amžius“