Sveikatos duomenis privatizavo poliklinikos

Pranciška Regina Liubertaitė

Taip jau yra mūsų valstybėje, kad apvogtasis pats turi gaudyti vagis, o ligonis turi išmanyti medicinos vingrybes, kad galėtų normaliai gydytis ir žinotų, į ką kreiptis. Mat mūsų sveikatos apsaugos sistemoje nesueina galai – daktaras per popierių krūvas neįžiūri ligonio, o Sveikatos ministerija savo protu nesuvokiamais potvarkiais, kuriuos nuolat be jokios priežasties keičia imituodama darbą ir jo svarbą, tiesiog padeda stumdyti ligonį kaip žaisliuką. Dabartinėmis sąlygomis turi būti nebent medikas, kad susivoktum šitoje absurdo jūroje. Gerai, jei dar vaikštai savo kojomis. O jei ne? Tada belieka arba greičiau numirti, arba įgyti chronišką ligos formą.

Visoje toje painiavoje keisčiausias dalykas, kad ligonio ligos istorija ligoniui nepriklauso, o yra poliklinikos, kurioje žmogus gydosi, nuosavybė. Perfrazuosiu šią mintį kitaip: mano nosis yra poliklinikos nuosavybė. Be abejo, kad tokią frazę išgirdę ne tik nustebtume, bet ir imtume piktintis. Pacientas liko be ligos istorijos, nes ji dulka poliklinikos registratūros lentynose kaip poliklinikos nuosavybė ir jokiu būdu neleidžiama jos neštis einant pas gydytojus specialistus, ypač kai tie specialistai yra kitoje gydymo įstaigoje. Kam tada ligonio ligos istorija iš viso reikalinga, jei ji nepadeda gydytojui greičiau susigaudyti, kokia tavo sveikatos būklė?! Jei, sakykim, tave ištiko didelė bėda ar atsitiko koks nors staigus nenumatytas atvejis, pavyzdžiui, avarija, esi netekęs teisės pasinaudoti savo ligos istorija, nes tai poliklinikos nuosavybė. Kažkokie labai keisti poliklinikos kaprizai ar ambicijos. Kas galėtų būti daugiau?

Labai turtinga turėtų būti valstybė, kurios kiekviena gydymo įstaiga išgali tam pačiam žmogui daryti tuos pačius tyrimus po kelis kartus, nes nėra jų perdavimo sistemos iš vienos gydymo įstaigos į kitą! Kam tada tarnauja kompiuteriai, internetas? Niekam nerūpi, kad turėsi iš naujo stovėti eilėse, kad paimtų kraują ir atliktų kitus tyrimus, kad lauksi mėnesį eilėje, kol  tave apžiūrės echoskopu ar ultragarsu bei vargins nemaloniais skrandžio tyrimais, nors visai neseniai buvai visus tuos tyrimus atlikęs savo poliklinikoje. Taigi, užuot gydęsis, kiekvienoje gydymo įstaigoje turėsi iš naujo gaišti laiką ir eikvoti sveikatą, nes tavo sveikatos duomenys nėra tavo, o gydymo įstaigos, kurioje esi prisirašęs, nuosavybė. Ta gydymo įstaiga ėmė ir privatizavo per tave tavo sveikatą, todėl kortelės į rankas su savo sveikatos duomenimis gauti neturi nė menkiausios teisės. Kam poliklinikai tos ligos istorijos reikia? Ogi tam, kad ji išliktų svarbi gydymo įstaiga, turinti daug pacientų. Bent jau popieriuje.

Viešai spaudoje buvo šnekėta apie eiles onkologijos ligoninėse arba pas specialistus, padėtas pliusas, kad Sveikatos ministerija dirba, ir vėl viskas nutilo. Žmonėms tarsi be žodžių pasakyta: laukit, kvailiai, kol numirsit – nebus žmogaus, išnyks ir problema.

Štai keletas konkrečių pavyzdžių. Tave specialistas siunčia pasitikrinti pas onkologus. Pasiskambini registruotis ir tau pasako, kad tik po trijų mėnesių galės priimti. Tik po trijų mėnesių! Kas lieka? Tik laukti arba ieškoti pažinčių. Jei liga dar nėra labai pribaigusi, pasirenki laukimą: elgtis tvarkingai, be jokių nusikaltimų nei savo sąžinei, nei visuomenei, kad nebūtų korupcijos. Lauki... Ir kai ateina eilė, staiga sužinai, kad specialisto nukreipimas, išduotas prieš tris mėnesius, jau paseno, kol tu laukei eilėje, nes... Sveikatos apsaugos ministerija išleido naują nurodymą, kad nukreipimas pas specialistą galioja tik mėnesį. Ir lieki kvailio vietoj: nei pakartas, nei paleistas. Vėl gaišti savo ir gydytojo laiką, eini pas tą specialistą datos taisyti.

Kas visuotinio kompiuterizavimo laikotarpiu sumanė šitaip nesiskaityti su sergančiu žmogumi?! Kas gi daugiau, jei ne valdininkai, kuriems rūpi tik ta kėdutė, ant kurios sėdi ir vaizduoja, kad dirba? Ar tai ne pasityčiojimas? Juk rimtai žiūrint tai yra tautos genocidas, vykdomas sveikatos priežiūros darbuotojų rankomis. Ir dar daugiau: sudaromos pačios palankiausios sąlygos korupcijai klestėti – ligoniai priversti ieškoti būdų, kaip tas eiles apeiti.

Reikėtų nustatyti tvarką, kad į eiles būtų galima užsirašyti kiekvienos savaitės pradžioje ir tik tai konkrečiai savaitei, leisti skubius atvejus, jei kuriam pacientui to prireikia, ir kilometrinės eilės bei kiti nesusipratimai išnyktų kaip dūmas. Tik, be abejo, kažkas turi naudą iš kitų bėdų ir nelaimių, todėl toliau imituojame tvarkingą surašymą į eiles kaip senais gerais laikais. Jei požiūris į žmogų, kaip stumdomą šachmatų figūrą išliks, dar ilgai murkdysimės sveikatos sistemos reformų baloje.

Kažin kodėl nekuriamas Lietuvos gyventojų sveikatos duomenų bankas, kuris padėtų išspręsti daugybę problemų, susijusių su sveikatos duomenimis, kodėl blaškomasi tarp daugybės sveikatos pertvarkos variantų?  Ar tam skiriami pinigai, kad jie kažkam nubyrėtų kaskart pradėjus vis naują pasenusios sveikatos reformos variantą? Kodėl nėra vientiso sveikatos duomenų banko, o žmogaus sveikatos duomenys priklauso tik poliklinikai?

© 2008 „XXI amžius“