Ar egzistuoja teisė į mirtį

E. Englaro tėvas su dukros nuotrauka

Vasario 9-ąją Italijos šiaurėje mirė Eluana Englaro, kuri ištikta komos praleido 17 metų. Apie tai, ar galima, ar negalima nutraukti jos maitinimą, pastaruoju metu diskutavo visa Italija. Dvidešimtmetė mergina 1992 metais pateko į avariją, patyrė galvos bei stuburo sužalojimų ir nuo to laiko nebeatgavo sąmonės. Nuo 1994 metų buvo paguldyta į Gailestingumo seserų prižiūrimus slaugos namus ir tik visai neseniai perkelta į kitą vietą.

1999 metais E. Englaro tėvas kreipėsi į teismą, teigdamas, kad jo duktė nebūtų sutikusi taip gyventi, ir prašė nutraukti jos maitinimą. Tačiau tada jo prašymas buvo atmestas, mat tėvo nuomonė apie tai, ką galėtų galvoti jo duktė, negalėjo būti lemiamu argumentu. Tačiau teisminis procesas tęsėsi ir 2007 metais Milano apeliacinis teismas nusprendė, kad teisėjas gali leisti nutraukti E. Englaro maitinimą tuo atveju, jei pripažįstama, kad ji nebeatsibus iš vegetacinės būklės ir kad ji nebūtų norėjusi tokios priežiūros, kokia jai teikiama dabar. Tačiau toks sprendimas buvo užginčytas, o diskusijos iš teismo salės persikėlė į dienraščių puslapius ir televizijos ekranus.

Vieni teigė, kad ištiktas  komos žmogus nustoja būti asmeniu, kiti su tuo nesutiko, sakydami, jog E. Englaro turi teisę į medicininę priežiūrą, kaip ir kiekvienas kitas savimi pasirūpinti nepajėgiantis ligonis, net jei yra ištiktas komos ir net jei jos tėvui tai atrodo neprasminga. Vieni teigė, jog konkretus sprendimas dėl Eluanos gyvybės turi būti atiduotas į jos tėvo rankas, o ne abstraktiems valstybės įstatymams ar religinės moralės taisyklėms. Tačiau kiti priminė riziką, kuri gresia atsisakius bendrų taisyklių ir viską patikėjus tik individualiai valiai. Juk dažnai tos „abstrakčios“ taisyklės buvo įvestos būtent tam, kad užkirstų kelią vieno kurio nors žmogaus savivalei.

Pasak vienų, tikrai Eluaną mylintys ir besigailintys turi padėti jai gauti „saldžią mirtį“, tačiau kiti sakė, jog meilė negali siūlyti mirties. Deja, dažnai ir pati diskusija buvo pernelyg abstrakti. Daug pasisakiusių už Eluanos maitinimo nutraukimą įsivaizdavo ją apsuptą daugybės medicininių aparatų, kuriais palaikoma jos visiškai sunykusio ir inertiško kūno gyvybė. Tačiau iš tikro moteriai viso to nereikėjo – ji kvėpavo savarankiškai, jos kūną, panašiai kaip ir tais atvejais, kai žmonės turi pilną sąmonę, bet negali judėti, mankštino fizioterapeutai, gražiu oru vienuolės dažnai veždavo ją į sodą. Dienos metu ji visada būdavo atsimerkusi, tik lieka paslaptis, ką savo gelmėse ji jaučia. Atėjus nakčiai, ji užsimerkdavo ir užmigdavo, nors niekas negali pasakyti, ar ji sapnuodavo ir kuo diena jai skyrėsi nuo nakties. Medikai pripažino, kad daugeliu atžvilgiu Eluana, nepaisant komos ir neįgalumo, buvo sveika ir jos kūno gyvybei tereikėjo maisto bei priežiūros. Maitinama ji būdavo nakties miego metu, per nedidelį vamzdelį, kuriuo po truputį buvo tiekiamos visos medžiagos ir skysčiai, kurių jai reikėjo.

Būtent todėl teismo sprendimui nutraukti maitinimą daug kas priešinosi, nes tai reiškė, kad E. Englaro turės merdėti apie 10 dienų, kaip ir kiekvienas žmogus be maisto ar vandens. Net jei leidžiami stiprūs nuskausminamieji, toks sprendimas yra visiškai nepriimtinas. Tokios pozicijos laikėsi ir Italijos Katalikų Bažnyčios atstovai, teismo sprendimą nutraukti maitinimą prilyginę eutanazijai, t. y. nužudymui.

Po E. Englaro mirties Bažnyčia kvietė susikaupimui ir apmąstymui. Šventojo Sosto spaudos atstovas T. Federikas Lombardis sakė, jog mirties akivaizdoje tikintis žmogus susitelkia maldai ir paveda Eluaną Dievui. Dabar ji jau ilsisi ramybėje, o jos istorija visus tegul motyvuoja ramiam ir atsakingam apmąstymui. Italijos vyskupų konferencijos komunikate Eluana patikima dangiškojo Tėvo gailestingai meilei, taip pat kviečiant visus, kurie už ją meldėsi ir troško jai gero, su aistra ginti žmogaus gyvybę.

E. Englaro mirė anksčiau nei tikėtasi, todėl žiniasklaidoje jau pasklido įtarimai, kad jos mirtis buvo išprovokuota tyčia, o prokuratūra paskyrė mirusiosios autopsiją. Kai kam jau parūpo išgauti Vatikano savaiminę ekskomuniką visiems atsakingiems, jei tyčinio nužudymo hipotezė pasitvirtintų. Tačiau kardinolas J. Baraganas, Popiežiškosios sveikatos apsaugos tarybos pirmininkas, atsakė, jog dabar reikia atleidimo ir susitaikymo dvasios, ne aklos polemikos, o apmąstymo, kaip galime gerbti žmogaus gyvybę.

E. Englaro istorija ne tik asmeniškai palietė daugelį italų, bet paliko daug atvirų klausimų. Juristai klausia, kaip teisėjas galėjo priimti sprendimą nutraukti moters maitinimą, jei nebuvo atitinkamo įstatymo. Moralės ekspertai klausia, ar egzistuoja „teisė į mirtį“ ir kas ją turi. Italijos politikai svarsto įstatymo projektą, kuriame siekiama rasti balansą tarp dviejų dalykų: tarp neproporcingo, prievartinio gyvybės palaikymo atsisakymo, tuo pat metu nesukuriant pavojingų dviprasmybių, kurios leistų, pavyzdžiui, tvirtinti, jog ištikto komos žmogaus maitinimas jau yra „prievarta“.

Pagal VR

© 2009 „XXI amžius“