Klestintis alkoholio verslas atneša didžiulių nuostolių

Aurelijus Veryga

Tapo įprasta sistemingai klaidinti ar stengtis kitaip paveikti Seimo narius, siekiant patenkinti verslo struktūrų pelno poreikį ir sukompromituoti Lietuvos alkoholio kontrolės principus.

Trečią kartą šios kadencijos Seimo nariai teikia siūlymus švelninti alkoholio gamybos, prekybos bei apmokestinimo sąlygas. Jau buvo teikti siūlymai mažinti akcizą alkoholiniams gėrimams, tačiau šią savaitę Seimas atmetė siūlymą grąžinti naktinę prekybą alkoholiniais gėrimais. Neabejotina, kad, mažėjant alkoholinių gėrimų vartojimui, tokių siūlymų bus dar ne vienas. Alkoholio gamintojai nevengia savo pelnų siekti pasitelkiant net profesines sąjungas, kurios dabar jau reikalauja Seimo mažinti akcizą alkoholiui, neva tokiu būdu mažinant socialinę įtampą alkoholio gamybos bendrovėse.

Kad Seimo narius paveikti nėra sudėtinga, demonstruoja Seimo nario Vinco Babiliaus (Tautos prisikėlimo partija – red.) teiktas siūlymas panaikinti apribojimą prekiauti alkoholiniais gėrimais nakties metu, taip pat pakartotinai teikiamas siūlymas mažinti akcizą alkoholiniams gėrimams. Labai svarbu tai, kad visi siūlymai prieštarauja pagrindiniam LR Alkoholio kontrolės įstatymo tikslui („mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui...“), LR Valstybės alkoholio kontrolės programos tikslams bei Lietuvos sveikatos programos (patvirtintos LR Seimo 1998 m. ) uždaviniams.

Visi alkoholio gamintojų teiginiai, neva mažėjant alkoholinių gėrimų pardavimui nemažėja alkoholio vartojimas yra melagingi ir spekuliatyvūs. Alkoholinių gėrimų vartojimo mažėjimą labai akivaizdžiai iliustruoja apibendrinta 2008 metų sveikatos statistika. Nustatyta, kad sergamumas alkoholinėmis psichozėmis nuo 128 atvejų 100 000 gyventojų 2007 metais sumažėjo iki 113 atvejų 2008 metais. Alkoholio gamintojai visiškai neišmanydami sveikatos rodiklių klaidina Seimo narius ar net sąmoningai meluoja, siekdami savanaudiškų tikslų. Akivaizdu, kad ligotumo ir sergamumo sąvokų skirtumai alkoholio gamintojams yra visiškai nesuvokiami.

 Klaidinantis yra ir teiginys, kad būtent 2009 metais itin išaugo nelegalaus alkoholio vartojimas, dėl to neva daugėja mirčių skaičius ir kt. Reali, o ne alkoholio gamintojų sufabrikuota statistika teigia, kad 2008 metų I ketvirtį dėl alkoholinių psichozių gydymo įstaigose buvo gydyti 1123 asmenys, o 2009 metų I ketvirtį jau tik 877 asmenys, t.y. 22 procentais mažiau. Todėl neabejotinai galima teigti, kad 2008 metais prasidėjusios alkoholio vartojimo ir su tuo susijusių sveikatos sutrikimų mažėjimo tendencijos su dar didesniu pagreičiu tęsiasi 2009 metais, ir tai neabejotinai susiję su tuo, kad per pirmuosius tris 2009 metų mėnesius bendras alkoholinių gėrimų pardavimas sumažėjo 33 procentais.

Seimo nariai ne tik leidžiasi klaidinami, bet ir patys noriai klaidina savo kolegas. Seimo narys Vincas Babilius aiškinamajame rašte pateikia iškreiptą ir klaidinančią informaciją, kodėl reikėtų naikinti naktinės prekybos alkoholiu apribojimus.

Pirmiausia tenka apgailestauti, kad Seimo narys iškraipė Konstitucinio Teismo nutarimo konstatuojamąją dalį teigdamas, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime (Žin., 1997, Nr. 15-314) yra konstatavęs, jog kategoriški alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių gamybos, prekybos ir vartojimo draudimai neduoda geidžiamo rezultato, nes vartotojai randa kitų (dažniausia nelegalių ir neteisėtų) būdų, kaip tenkinti savo poreikius.“ Originaliame LR Konstitucinio Teismo nutarime teigiama: „Istorijoje yra buvę laikotarpių, kai su alkoholio ar tabako gaminiais, jų vartojimu buvo bandoma kovoti kategoriškais jų gamybos, prekybos ir vartojimo draudimais. Tačiau tokie prohibicijos bandymai nedavė geidžiamo rezultato. Per šimtmečius susiformavę vartojimo įpročiai bei dėl pripratimo ir priklausomybės atsirandantys vartotojai užtikrindavo minėtų medžiagų paklausą, todėl net draudimo sąlygomis būdavo randama būdų (dažniausiai nelegalių ir neteisėtų) tai paklausai patenkinti. Administracinius kategoriško draudimo metodus vėliau pakeitė įvairios ekonominio ir finansinio ribojimo, taip pat ir reklamos ribojimo, priemonės, kurios dažniausiai taikomos kartu su profilaktinėmis medicininio poveikio bei sanitarinio švietimo priemonėmis, sveiko gyvenimo būdo propagavimu ir kt.“.

Privalu konstatuoti, kad naktinis prekybos apribojimas nėra prohibicija, o yra prieinamumo apribojimo priemonė, taikoma daugelyje šalių. Akcizai taip pat yra Konstitucinio Teismo minima ekonominio ir finansinio apribojimo priemonė. Be to, Konstitucinis Teismas nepaneigia kitų (ne visiško uždraudimo) priemonių veiksmingumo ir reikalingumo. Taigi, galima teigti, kad Seimo narys sąmoningai paėmė iš konteksto dalį Konstitucinio Teismo nutarimo ir nepateikęs viso konteksto klaidino likusius Seimo narius. Be to, vertėtų pacituoti ir kitą ištrauką iš to paties Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame komentuojama Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies nuostata: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“ Vienas iš svarbiausių šios nuostatos akcentų – galimas diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas. Pagrindinis jo kriterijus – bendra tautos gerovė. Tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais. Taigi būtų neteisinga cituotą Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą suvokti kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą. Priešingai, kaip jau buvo minėta, valstybė šiuo atveju turi galimybę pasirinkti. Kita vertus, tautos gerovė neturėtų būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme. Be to, kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai.

Šiuo metu į Seimą kreipiasi tiek alkoholio gamintojai, tiek jų darbuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos, kurios teigia, kad taikomos alkoholio kontrolės priemonės privers alkoholio gamintojus atleisti dalį darbuotojų. Todėl norėtųsi paklausti: ar tuo metu, kai alkoholio pramonė vystėsi labai sparčiai ir verslininkai investavo lėšas į alkoholio gamybą, nebuvo žinoma apie valstybės alkoholio kontrolės politikos vieną pagrindinių nuostatų – mažinti bendrą alkoholio vartojimą? Tenka priminti, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymas priimtas 1995 metais, todėl ir minėta nuostata žinoma seniai, ir verslininkai tikrai turėjo galimybę su ja susipažinti. Vadinasi, žinodami principinę valstybės nuostatą mažinti alkoholio vartojimą, bet vis tiek plėsdami alkoholio gamybą verslininkai rizikavo ir šiuo metu privalo prisiimti visą atsakomybę už tą riziką ir atsakyti turimiems atleisti darbuotojams, nes sąmoningai  investavo į rizikingą ir viešai deklaruotai valstybės politikai prieštaraujantį verslą.

Taip pat būtina pažymėti, kad ne tik alkoholio sektorius patiria sunkumų. Panašiai sumažėjo ir kitų prabangos prekių (o alkoholis ir yra prabangos, o ne būtinoji prekė) vartojimas. Taigi alkoholinių gėrimų prekybos mažėjimas yra nulemtas ne tik dėl taikomų minėtų priemonių, bet ir dėl mažėjančio bendrojo vartojimo. Tą patvirtina ir skelbti „Nielsen“ tyrimo duomenys (2008 11 mėn.), kuriuose teigiama, kad iš apklaustų Lietuvos gyventojų 21 proc. nurodė, kad pajautę pajamų mažėjimą mažintų išlaidas alkoholiui arba pirktų pigesnį.

Alkoholinių gėrimų akcizo surinkimas nėra savitikslis dalykas ir negalima džiaugtis jo įplaukomis į biudžetą atsietai nuo viso valstybės pajamų ir išlaidų konteksto. Paradoksas, kai alkoholio gamintojai reiškia rūpinimąsi biudžeto papildymu, nors būtent klestintis alkoholio verslas ir neša didžiulių nuostolių valstybei, užkrauna jai didžiulę išlaidų naštą, kuri patiriama likviduojant dėl alkoholio vartojimo atsiradusias sveikatos, socialines ir kt. pasekmes. Kaip pavyzdį galima pateikti Europos Sąjungoje atliktą analizę, kurioje teigiama, kad 2001 metais penkiolikoje senųjų ES šalių buvo surinkti 25 milijardai eurų alkoholio akcizo, o bendri materialūs alkoholio vartojimo kaštai siekė 125 milijardus eurų, t.y. išlaidos, susijusios su alkoholio vartojimu, buvo 5 kartus didesnės nei gaunamos pajamos. Taigi galima teigti, kad dėl klestinčios alkoholio pramonės valstybė patiria 5 kartus didesnį nuostolį, nei gauna pajamų iš alkoholio akcizo. 2008 metais Lietuvoje buvo sumokėta apie 922 milijonai litų alkoholio akcizo, vadinasi, dėl alkoholio vartojimo patiriamos valstybės išlaidos galėjo siekti apytikriai 4,5 milijardo litų.

Kalbant apie nelegalią prekybą tenka apgailestauti, kad Seimo nariai nesiūlo būdų, kaip efektyvinti nelegalios prekybos kontrolę (ne tik alkoholio, bet ir tabako, degalų ir kt.), o siekia padidinti legalaus alkoholio prieinamumą, taip skatina alkoholio vartojimą ir prieštarauja valstybės strateginėms programoms. Lietuvos sveikatos programoje buvo numatyta iki 2010 metų bendrą alkoholio suvartojimą, tenkantį vienam gyventojui, sumažinti iki 7 litrų absoliutaus alkoholio per metus. Tuo tarpu 2008 metais vien legaliai parduoto alkoholio kiekis vienam gyventojui siekė 13,2 litro. Alkoholio gamintojai nuolat mini, kad padidinus alkoholio akcizus nesurenkamas planuotas biudžetas (nors 2008 metais iš alkoholio akcizo buvo gauta 54 mln. litų daugiau nei 2007 metais), bet tuo pat metu nutyli, kad 1999 metais smarkiai sumažinus akcizą stipriems alkoholiniams gėrimams ir gerokai sumažėjus alkoholinių gėrimų kainoms, 2004 metais (įstojus į Europos Sąjungą) net 6,5 proc. išaugo metinis standartizuoto mirtingumo rodiklis, kurio didžioji dalis ir siejama su išaugusiu alkoholio vartojimu.

Lietuva yra civilizuota valstybė, renkanti ir analizuojanti statistinius duomenis, turinti mokslinių centrų, galinčių vertinti sveikatos statistiką, todėl stebėtina, kad kai kurie Seimo nariai, bandydami gerinti alkoholio gamintojų verslo sąlygas, vadovaujasi demagoginiais savo pačių išvedžiojimais ir visiškai neatsižvelgia į mokslininkų išvadas bei rekomendacijas. Tai kelia dar daugiau abejonių dėl jų teikiamų siūlymų skaidrumo. Atsižvelgdami į išliekantį vis dar labai aukštą bendrą  alkoholio vartojimą, Seimo nariai turėtų teikti naujų siūlymų dėl alkoholio kontrolės sugriežtinimo, o ne stengtis pataikauti ilgą laiką Lietuvos gyventojų sąskaita pelnus krovusių gamintojų ir prekiautojų interesams.

© 2009 „XXI amžius“