Dėl įstatymų, skirtų pagreitinti santuokų nutraukimą

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pareiškimas

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija inicijavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo siekiama notarams pavesti tvirtinti šeimos santykių nutraukimą tam, kad sutrumpėtų santuokos nutraukimo procedūros įforminimas. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai, Vyriausybei ir Seimui išsiųsta Lietuvos Vyskupų Konferencijos nuomonė šiuo klausimu.

„Lietuvos Vyskupų Konferencijai kelia susirūpinimą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos inicijuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.51, 3.66, 3.67, 3.68, 3.73, 3.77, 3.79, 3.305, 3.306, 5.7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo, ministerijos teigimu, siekiama atsisakyti „nereikalingų biurokratinių procedūrų“, kurios leistų „sumažinti darbo krūvį teismams“ bei „sparčiau organizuoti skyrybų procesą“, norima leisti notarams tvirtinti šeimos santykių nutraukimą tais atvejais, kai nėra ginčo tarp sutuoktinių dėl turto ir jie neturi vaikų. Teigiama, kad „priėmus Įstatymo projektą, sutrumpėtų santuokos nutraukimo procedūros įforminimas“, „asmenys turėtų pasirinkimo galimybę – nutraukti santuoką ir patvirtinti gyvenimą skyrium teisme ar pas notarą.“

Pažymėtina, kad santuoka ir šeima yra LR Konstitucijos saugomos vertybės. Santuoka sukuriami šeimos teisiniai santykiai yra valstybės ir visuomenės pamatas. Santuoka visuomet yra ilgalaikis asmenų tarpusavio įsipareigojimas, kurio puoselėjimas ir išsaugojimas prisideda tiek prie sutuoktinių, tiek prie visos visuomenės gerovės. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad skyrybų skaičius Lietuvoje yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Tuo tarpu kitų valstybių patirtis rodo, jog supaprastinus santuokos nutraukimo procesą, skyrybų skaičius tik padidėja, sužadėtiniai nėra skatinami sąmoningiau ir tvirčiau apsispręsti už santuoką, šeimos vertybes, pasiryžti bendrai spręsti iškylančius sunkumus. Nemaža dalis porų skiriasi šeimoje pagyvenę vos dvejus metus. Šioje situacijoje valstybės prioritetu turėtų būti ne santuokos nutraukimo supaprastinimas, bet pagalba sutuoktiniams išlaikyti ir puoselėti šeimą. Taip pat pagalba rengiantis garbingam bei kupinam išbandymų santuokinio gyvenimo keliui. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje, skirtingai nuo daugelio Europos Sąjungos šalių, kol kas neveikia šeimos ginčų mediacijos ir socialinės pagalbos tarpusavio santykių sunkumus patiriančioms šeimoms sistema.

Siūlomas įstatymo projektas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 str. 2 d. įtvirtintam šeimos santykių teisinio reglamentavimo principui, jog „Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą <...>“. Projektas neatitinka ir Lietuvos Respublikos Valstybinės Šeimos politikos koncepcijos nuostatų, kurios vienas iš pamatinių siekių yra „užtikrinti galimybes šeimoms gauti būtiną pagalbą, orientuotą į šeimos gebėjimų savarankiškai spręsti savo socialines problemas stiprinimą, motyvaciją kurti saugią, sveiką ir darnią aplinką savo šeimoje“.

Teisingumo ministerijoje sudarytos darbo grupės pozicija santuokos nutraukimą priskirti prie teismams nebūdingų funkcijų, kai tuo tarpu praktiškai visose Europos Sąjungos valstybėse santuokos nutraukimo klausimai yra išimtinė teismų kompetencija, kelia pagrįstų abejonių. Taip pat nėra aišku, ar darbo grupės nuomone, santuokos nutraukimą galima priskirti prie notarams būdingų funkcijų. Tai, kad senas teisinės valstybės tradicijas turinčių valstybių absoliuti dauguma santuokos nutraukimo klausimų sprendimą patiki teismams, yra iškalbingas faktas, į kurį turėtų atkreipti dėmesį institucijos, atsakingos už Lietuvos teisinės sistemos formavimą. Negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad spręsti Santuokos nutraukimo klausimą Teisingumo ministerija siūlo pavesti didesniu santuokų nutraukimo skaičiumi suinteresuotai institucijai, kuriai santuokų nutraukimas būtų papildomas pajamų šaltinis. Įgyvendinus Teisingumo ministerijos siūlymus valstybėje būtų de facto įtvirtintas santuokos nutraukimo, o ne viešojo intereso prioritetas.

Teisingumo ministerijos siūlomi Civilinio Kodekso pakeitimai ir jų motyvacija sudaro įspūdį, kad valstybinės politikos lygmeniu siekiama santuoką „suredukuoti“ iki privačių sutartinių santykių lygmens. Ignoruojamas tiek santuokos viešasis statusas, tiek santuokos metu prisiimamų teisinių ir moralinių įsipareigojimų reikšmė patiems asmenims ir visai visuomenei. Lieka nedaug abejonių, kad toks santuokos „nužeminimas“ iki sutarčių, kurias galima nutraukti bendru susitarimu pas notarą lygmens, dar labiau nuvertins iki šiol ir taip mažai valstybės paramos sulaukusį santuokos instituto autoritetą.

Viliamės, kad Vyriausybė ir Seimas įsiklausys į išsakytus argumentus ir nepriims sprendimų, kurie susilpnintų visuomenėje šeimos vertybių ir moralinio įsipareigojimo vertę, bei visokeriopai prisidės prie šeimos instituto stiprinimo, padedant sužadėtiniams bei sutuoktiniams geriau suvokti šeimos santykių prasmę, reikšmę ir iš to kylančius įsipareigojimus. Tik tinkamos šeimos politikos, kuri remia ir vertina savo piliečių pastangas puoselėti ir išlaikyti šeimos teisinius santykius, įgyvendinimas leis mūsų tėvynėje kurti atsakingesnę, brandesnę, į ateitį orientuotą visuomenę.“

© 2009 „XXI amžius“