Ką pasakytų vyskupas Motiejus Valančius

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos kreipimasis                  

1838 metais kapucinas T. Teobaldas Mathev Airijoje pradėjo kovoti su girtavimu. Blaivybės brolijos buvo įsteigtos Airijoje, paskui Vokietijoje, Prūsijoje, Lenkijoje ir kitur. Girtavimas buvo labai paplitęs ir Lietuvoje. Dvaruose būdavo degtinės varyklos, o kaimuose, miesteliuose ir miestuose daugybė smuklių. Jas daugiausia laikydavo žydai. Prekeiviai išnaudodavo žmones, kurie prie stiklelio norėjo užmiršti sunkią baudžiauninkų dalią. Jie ragino žmones gerti, degtinę davė skolon, ėmė lupikiškus nuošimčius ir užstatus iš tų, kurie neturėjo pinigų. Smuklininkams talkino policija ir akcizo tarnautojai. Dvarininkai turėjo privilegiją nuvežti į užsienį parduoti javų, kuriuos skyrė degtinės varykloms. Jie skatino smuklininkus greitai degtinę išparduoti. Tiek jie, tiek smuklininkai turėjo pelno, bet daugiausia pelno gaudavo rusų valdžia, kuriai priklausė degtinės monopolis.

Prieš girtavimą jau 1846 metais pradėjo kovoti klebonai – Šiaulių Štachas ir Šiaulėnų Kybartas. Tačiau jų veikla menkai plito, nes kliūčių buvo daug. Ramus žemaitis vyskupas M. Valančius žinojo, kad rusų valdžia uždraudė blaivybės sąjūdį Lenkijoje, todėl reikėjo elgtis išmintingai ir gudriai. Nauja mintimi jis turėjo uždegti visą liaudį ir valdžią pastatyti prieš įvykusį faktą. Ir jam pavyko sulaukti nuostabių vaisių.

1858 m. vasarą vyskupas lankė aukštaičių ir kitas parapijas. Pasiryžusius blaiviai gyventi žmones užrašinėjo į knygas. Apie to darbo pradžią jis savo testamentiniame laiške (1875) rašo: „Vienoj kelionėj mana 1858 metusi, apturiejęs ikwiepima Dwases Szwencziauses, idant apsakinieczio blajwistę, pradiejau skelbti tan doribę ir pats pirmas kieles deszimtis žmonių įrasziau Palaweniej i knigas. Paskiaus draugi su kunigielejs sawa apskielbiau ję po wisą wiskupistę“. Vyskupo raginami kunigai ėmė kurti blaivybės brolijas. Tų pačių metų rugpjūčio 15 dieną, per Žolinės atlaidus, Jurbarko klebonas Mykolas Kervelis per pamokslą kvietė parapiečius visiškai nustoti gerti degtinę. Jurbarko parapija buvo pirmoji laimingoji, kuri davė pradžią masiniam blaivybės brolijų atsiradimui. Tas Sąjūdis tarsi liepsna greitai apėmė visą vyskupiją.

Vyskupas M. Valančius nuolat pabrėždavo, kad patys žmonės nori blaivybės, tarsi iniciatyva būtų kilusi ne iš jo. 1858 m. spalio 11 dieną vyskupas išsiuntinėjo ganytojinį laišką kunigams, kad uoliai laikytųsi blaivybės, ją platintų žmonėse ir steigtų brolijas.

Tiktai pamokslai apie girtavimo kenksmingumą daugelį sulaikė nuo svaigiųjų gėrimų, nepaprastas pasikeitimas žmonių įpročiuose ir charaktery nustebino visus sveikai galvojančius: išnyko pasipiktinimą keliantys reiškiniai, muštynės ir barniai, pasibaigė nesantaika šeimose, įsiviešpatavo ramybė ir taika, sumažėjo nelaimių skaičius.

Vos blaivybė ėmė plisti, prasidėjo ir persekiojimai. Smuklininkai ir degtinės varytojai greit pastebėjo, kad žmonės nebeperka svaigalų. Pasipylė skundai gubernatoriui ir apskričių viršininkams. Policija pradėjo teirautis, tardyti klebonus ir žmones.

1858 m. gruodžio 23 dieną vysk. M. Valančius lietuviškai parašė ganytojinį laišką dėl blaivybės visiems tikintiesiems. Klebonai jį turėjo perskaityti iš sakyklų per tris sekmadienius ar šventadienius, pritaikydami pamokslus. Žmonės klausė vyskupo laiško su džiaugsmu ir ašaromis akyse.

1859 metų pirmaisiais mėnesiais beveik visa Žemaičių vyskupystė priklausė blaivybės brolijoms. 1860 m. sausio 30 dieną vyskupas parašė ganytojinį laišką, įsakydamas visose bažnyčiose Marijos Įvedybų šventėje (vasario 2 dieną, kuri tapo Blaivybės diena) aukoti iškilmingas pamaldas.

Kad pirmasis užsidegimas neišblėstų ir Sąjūdis klestėtų, reikėjo paruošti jo įstatus. Vyskupas juos ėmė ruošti jau baigęs 1858 m. vasaros vizitaciją. Įstatus atspausdino Vilniuje Adomas Zavadzkis su cenzūros leidimu. Knygelė pavadinta „Apej brostwa Blajwistes arba nusiturieima“. Jos išspausdinta 40.000 egzempliorių, kurie jau spalio mėnesį pradėti platinti. Paskutinieji 7500 egzempliorių, dar nespėtų išsiųsti į Varnius, gen. gubernatoriui įsakius buvo konfiskuoti.

Vyskupui buvo aišku, kad be dvarininkų bendradarbiavimo nesugebės įvesti tvirtos visuotinės blaivybės. 1859 m. kovo 14 dieną jis ganytojiniu laišku kreipėsi į jų savigarbą, prašydamas, kad pastarieji iš meilės žmonėms duotų gerą pavyzdį ir jungtųsi į bendrą darbą, keldami gerovę.

Dalis dvarininkų buvo palankūs blaivybei. Pavyzdžiui, Irenėjus Kleopas Oginskis, Rietavo dvaro savininkas, aiškiai stojo į blaivybės sąjūdį ir uždarė kelias degtinės varyklas, nors dėl to neteko 100 tūkst. rublių gryno pelno. Taip pat broliai grafai Hutten-Čapskiai, Liudvikas Roppas, Kazys Plateris, Napoleonas Klimanskis ir kiti pritarė Valančiui. Stačiatikis kng. Vasilčikovas, Tauragės dvaro savininkas, uždarė smuklę Žygaičių kaime, Raseinių aps. Kiti dvarininkai buvo nepastovūs.

1860 m. kovo 19 dieną vysk. M. Valančius išsiuntinėjo klebonams aplinkraštį, kad praneštų įsirašiusių skaičius pagal atsiųstą blanką. Vyskupas norėjo, kad būtų įtraukti visi be išimties tikintieji – tiek suaugę, tiek nepilnamečiai, kad ir valdžiai padarytų įspūdį. Visose parapijose turėjo būti vedamos „blaivių asmenų knygos“. 1860 m. liepos 25 dieną jis persiuntė generalgubernatoriui Nazimovui sąrašus. 197 jo vyskupijos parapijose iš bendro 820754 skaičiaus tikinčiųjų blaivybės laikėsi 688464 asmenys. Kuršo srities 8-ose parapijose iš 34477 tikinčiųjų blaivybės brolijoms priklausė 30056.

Rusų valdžia subruzdo. Dėl blaivybės sąjūdžio valstybės iždas nusmuko, kai kurios varyklos užsidarė, kitose sumažėjo darbo. Dvarininkai ir smuklių savininkai dėl to patyrė didelių nuostolių, o valdžia – milijoninių nuostolių. Per ketverius metus valstybės iždas Kauno gubernijoje nustojo 3731102 rublių.

Iki 1864 m. balandžio 24 dienos, kai blaivybės brolijos Muravjovo buvo likviduotos, nuostoliai siekė 5 milijonus rublių. Bandyta degtinę atpiginti, keisti jos paskirstymo sistemą — viskas veltui. Kiek blaivybės brolijos padarė valstybės iždui nuostolių, tiek Žemaičių vyskupijos žmonėms davė neįkainojamų gėrybių: pakilo dora, pasitaisė gyvenimo sąlygos, pražydo apšvieta, sustiprėjo tautinė sąmonė.

1860 metais vyskupo santykiai su rusų vyriausybe dėl blaivybės paaštrėjo taip, kad valdžia kėsinosi vyskupą pašalinti iš Žemaičių dėl iždo nuostolių. Rusai norėjo remti valstybės būtį ant gyventojų sveikatos griuvėsių, jie norėjo, kad Lietuva būtų tamsi ir juoda. O vysk. M. Valančiaus, įgijusio nepaprastą autoritetą tarp žmonių, ištrėmimo klausimas buvo atmestas, nors valdžia pasiryžo stropiai slopinti blaivybės sąjūdį. Pats vyskupas gal nesužinojo, kad jau tuomet jam grėsė pavojus būti ištremtam.

1860 m. rudenį caras Aleksandras II lankydamasis Vilniuje pagyrė vysk. M.Valančių už jo uolumą: „Ačiū tau, vyskupe, už rūpestį įvesti blaivybę“. Vyskupas ta proga carui įteikė platų memorandumą, kuriame vaizduoja, kaip blaivybės priešai esą įtempę visas jėgas griauti kilnų darbą ir pasiryžę vesti žmones toliau į nupuolimą ir pražūtį. Vyskupas drąsiai ir aiškiai pavaizdavo lietuvių liaudies, kuri visomis jėgomis stengiasi išsigelbėti iš budelių nagų, Golgotą. Skundžiasi policija, degtinės akcizo valdininkais, žydais ir dvarininkais. Prašo leisti liaudžiai likti blaiviai, nes ji savanoriškai to trokšta.

Vysk. M. Valančiaus laimėjimas buvo didelis, bet, deja, laikinas. Iki 1862 m. rudens buvo Žemaičių vyskupijos dvasinio pakilimo laikas. Išnaudojimas, ašaros ir vargas liovėsi. Vyskupas parašė ir ketvirtą ganytojinį laišką tikintiesiems apie laimėjimą. Savo pranešime popiežiui Pijui IX 1862 m. pradžioje vyskupas rašo: „Žmonių papročiai yra dori ir nesugadinti, didesnių nusikaltimų retai pasitaiko. Girtavimas, anksčiau išplitęs, nuo 1858 metų visiškai išnyko. Visa Žemaitija išsižadėjo gerti svaigalus. Žmonės savo pamaldumu, svetingumu, mandagumu nė kiek nenusileidžia kitoms tautoms“.

1862 m. rudenį blaivybės brolijų veikla susilpnėjo. Vyko žemdirbių išlaisvinimas iš baudžiavos ir pasiruošimai sukilimui. Kai kuriose parapijose dvarininkai ir žydai ėmė spausti žmones ir skatinti gerti. Pavojuje esančioms parapijoms vysk. M. Valančius rašė laiškus su įspėjimais ir drąsinimais. Vyskupas perspėja tuos, kurie įniršę kovoja su blaivybe, ir skatina likti tvirtiems ir ištvermingiems.

Blaivybės reikalu vysk. M. Valančius parašė bent 14 ganytojinių laiškų: jų penki skirti visiems tikintiesiems (tarp jų ir testamentinis 1875 metų laiškas, išspausdintas, deja, tik 1894 metais), penki kunigams, du dvarininkams ir du Kuršui.  Vyskupas sueiliavo keletą giesmių. Jo giesmė „Ak, tu Dieve Visagalis“ labai išplito, ir daugumas ją mokėjo atmintinai. Savo dvasiniam atgimimui atminti kaimiečiai statė kryžius pakelėse, prie namų ir bažnyčių su užrašais lietuvių kalba. Tokio kryžiaus pašventinimas vykdavo gausiai žmonėms dalyvaujant, su eisenomis.

Apie vysk. M. Valančiaus blaivinimo vajų prel. J. Račkauskas rašė: „Palaimino Dievas vyskupo uolumą ir dvasiškių darbą: visa tauta išsižadėjo degtinės, užsirašė blaivybėn, nustojo lankyti smukles ir gavo tikrai išganingos naudos: Dievas tapo pagarbintas, sumažėjo nuodėmių skaičius, įsiviešpatavo ramybė, santaika tarp kaimynų, namus aplankė išteklius. Tapęs blaivus, kaimietis buvo pajėgus mokėti, išsivadavo iš skolų, pradėjo geriau valgyti, geriau rengtis, rūpestingiau vesti ūkį ir rūpintis savo vaikučių apšvieta“. Įvyko neįtikėtinas dalykas: visoje Europoje vienintelė visiškai blaivi vyskupija buvo Žemaičių vyskupija.

Vyskupo M. Valančiaus blaivinimo veikla buvo žinoma ir užsienyje. Apie ją buvo pranešama ir Romai. Domininkonas T. Souaillard, gyvenęs Petrapilyje, grįžęs į Romą, savo pranešime popiežiui „L/Eglise de Russie en 1859“ rašo: „Žemaičių vyskupas rodo tą patį rūpestį ir vyskupišką uolumą. Tai jo dėka Rusijoje išsivystė blaivybės draugijos, kurios per vienerius metus turėjo tokį pasisekimą, kad valdžia baiminasi dėl finansų ir imasi žygių sustabdyti veiklą tų, kurie trukdo žmonėms svaigintis“. Nežinomas pranešėjas 1862 metais parašė: „Tas vyskupas yra vienas geriausių rusų imperijoje — jis daug nuveikė žmonėms, įsteigdamas blaivybės draugijas“.

Ne veltui žemaitis patriotas vyskupas M. Valančius įvairiomis progomis galėjo rašyti: „Argi negana jau mūsų žemaičiai ir lietuviai per du šimtu metų nuo degtinės privargo? Balsas iš pat dangaus atvėrė akis ir ausis žemaičiams ir lietuviams, kurio garsas praplito mažne visame pasaulyje. Linksma buvo paklausyti, kaip visos šalys gyrė mano vyskupiją ir gražėjosi puikiu paveikslu. Garsas apie žemaičius ir lietuvius greitai perbėgo per svietą. Užmiršta mūsų Tėvynė, Šv. Bažnyčios klausydama, radosi vėl garsi ir garbinga tarpe žmonių giminių.

Nors blaivybės brolijos 1864 metais buvo uždraustos, blaivybė Žemaičių vyskupijoje neišnyko. Didelis vyskupo M. Valančiaus nuopelnas, kad jis plačiai žmonėse paskleidė supratimą dėl blaivybės reikalingumo.

Blaivybės draugija oficialiai buvo atgaivinta 1908 metais.

Po 150 metų

Dabar alkoholio naudojimą ir girtuoklystę bandoma paaiškinti kaip poilsio ir saviraiškos formą, bendravimo atributiką, klausimų sprendimų ir sandorių įtvirtinimo elementą, šeimyninės laimės įtvirtinimą, pergalių įvertinimą, svarbių darbų ir reikalų atlikimo įtvirtinimą, džiaugsmo proveržį, nuovargio atstatymą, pasišildymą sušalus ir net ligų gydymą.

Ypač reikšmingi alkoholizmo duomenys

Kiekvienas lietuvis vidutiniškai per metus išgeria 13,2 litrų vien tik legaliai parduoto absoliutaus (100 proc. stiprumo) alkoholio, o įskaitant ir nelegaliai įsigytą alkoholį – apie 19–20 litrų. Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, 7 litrai vienam gyventojui jau yra labai žalingas vartojimas. Į išgeriančių 13,2 litrų ir 19–20 litrų vidurkį įeina ir daugybė mažai ir visiškai negeriančių (t. y. šitas kiekis skaičiuojamas visiems šiuo metu esantiems gyviems Lietuvos gyventojams). Alkoholiniais gėrimais kasmet apsinuodija 2500 žmonių ir apie 250 vaikų iki 14 metų. Dėl alkoholio vartojimo sukeltų ligų kasmet miršta apie 5800 žmonių. Lietuva Europoje pirmauja pagal ligas ir mirtis dėl alkoholizmo. Dėl alkoholio vartojimo Lietuva kasmet netenka apie 4,5 mlrd. litų. Dėl girtavimų patiriami nuostoliai 5 kartus didesni už gaunamas pajamas už parduotą alkoholį. Lietuvoje alkoholis parduodamas 16800 vietų. Viena alkoholiu prekiaujanti vieta aptarnauja vidutiniškai 200 gyventojų. Lietuvoje atlikti tyrimai parodė, kad itin dideliais kiekiais alkoholį vartoja kas trečias Lietuvos vyras nuo 15 iki 74 metų amžiaus ir kas dešimta to paties amžiaus moteris. Europos komisijos užsakymu atlikta studija parodė, kad Lietuvoje alkoholio prieinamumas (kainos, laiko, vietos ir kt.) yra didžiausias iš visų ES valstybių.

Lietuvos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės institucijos vykdo ir kontroliuoja valstybės valdymą, gynybą, krašto apsaugą, tarpvalstybinius politinius santykius. Tačiau nė viena institucija nesistengė apriboti alkoholizmo proveržio ir dominavimo. Girtavimas tapo kasdieniu arba sisteminiu reiškiniu visuomenėje. Valstybė nesiima nuoseklių ir mokslu pagrįstų veiksmų kovai su alkoholizmu. Atkreipiame dėmesį, kad kai kurios valstybės institucijos skatina alkoholizmo plėtrą. Žemės ūkio viceministras A. Macijauskas proteguoja naminės degtinės legalizavimo, kaip kultūrinio paveldo, įstatymą. Ministerijai vadovauja K. Starkevičius. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos programinėse nuostatuose numatytas visas skyrius alkoholio vartojimo mažinimo priemonėms, tačiau jos lyderiai – Žemės ūkio ministerijos vadovai įstatymais nori įteisinti girtavimų didėjimą. Seime atsirado daug pritariančių. Finansavimo mažinimas sveikatos priežiūrai bei policijai tik prisideda prie alkoholio vartojimo keliamų problemų didinimo.

Seimas, Vyriausybė, Saulėlydžio komisija, pramonininkų konfederacija, verslo institucijos, profesinės sąjungos ir daugybė kitų organizacijų, mažindamos pasaulinės krizės pasekmių mastą ir skatindamos ekonomiškai naudoti išteklius ir lėšas, likvidavo daugelį įvairių struktūrų, sumažino daug etatų, atleido daugybę žmonių iš darbo, sumažino atlygius, apkarpė valdymo išlaidas, komandiruotpinigius bei pabandė susigrumti su šešėline ekonomika. Tačiau niekas netarė rimto žodžio ir nepajudino piršto, kad būtų naikinama žmonių žudymo ir luošinimo – alkoholizmo industrija, kuriai priklauso alkoholinių gėrimų gamyba, jų didmeninė ir mažmeninė prekyba, restoranai, bufetai, barai, benzino kolonėlės, žiniasklaida. Alkoholizmo industrija susišluoja milžiniškus pelnus ir aiškina, kad neverčia girtuokliauti. Už sudaužytą stikliuką restorane apmoka lankytojas, tačiau už žmonių luošinimą, žudymą ir patiriamus milijardinius nuostolius našta užkraunama valstybei, t. y. Lietuvos žmonėms. Nė vienas verslininkas nesiima veiklos, neduodančios pelno. Kodėl alkoholizmo industrijai valstybė suteikia tokias privilegijas? Kodėl valstybė prisiima atsakomybę už alkoholizmo industrijos neigiamus katastrofiškus padarinius - žmonių žudymą, netektis ir sveikatos žalojimą sunkinančiomis aplinkybėmis bei aukų artimųjų ir nukentėjusiųjų ašaras už suluošintus gyvenimus?

Kodėl valstybė žmonių sąskaita dotuoja ir puoselėja alkoholizmo industriją? Kodėl Seimas rengiasi legalizuoti naminės degtinės gamybą?

Pagerbdami ir aukštai vertindami vyskupo Motiejaus Valančiaus ir jo vyskupystės laikų kunigų didžiulį indėlį bei Katalikų Bažnyčios siekius įgyvendinant blaivybės sąjūdžio idealus, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba:

1. Kviečia žmones susilaikyti nuo alkoholinių gėrimų naudojimo ir paraginti prie šios akcijos prisijungti kitus.

2. Siūlo uždrausti Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, ministerijose, mokslo įstaigose, savivaldybėse ir kitose prie valdžios institucijų esančiose maitinimo įstaigose prekiauti alkoholiniais gėrimais.

Siūlo įstatymose numatyti reikalavimus:

1. Nustačius darbuotojų organizme 0,2 promilių alkoholio kiekį (išskyrus iki šiol teisės aktais reglamentuotas normas) – pirmą kartą baudžiami bauda – 1000 litų, o pasikartojus – 2000 litų ir darbdaviui suteikiama teisė atleisti darbuotoją iš darbo,

2. Darbuotojui atsisakius pasitikrinti alkoholio kiekį kraujyje – pirmą kartą bauda 1000 litų, o pasikartojus darbdaviui suteikiama teisė atleisti darbuotoją iš darbo.

3. Alkoholinių gėrimų laikymas darbo vietoje – bauda 500 litų.

4. Kol bus priimti teisės aktai, už 1, 2 ir 3 punktuose numatytas pražangas baudas darbdavys privalo įtvirtinti darbo sutartyse ir vidaus darbo taisyklėse.

5. Griežtinti atsakomybę už įvykusius incidentus apsvaigus.

6. Maitinimo įstaigoms, nepardavinėjančioms alkoholinių gėrimų, pelno mokestis galėtų būti sumažinamas 10 proc. Sveiką gyvenseną propaguojančio verslo plėtrai Vyriausybė gali gauti lėšų iš Europos Sąjungos fondų.

Prašome:

LR Seimą nepriimti naminės degtinės legalizavimo įstatymo.

Ne mažinti, o didinti akcizus alkoholiniams gėrimams.

Nepanaikinti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimų ir jų nemažinti.

LR Seimą ir Vyriausybę surengti konferenciją alkoholizmo klausimais.

Lietuvos Respublikos Prezidentę D. Grybauskaitę globoti šį mūsų kreipimąsi. 

L. Kerosierius,
Tarybos pirmininkas

A. Budriūnas,
Atsakingasis sekretorius

Tarybos nariai:
G. Adomaitis, A. Akelaitis, A. Ambrazas, S. Boreika, A. Bružas,
A. Budriūnas, P. Dirsė, S. Eidukonis, R. Jakučiūnienė,
P. Girdzijauskas, A. Gribėnienė, J. Gurskas, P. Gvazdauskas,
L. Kerosierius, J. Kuoras, A. Malinionis, H. Martinkėnas,
A. Markūnienė, J. Parnarauskas, F. Petkus, B. Raila,
P. Rutkauskas, G. Ruzgys, A. Skaistys, R. Skaistis,
R. Simonaitis, Ž. Simonaitis, K. Staniulevičius, J. Šaulys,
K. Vidžiūnas, R. Vilimienė, A. Zalatorius, S. Žilinskas

© 2009 „XXI amžius“