Dvi lygiagretės

Jonas Kačerauskas,

inžinierius, vienas Vyskupo Motiejaus Valančiaus
blaivystės sąjūdžio steigėjų

„Valančiukų aidas“ – neperiodinis Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio informacinis leidinys

2009 metais sukako 90 metų nuo atkurtos Lietuvių katalikų blaivybės draugijos (LKBD) ir dvidešimt metų, kai įsteigtas Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdis (VMVBS). Atkurti LKBD ir įsteigti VMVBS paskatino panašios aplinkybės, tie patys tikslai, panašus veiklos tarpas, tik dėl to, kad buvo skirtingi laikotarpiai, sąlygos, kitos kartos žmonės, sulaukta kitokių rezultatų.

 Paskutiniaisiais XX ir pirmaisiais XXI amžiaus metais paskendusi svaigalų jūroje Lietuva šiandien bando išbristi iš jos. Kai kas jau atsisako alkoholio, rūkalų arba bent mažina jų suvartojimą. Tam įtakos daro Seimo ir Vyriausybės priimti įstatymai, ekonominė krizė. Rodos, bandoma daryti žymių pertvarkymų. Tai Seimo narių gyd. Antano Matulo, Kazimiero Uokos, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidento, Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio pirmininko dr. Aurelijaus Verygos ir kitų nuopelnas. Deje, liūdna vėl Vilniaus miesto stenduose pasirodančios alaus reklamos…

Prisiminus carinės Rusijos okupaciją

Caro valdžiai uždraudus Blaivybės brolijų veiklą, degtinės gamintojai ir smuklių laikytojai atkuto, jų raginami žmonės, ypač kaimiečiai, vėl ėmė girtauti. Lietuvos katalikės moterys, matydamos plintantį girtavimą, surinkusios apie 70 tūkstančių parašų kreipėsi į Rusijos Dūmą, prašydamos uždrausti degtinės pardavimą. 1908 metais grupė Kauno kunigų parengė ir 1908 04 03 Kauno gubernijos draugijų registravimo skyriuje įregistravo Lietuvių Katalikų blaivybės draugijos (LKBD) įstatus. Laikinuoju pirmininku tapo pavyskupis Gasparas Felicijonas Cirtautas. Mirus vyskupui M. Paliulioniui, jis tais pačiais metais tapo Žemaičių vyskupu. Tuomet LKBD vadovavo kun. Paulius Korzonas. Jam atsisakius pirmininko pareigas ėjo kun. Kerpauskas, o nuo 1910 m. – kun. Kazimieras Marma. Kauno gubernatoriui nesutikus kun. K. Marmos išrinkimo tvirtinti, 1914 m. draugijos pirmininku buvo išrinktas kun. Jurgis Galdikas. Jis šiose pareigose išbuvo iki karo pabaigos.

Kun. K. Marmai vadovaujant, LKBD veikla išsiplėtė, išaugo narių skaičius. 1913 metais draugija jau turėjo 191 skyrių ir 49 068 narius, o 1914 metais – net 212 skyrių ir apie 60 tūkst. narių. Iki Pirmojo pasaulinio karo išleista 637 900 egz. leidinių blaivybės tematika. LKBD 1913 m. turėjo 20 knygynų-skaityklų, 72 arbatines, 26 chorus, tris pavargėlių prieglaudas, vieną orkestrą. Karo metu blaivybės veikla buvo nutraukta.

Blaivybė nepriklausomoje Lietuvoje

Karo ir pirmaisiais pokario metais klestėjo smuklės, kaimuose prisisteigė slaptų naminės degtinės varyklų. Grupė Kauno kunigų, pakoregavę ir pritaikę naujoms sąlygoms prieš karą veikusius LKBD įstatus, 1919 m. gruodžio 10 dieną juos įregistravo. Laikinai draugijai vadovavo kun. Juozas Bikinas, po 1920 07 06 konferencijos – kun. Kazimieras Marma, vėliau kan. Juozas Statkauskas (1923–1925 m.), prof. Antanas Gylys (1926–1936 m.), Juozas Gvildys (1937–1938 m.) ir kun. Petras Lažinskas (1939–1940 m.).

Antialkoholinės veiklos struktūra

Atkūrus LKBD prasidėjo aktyvus organizacinis darbas, visuomeninė veikla. 1921 metais įsteigta Angelo sargo vaikų sąjunga. 1922 m. spalį pasirodė pirmas „Angelo sargo“ laikraštėlio numeris, o nuo 1923 m. liepos mėnesio vietoje „Angelo sargo“ pradėta leisti „Žvaigždutė“. Nuo 1922 m. birželio pradėtas leisti LKBD laikraštis „Sargyba“, o nuo 1924 m. ir „Laimės kalendorius“.

1922 m. vasarą blaivybės savaitės metu LKBD Centro valdyba pradėjo raginti steigti abstinentų sekcijas prie kitų lietuviškų organizacijų. Tuo klausimu 1924 m. vasario 20 dieną buvo organizuotas tarporganizacinis pasitarimas. Jau 1924 m. pabaigoje Lietuvos katalikų jaunimo „Pavasario“ sąjunga (LKJS) turėjo apie 60 000 narių, iš jų 80 sekcijų su 8000 abstinentų. LKBD 1926 m. turėjo apie 22 500 narių, Moksleivių ateitininkų sąjunga 1924 m. turėjo 4298 narius (ji 1930 m. buvo uždrausta). Negausios buvo tik studentų ateitininkų korporacijos – vyrų „Narsa“, mergaičių „Birutė“.

Visas katalikiškas organizacijas vienijo Lietuvių katalikų veikimo centras (LKVC). Be to, buvo įvairių religinių organizacijų, brolijų, pvz., Pranciškonų III ordinas turėjo 49 tūkstančius narių, kurie priklausė Bažnyčiai. Religinių brolijų, organizacijų nariai buvo griežti abstinentai.

1935 metais prof. dr. Juozo Bagdono iniciatyva buvo įkurta tautininkų „Lietuvos blaivinimo sąjunga“ (LBS), 1937–1938 m. leidusi laikraštį „Blaivioji Lietuva“; po jo pradėtas leisti žurnalas „Blaivybė ir sveikata“. Sąjungą globojo prezidentas Antanas Smetona.

Antialkoholinėje veikloje dalyvavusios organizacijos sudarė tam tikrą struktūrą. Jas galima sugrupuoti į tris pagrindines grupes: organizacijos, kurios priklausė KVC, ir kitos įvairios religinės bendruomenės; tautinės organizacijos, kurios turėjo abstinentų sekcijas arba žmogų, kuris rūpinosi savo narių blaivumu ir palaikė ryšius su LKBD; organizacijos, kurios savarankiškai kovojo už blaivybę (pvz.: Lietuvos blaivybės sąjunga, Evangelikų blaivybės draugija „Radvila“, Lietuvos sveikatos ir blaivybės draugija, Metodistų blaivybės draugija, Klaipėdos krašto priešalkoholinė draugija, Gutempleriečių ordinas ir Mėlynasis Kryžius ir kt.).

LKBD tuo laiku buvo pagrindinis kovos su alkoholizmu avangardas ir vadovas. Svarbiausias antialkoholinės veiklos uždavinys buvo apsaugoti vaikus, jaunimą nuo alkoholio, rūkalų, rūpintis, kad jaunoji karta augtų sveika, kūrybinga.

Veikimo priemonės

Vyskupas M. Valančius manė, kad žmonės pasiduoda žalingiems įpročiams (girtavimui) todėl, kad yra neapsišvietę, nežino svaigalų žalos. Tapęs vyskupu M. Valančius nurodė klebonams organizuoti parapijines mokyklas, kad vaikai, jaunimas išmoktų skaityti, rašyti. LKBD organizavo paskaitas, aktyviai reiškėsi spaudoje, radijuje, bažnyčiose, mokyklose, organizacijose, švietimo sistemoje, steigė arbatines, knygynus, skaityklas, ragino pasižadėti negerti, organizavo jaunimo laisvalaikį, antialkoholines parodas, reikalavo Seimą ir Vyriausybę priimti blaivybei palankius nutarimus, likviduoti slaptas naminės degtinės daryklas.

Lietuvos katalikiško jaunimo sąjunga (LKJS) „Pavasaris“ ypač daug prisidėjo skleidžiant blaivybę. Ji kūrė naujus papročius, pvz., blaivias naujokų išleistuves bei kareivių sutiktuves, blaivias vestuves, kuriose dalyvaudavo visa kuopa. LKJS „Pavasaris“ Centro valdybos iniciatyva 1925 metais įsteigtas liaudies universitetas, kuris vėliau pavadintas Vyskupo Valančiaus liaudies universitetu. Jame paskaitas skaitė įvairių sričių specialistai. Pirmuoju rektoriumi buvo prof. dr. Antanas Gylys. Jis nuo 1926 iki 1937 m. buvo LKBD pirmininkas, o 1934 m. ir „Sargybos“ redaktorius.

Lietuvių katalikų blaivybės draugija kasmet organizuodavo konferencijas. 1931 01 24 įvyko pirmasis „Blaivaus jaunimo ugdymo “ kongresas Kaune. 1933 12 30–31 dienomis surengtas kitas priešalkoholinis kongresas Kaune. Minėtinas didelis priešalkoholinis kongresas Skuode 1930 06 15, kuriame dalyvavo apie 7000 žmonių. Kongreso metu surengtas girtavimo papročio teismas.

Spauda. Kone visos organizacijos, sąjungos turėjo savo spaudą: laikraštį ar žurnalą, o stambesnės net po kelis. Lietuvių katalikų blaivybės draugija leido metinį „Laimės kalendorių“ ir laikraštį „Sargyba“. LKBD spausdino dideliais tiražais antialkoholinius atsišaukimus, plakatus.

Parodos. Populiari priemonė kovai su alkoholizmu buvo antialkoholinių parodų rengimas. Tokių parodų pradžia – 1925 metai. Tais metais Lietuvos prekybos ir pramonės parodoje Kaune buvo surengta priešalkoholinė paroda Lietuvių katalikų blaivybės draugijai skirtame paviljone. Parodą aplankė apie 10 tūkstančių žmonių. Parodos buvo organizuojamos ypatingų švenčių metu, o „Liaudies namuose“ suorganizuotas priešalkoholinis muziejus veikė nuolat.

Blaivybės savaitės – turbūt sėkmingiausia priemonė, sumanyta prof. dr. Juozo Ereto. Jos buvo organizuojamos du kartus per metus sausio ir birželio mėnesiais. Tomis dienomis buvo stengtasi sujudinti visą Lietuvą visomis galimomis priemonėmis kovoti su alkoholizmu ir  rūkymu.

Teismai. Siekta priešalkoholinę mintį kuo plačiau paskleisti visuomenėje, tuo tikslu buvo organizuojami girtavimo įpročio teismai.

Studentų priešalkoholinės paskaitos. Didelę įtaką tarp moksleivių darė studentų ateitininkų korporacijos nariai, skaitydami paskaitas apie alkoholio, rūkymo žalą. Moksleiviai geriau priima studentų išsakytas mintis negu perteiktas specialių lektorių.

Demonstracijos. Tikintieji kai kada suorganizuodavo ir demonstracijas. Pvz., 1925 07 26 Dusetose LKBD draugijos iniciatyva buvo surengta demonstracija, reikalaujant uždrausti alkoholio gamybą ir pardavimą. Demonstracijoje dalyvavo keli tūkstančiai žmonių.

Tenka pastebėti, kad 1918–1940 metais degtinės gamyba Lietuvoje buvo mažinama, o alaus didinama. Ekonominės krizės metu, pvz., 1935 metais degtinės pagaminta tik 69,4 proc. 1924 m. kiekio, o alaus – tik 44,76 proc. 1938 metais alaus gamyba buvo sparčiai padidinta. Kasmet alkoholinių gėrimų, perskaičiavus į gryną alkoholį, buvo suvartojama ne daugiau kaip 1,0–1,2 litrų vienam gyventojui.

Ir vėl svetimieji

1940 metais sovietai užėmę Lietuvą rado vieningą, sveiką, kuriančią sau ateitį, blaivią visuomenę. Jau tais metais pradėta didinti alkoholinių gėrimų gamybą. Jonas Gečas savo knygoje „Tik blaivi tauta gali išlikti“ duoda pavyzdžių: „Per 9 mėnesius, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, geriamojo spirito gamyba padidėjo 9,1 proc., alaus – 16,4 proc., o likerio ir konjako – net 41,8 proc. 1940 m. rugsėjo mėnesį alkoholinių gėrimų parduota net 74,9 proc. daugiau negu 1939 m. per tą patį mėnesį“.

Alkoholinių gėrimų gamyba ir suvartojimas sovietų Lietuvoje kasmet didėjo iki pat 1984 metų. Kiek kiekvienam Lietuvos gyventojui teko gryno alkoholio (100o), parodyta 1 lentelėje (statistikos duomenys).

1 lentelė

Didėjant alkoholio suvartojimui, vyko sparti grandininė reakcija: didėjo nusikalstamumas, daugėjo apsinuodijimų alkoholiu, žmonių žūčių keliuose, gamyboje, augo sergančių alkoholizmu, beglobių, nesveikų vaikų skaičius.

Iš 2 lentelės duomenų matyti, kiek kuriais metais Lietuvoje buvo motorizuotų transporto priemonių (MTP), kiek žuvo žmonių ir kiek žuvusių teko tūkstančiui MTP.

1970 m. MTP buvo 4,8 karto mažiau negu 2000 m. o žmonių žuvo daugiau (667 ir 641), 1985 m. MTP buvo 3 kartus mažiau negu 2008 m., o žmonių žuvo 696 ir 498.

2 lentelė. Motorizuotos transporto priemonės (MTP) ir žmonių žūtys autoįvykiuose

Pagausėjo ir narkologinių ligonių, pvz., 1966 m. buvo 3855, o 1985 m. 57 893 (76 p.). Kasmet vis daugiau vaikų gimė su psichiniais ir fiziniais defektais. Tokiems vaikams buvo steigiamos pagalbinės mokyklos. 1951 metais įsteigtos 5, o 1984 metais iš viso buvo 54, jose mokėsi 11 881 vaikas.

Suvaržyta, persekiojama Katalikų Bažnyčia nieko ženklaus negalėjo padaryti, nors buvo drąsių, pasiaukojančių kunigų, vyskupų, skleidusių blaivybės idėją. Pirmas blaivybei pritariančių žmonių sąskrydis įvyko 1979 09 08 inž. Juozo Kančio ir „Šaltinėlio“ klubo pirmininko Juozo Bulkos iniciatyva Vilniaus elektros prietaisų gamykloje. Norėta atkurti 1918–1940 m. Lietuvoje veikusią Blaivybės draugiją. Deja, posėdžiauti nebuvo leista. Susirinkusieji buvo išprašyti iš salės.

Kitas blaivybę palaikančių žmonių nelegalus sąskrydis įvyko 1980 04 20 inž. Justino ir mokytojos Danutės Šilinių bute Ukmergėje. Dalyvavo per 100 žmonių iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Rokiškio. J. Kančys su blaivybei pritariančiais žmonėmis ne kartą kreipėsi į atitinkamus valdžios žmones, prašydamas leisti atkurti Blaivybės draugiją. Veltui.

Šio straipsnio autoriaus iniciatyva 1981 06 02 buvo įkurtas blaivystės klubas „Sąjūdis“. Vengiant saugumiečių persekiojimų, pasitarimai, repeticijos vykdavo butuose, o vakaronės, minėjimai – šeimyninių pobūvių salone ar kitose patalpose, išnuomotose patikimo asmens vardu. Vasarą – kur pušyne ar rajono parapijos bažnyčios šventoriuje. Klubas, vadovaujamas drąsaus nepalaužiamo pirmininko J. Kančio ir jo pavaduotojo inžinieriaus V. Uogelės, augo, gerėjo vakaronių turinys, kokybė, plėtėsi veiklos ribos. Buvo užmegzti ryšiai su Kijevo, Maskvos, Rygos, Sverdlovsko blaivininkais disidentais: akademiku Fiodoru Uglovu, B. Šičko, Lilija Ušakova ir kt.

Klubas „Sąjūdis“ buvo tarsi oazė, kaip kadaise LKBD, į kurį rinkdavosi įvairaus išsilavinimo, amžiaus žmonės, pritariantys ne tiktai blaivybei, bet – svarbiausia – lietuvybei. Klubo „Sąjūdis“ žmonės aukojo savo laisvalaikį, kuklias pajamas, rengė susitikimus, vakarones, antialkoholines parodėles. Visus, prisidėjusius prie klubo veiklos, o 1985 metais vien oficialiai įsirašiusių buvo 370, jungė viena idėja: meilė ir pasiaukojimas žmogui, tėvynei Lietuvai. Juk tik blaivi tauta gali išlikti ir būti laisva. Tai buvo neginkluotas pasipriešinimas okupacijai. Turbūt svarbiausias buvo TSKP centro komiteto 1985 m. gegužės 7 d. nutarimas „Dėl priemonių girtavimui ir alkoholizmui įveikti“. Po šio nutarimo, rodos, buvo galima drąsiau skleisti blaivybę, spaudoje pasirodė straipsnių, griežčiau pasisakančių prieš girtavimą. Galutinį lūžį padarė Gorbačiovo „perestrojka“. Svaigalų suvartojimas sparčiai ėmė mažėti. Lūžis Lietuvoje, statistikos duomenimis, įvyko 1984 metais.

Išaušo atgimimo rytmetis. Blaivystės klubui „Sąjūdis“ buvo leista legaliai veikti, rinktis „Žinijos“ draugijos patalpose. 1989 m. gegužę išėjo pirmas laikraščio „Blaivioji Lietuva“ numeris (redaktorius Juozas Jurevičius). Dar prieš tai 1988 11 12 surengtos Vilniaus vyskupijos įkūrimo 600 metų ir Vyskupo M. Valančiaus veiklos 130 metų minėjimas. Dvyliktą valandą prie Arkikatedros vyskupas Vincentas Sladkevičius (vėliau kardinolas) aukojo šv. Mišias. Dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių. Tą dieną įvyko J. Kančio ir kitų klubo aktyvistų iniciatyva suorganizuotas blaivybei pritariančių asmenų konferencija. Nutarta įsteigti vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdį. Tą dieną apie 4400 žmonių davė pasižadėjimą nevartoti svaigalų. Po konferencijos pradėti rengti įstatai.

Blaivystės klubo sąjūdis pirmininko J. Kančio ir kitų aktyvistų iniciatyva 1989 06 03 Vilniaus kalnų parke suorganizuotas svaigalų išpylimo koncertas-mitingas. Dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių. Svaigalai: alus, degtinė ir kiti alkoholiniai gėrimai buvo išpilti į kanalizaciją. Nuspręsta svaigalų nebegerti. Po to iki vėlyvo vakaro žmonės šoko, dainavo.

1989 m. Blaivystės klubas „Sąjūdis“ kartu su Žemdirbių sąjūdžiu paskelbė akciją „Blaivioji javapjūtė“. 1989 11 08 Plungėje susirinkę apie 1000 žmonių, vadovaujant vyskupui Antanui Vaičiui, nutarė atkurti Valančiaus blaivybės broliją. 1989 11 16 Blaivystės klubas „Sąjūdis“ kartu su Etninės kultūros draugija „ETNOS“ surengė forumą Vilniuje „Tautinis atgimimas ir blaivybė“.

1989 m. rugsėjo 23–24 dienomis įvyko Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio (VMV BS) steigiamasis suvažiavimas. Prezidiumą ir tarybą sudarė aktyviausi klubo „Blaivystės sąjūdis“ nariai: prezidiumo pirmininkas inž. Juozas Kančys, pavaduotojas kun. Algimantas Keina, sekretorius mokytojas Jonas Kvederaitis ir kiti.

1989 12 28 įregistruoti VMV BS įstatai.

Ir vėl laisvoje Lietuvoje

Statistikos duomenimis, 1990 metais alkoholio suvartota dvigubai mažiau negu 1981, 1982 metais, bet 4 kartus daugiau negu 1937 metais. Mes išėjome į laisvę bent šiek tiek apsivalę nuo svetimųjų užnešto alkoholizmo, pasiryžę kaip ir 1919 metais visiškai atsisakyti alkoholio ir kitų svaigalų. Sekmadieniais buvo rengiamos specialios blaivybei skirtos šventės, renkami pasižadėjimai negerti, kuriamos blaivybės, gyvojo rožančiaus brolijos, steigiamos Valančiukų kuopos.

Įspūdingos organizuotos VMV BS šventės nuvilnijo per visą Lietuvą. Jos vyko Adutiškyje, Druskininkuose, Kėdainiuose, Leipalingyje, Merkinėje, Palangoje, Panevėžyje, Šiauliuose. Švenčių metu įsirašydavo į blaivybės brolijas po 100–180 žmonių. Vien Valio Viršilos iniciatyva Skuodo rajone buvo 1300 blaivybės brolijos narių. 1990 m. birželį suorganizuotas Kryžiaus nešimas į Jurgaičių piliakalnį – Kryžių kalną netoli Šiaulių. Jame dalyvavo apie ketvirtis milijono žmonių. Kaune įsisteigė studentų blaivystės sąjūdis. Klaipėdoje suorganizuotos blaivystės skleidimo dienos: moksleivių ir jaunimo susitikimai. Algirdo Čėsnos iniciatyva įkurtas vyskupo M. Valančiaus muziejus Nasrėnuose.

Įkuriamas Lietuvos blaivybės fondas. Fondo vadovas – aktyvus blaivybės veteranas Gediminas Jakubčionis.

Apie 1999 metus SKAT’o rūmuose Vilniuje VMV BS taryba surengė pirmąjį seminarą – kursus valančiukų kuopų ir būrių vadams bei kitų moksleiviškų organizacijų vadovams.

Blaivystės veterano mokytojo Petro Labanausko iniciatyva suburtas, 2000 metais pradėjo veikti VMV BS folkloro ansamblis „Giedra“. Šiuo metu ansambliui vadovauja Milda Andriulienė. 2007 03 07 VMV BS Vilniaus skyrius surengė antialkoholines parodas „Blaivėk“. Parodų iniciatorius – P. Labanauskas. Tokių parodų buvo surengta ir anksčiau.

Kasmet Vilniuje ir kituose miestuose organizuojamos konferencijos blaivybės klausimais. Jose dalyvauja aktyvūs visuomenės veikėjai, mokslininkai, gydytojai, mokytojai, bažnyčios atstovai, kunigai, vyskupai. Kas keleri metai rengiami blaivybei skirti kongresai. Pvz., 1997 10 18 VMV BS surengtame kongrese dalyvavo 399 delegatai ir svečiai, iš jų du vyskupai, 19 kunigų. 41 proc. dalyvių – mokytojai, gydytojai, inžinieriai. Iš viso per VMV BS veiklos metus surengta 7 kongresai.

Esame dėkingi drąsiems kunigams, vyskupui A. Vaičiui, kuris sovietmečiu mus rėmė, taip pat vyskupui J. Tunaičiui. Jis, būdamas Šv. Mikalojaus bažnyčios vikaru, kartais ateidavo į blaivystės klubo „Sąjūdis“ vakarones. Rodos, dalyvavo visuose VMV BS kongresuose. Taip pat dėkingi arkivyskupui S. Tamkevičiui, vyskupui J. Borutai, kun. A. Keinai, kuris sovietmečiu, atvykęs iš Valkininkų, filmuodavo mūsų vakarones, ir kitiems vyskupams, kunigams.

Deja, dabar mes valdžiai beveik nereikalingi.

Mums nesisekė. Kodėl?

Girdžiu aktyvaus patrioto monsinjoro Alfonso Svarinsko žodžius: „Jūs dirbat, dirbat, o rezultato nėra...“ VMV BS jau žengiant pirmuosius žingsnius laikraštis „Blaivioji Lietuva“ 1990 m. Nr. 5 signalizavo: „Grįžta Brežnevo laikai. Matome, kaip plinta alkoholio pardavimas, steigiasi alkoholio pardavimo kioskai... Liūdna, nes užuot atsisakę svaigalų, mes paskendom juose. Per dvidešimtį metų svaigalų gamybos apimtys augo – augo ir vartojimas. Lietuvos statistikos metraščio duomenimis, 2007 metais vienam Lietuvos gyventojui tenka 11,2 litro absoliutaus alkoholio. Tai yra tiek pat, kiek buvo suvartota kulminaciją pasiekusiais 1981 metais, arba 9,33 karto daugiau negu 1937 metais. Kiti šaltiniai teigia, kad suvartota kur kas daugiau. Ir štai rezultatai: mirė apsinuodiję alkoholiu 1932–1938 m. 115, o 2002–2008 m. – 3134 žmonės. Vidutiniškai per metus 16,4 ir 447,7 žmonės. Taigi 27,3 kartų daugiau negu anoje nepriklausomoje Lietuvoje. Nusižudė 1937 m. – 220, o 2007 m. – 1025 žmonės. Vien tik autoavarijose 1990–2007 m. žuvo 14 381 žmogus. Iš jų dėl neblaivių asmenų kaltės 2261 žmogus. 2007 metais buvo visa armija – 59 903 priklausomybe alkoholiui sergantys žmonės, dar pridėkime 3747 sergančių alkoholinėmis psichozėmis.

Sovietmečiu patyliukais žmonės kalbėdavo: „Rusai alkoholiu nori mus sunaikinti, vyksta alkoholinis genocidas“. O kaip pavadinti lietuvių rankomis vykdomą tokią alkoholio politiką? Anoje Lietuvoje 95 proc. alkoholį vartojo vyresnio amžiaus žmonės, šiandien – jaunimas. O kas toliau?!

Ir kodėl tokia padėtis? Anoje Lietuvoje buvo stipri katalikų bendruomenė, šeima, tautinė mokykla, Bažnyčia, spauda. Kiekvienas žmogus buvo skatinamas priklausyti krikščioniškai organizacijai, prenumeruoti bent vieną laikraštį ir žurnalą, dirbti apaštalinį darbą. Šiandien net tokioje mokykloje, kurioje dirba 30–60 pedagogų, neįmanoma rasti pedagogo, kuris visuomeniniais pagrindais vadovautų skautų, ateitininkų ar valančiukų kuopai. Kone 70 proc. tikinčiųjų šiandien lieka be savo spaudos.

Reikėtų, kad Seimas, Vyriausybė ir kitos valdžios įstaigos nepamirštų, kad esame maža tauta, ir stengtųsi ją išsaugoti, ne žodžiais dirbti, ne tiktai valstybės, bet ir tautos labui. Vyriausybė turi parengti moksliškai pagrįstą ilgametę žalingų svaigalų atsisakymo politiką (numatyti, kiek ji kasmet gali atsisakyti gaunamų pajamų iš alkoholio, rūkalų). Svaigalų vartojimo žalą reikia pradėti aiškinti jau vyresnių grupių darželinukams, tam parengus specialią programą. Mokyklose turi būti įvestos bent kelios pamokos apie svaigalų vartojimo žalą. Kiekvienoje klasėje turėtų būti plakatai, skatinantys blaivybę. Aukštosiose mokyklose reikėtų sudaryti studentų abstinentų grupes, kurie vidurinėse mokyklose galėtų skaityti paskaitas apie blaivybę, dalyvauti blaivybės veikloje. Kiekvienas jaunuolis, prijaučiantis blaivybei, turėtų įstoti į Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdį, gauti bilietą ir ženkliuką. Jaunam būtų pasididžiavimas ir turėtų suteikti pirmenybę įsidarbinant ir t. t. Spauda, radijas, televizija turi tarnauti visuomenei, skleisdama gėrį, ugdyti dideles, taurias asmenybes, pažadinti užsnūdusią visuomenę. Ekonominės krizės metu prie „XXI amžiaus“ ar „Lietuvos aido“ reikėtų leisti bent mėnesinį kelių puslapių priedą „Blaivybė ir sveikata“. Partijos savo sueigose turi skatinti ne girtuoklystę, bet blaivybę. Organizuoti išsivadavimui iš priklausomybės grupes: anoniminių alkoholikų (AA), AL-ANON – šeimų, draugų bendrijas, NA – anoniminių narkomanų, ALA-TEEN – jaunimo grupes. Žiemą ir pavasarį rengti blaivybės savaites (kaip buvo rengiamos 1923–1939 metais).

© 2010 „XXI amžius“