Donorystė – dovanotas gyvenimas

Gintarė Martinaitien

Kun. Andrius Vaitkūnas sako, kad donorystė – vienas gražiausių dalykų, ką galima padaryti dėl kito žmogaus Autorės nuotraukos

Asociacijos „Donorystė“ prezidentas Arminas Bartkaitis susirinkusiesiems kalbėjo apie donorystės svarbą, atsakinėjo į klausimus

Neseniai Šakiuose, Rotušės salėje, vyko nemažo susirinkusiųjų dėmesio sulaukusi paskaita „Organų donorystė – dovanotas gyvenimas“. Šakių rajono žmonių su negalia sąjungos renginys buvo ne tik informatyvus, bet ir naudingas – renginio pabaigoje pasirašyta net 12 donoro kortelių. Asociacijos „Donorystė“ prezidento Armino Bartkaičio pasiklausyti sugužėjo beveik pilnutėlė salė –  įvairių institucijų atstovai, Šakių vikaras kun. Andrius Vaitkūnas, grupė „Varpo“ vidurinės mokyklos moksleivių.

Donorystė – pilietiškumo pavyzdys

Pasaulyje organų dovanojimas yra traktuojamas kaip pilietiškumo pavyzdys, padedantis išsaugoti žmogaus gyvybę. Tiek Lietuvoje, tiek mūsų rajone donorystė kol kas nėra priimtina, tačiau laukiančiųjų transplantacijų nemažėja. Kaip kalbėjo „Donorystės“ asociacijos prezidentas A. Bartkaitis, šiuo metu inksto transplantacijos laukia 228 žmonės, kasos – 23, kepenų ir širdies – po 36, plaučių – 2, o ragenos – 264. Lietuvoje transplantacijų laukia 14 vaikų: du – inksto, devyni – širdies, trys – kepenų. Paskaičiavus laukiančiuosius ir atliktų transplantacijų skaičių paaiškėja, kad, pavyzdžiui, širdies persodinimo gali tekti laukti apie 5-erius metus.

Žmonių supratingumas didėja

Kaip sakė A. Bartkaitis, nuo 2000 metų galima pasirašyti donorystės korteles. Taip pats žmogus patvirtina, kad jis sutinka po mirties dovanoti savo organus ar audinius transplantacijai. Tokiu būdu artimieji atleidžiami nuo atsakomybės, kai netekties valandą dar reikia apsispręsti, dovanoti organus ar ne. Net 25–30 procentų potencialių donorų artimųjų nesutinka to daryti. Pasak „Donorystės“ asociacijos prezidento kortelės pasirašymas – pilietinis žingsnis, nes nežinai, kada pats ar tavo artimieji gali atsidurti laukiančiųjų sąraše. Tuo labiau kad vienas donoras, sutikęs padovanoti savo organus, gali išgelbėti net septynių žmonių gyvybes.

Lietuvoje pernai pasirašyta 2210 kortelių. Žmonių supratimas ir susidomėjimas didėja, nes anksčiau per metus būdavo pasirašoma tik apie 1000 donoro kortelių. Šakių rajone tokių kortelių išduota 101. Per 2009 metus rajone pasirašyta 19 donoro kortelių, net 35 kortelės buvo pasirašytos 2008 metais, kai žmonių su negalia sąjunga vykdė projektą donorystės tema. Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, donoro kortelę turi tik 0.3 procentų gyventojų (12 250 žmonių), kai, pavyzdžiui, Olandijoje tokias korteles pasirašę net 44 proc. Norint pasirašyti sutikimą po savo mirties dovanoti organus transplantacijai, reikia kreiptis į savo gydytoją ir užpildyti sutikimo formą. Tai gali padaryti bet kuris pilnametystės sulaukęs žmogus, o apsigalvojus apsisprendimą galima pakeisti.

Po renginio norinčių pasirašyti buvo daug, tačiau daugelis to nepadarė, nes neturėjo asmens dokumentų. Visgi rezultatai džiugina, nes donorystės korteles pasirašė net 12 šakiečių.

Rajono žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Stasė Vasaitienė kalbėjo, kad jų sąjungos nariai tokias korteles pasirašė dar 2008 metais, kai buvo pradėtas vykdyti donorystės projektas. Rotušėje vykusi paskaita irgi vykdyto projekto sudedamoji dalis.

Donorystė galima tik mirus smegenims

Asociacijos prezidentas paneigė mitą, kad jei pasirašysi donoro kortelę tave pradės „medžioti“ dėl organų transplantacijos ar netgi susirgus negydyti, kad tik tavo organai atitektų kitiems. Be to, A. Bartkaitis atkreipė dėmesį, kad bent kol kas nė vienas iš turinčių donoro kortelę dar netapo donoru. Žinoma, donorystė ir organų persodinimas yra sudėtingas procesas. Viename transplantacijos procese dalyvauja nuo 70 iki 120 įvairių specialistų. Vienam žmogui, kuriam reikalinga transplantacija, gali tekti patikrinti net 600 donorų. Prieš persodinant organus yra tikrinama daugybė dalykų, kad organas žmogui tiktų, nebūtų atmestas ir pan. (turi tikti ne tik kraujo grupė ir audiniai). Lietuvoje per metus būna 35–50 efektyvių donorų, o potencialių, kuriems nustatoma smegenų mirtis apie 80–90.

Svarbus faktas yra tas, kad organų donorystė negalima, kai žmogus miršta natūralia mirtimi, nes tuomet miršta ir jo organai. „Donorystė galima tada, kai miršta žmogaus smegenys. Smegenų mirtį nustato trijų gydytojų konsiliumas, o po 12 valandų smegenų mirtį turi patvirtinti kitas gydytojų konsiliumas“, – susirinkusiesiems aiškino A. Bartkaitis. Įvairios priemonės organus gyvybingais gali išsaugoti apie parą.

Amžius, norint tapti donoru, – ne riba. A. Bartkaitis pasakojo, kad vyriausiam donorui, kurio inkstai buvo sėkmingai persodinti, buvo 90 metų, o akių ragenos buvo panaudotos net iš 102 metų donoro.

Bažnyčia skatina

Galbūt yra manančių, kad Bažnyčia ir donorystė yra du nesuderinami dalykai? Renginyje viešėjęs Šakių vikaras kun. A. Vaitkūnas kalbėjo, kad donorystė – vienas gražiausių dalykų, ką galima padaryti dėl kito žmogaus. „Bažnyčia tai skatina, nes tai yra dovana. Gyvybę tau davė Dievas, o ją dovanoti kitam bei prisidėti prie gyvybės išsaugojimo yra be galo gražu“, – teigė vikaras. Nors tiek jis, tiek Bažnyčia donorystę skatina, tačiau kad trūksta informacijos šia tema, pripažino ne tik jis, bet ir kiti susirinkusieji.

© 2010 „XXI amžius“