Negimusių vaikų istorijos

(„Pasaka“ ne mažiesiems)

Valdemaras PETROKA

Prologas

Atostogavau kaime. Dieną buvau prisirinkęs daug grybų ir dabar valau. Į duris kažkas pasibeldė. Atidaręs pamačiau du lyg kažkur matytus vyrus. Iš karto gavau smūgį į galvą ir tada viskas išnyko...

Rimtutės istorija

Aš nežinojau kur esu, bet man buvo gera ir šilta, buvau soti. Visą laiką į mane tekėjo kažkas šilta ir skanu. Tačiau aš jutau, kad manęs nenori, todėl bijojau, kad išnyks mano mažas kūnelis, dar neturintis kojyčių, rankučių, galvutės ir liksiu tokia kaip dabar. Tačiau šiuo metu man buvo šilta, gera ir sotu. Aš supratau, kad esu mamos viduje. Jutau, kad kartais ji būna pikta, nes aš ją erzinu, bet negalėjau jai paaiškinti, kad taip nebus visą laiką. Negalėjau perduoti, kad būsiu gera, švelni jai, kad būsiu padėjėja ir atrama, kai gimsiu ir užaugsiu. Jau pradėjau justi, kuriose mano būsimo kūnelio vietose bus galvutė, rankutės ir kojytės. Kūnelis jau nebuvo apvalus kaip kamuoliukas. Netikėtai kartą pajutau, kaip prie mano kūnelio priartėjo nežinomas daiktas. Jis suėmė kūnelį ir ištraukė jį iš mamos. Aš išlindau iš kūnelio ir apsidairiau. Mama gulėjo ant stalo. Pamačiau savo kūnelį, mažytį gumuliuką, kurį kažkokia moteris išmetė į kibirą. Supratau, kad niekada į jį negrįšiu. Apžiūrėjau mamą. Jos veidas buvo pabalęs, ji sunkiai alsavo, bet nebuvo nusiminusi, veikiau jautė palengvėjimą. Po to ji nulipo nuo stalo ir išėjo.

Pajutau, kad man reikia skristi. Greit atsiradau ten, kur buvo daug tokių, kaip aš. Supratau, kad čia tie, kurių atsisakė mamos ar netyčia iš jų buvo iškritę. Pajutau alkį. Mane pakvietė dvi tokios kaip aš ir mes pakilome aukštyn. Pavalgiau šviesos, kuri buvo beveik tokia skani, kaip tas maistas, kurį gaudavau iš mamos. Viena buvo šviesi, kita – melsvesnė. Pavadinau vieną Šviesuole, kitą – Žydruole. Jos išmokė mane susikalbėti su negimusiaisiais, suprasti vaikų su kūneliais kalbą. Sužinojau, kad Šviesuolė turi broliuką ir sesutę. Panorau juos pamatyti ir ji iš karto pasiūlė nuskristi pas juos. Šviesuolės sesutė vaikščiojo jau tvirtai, o broliukas dar griuvinėjo. Su vaikais buvo gyvūnėlis. Draugės paaiškino, kad tai šunelis. Kalbantis su draugėmis šunelis pastatė ausis ir judino uodegą. Draugės paaiškino, kad šuneliai, kiti gyvūnai ir maži vaikai mus gali girdėti, tik vėliau vaikai užmiršta, kaip mus suprasti. Ir tikrai šviesuolės broliukas pradėjo juoktis, o sesutė nutilo ir lyg įsiklausė, bet nieko nesupratusi, vėl pradėjo žaisti. Su pieštukais. Dar kiek pastebėjome juos ir išskridome.

Kitą dieną mane aplankė suaugusi. Ji paaiškino, kad bus man vietoj mamos. Man tereikės pagalvoti ir ji nedelsdama į visas mano mintis atsakys ir viską paaiškins. Paklausiau, kas esu aš ir kas mano draugės. Ji atsakė, kad mes – angeliukai. Paaiškino, kad greit suprasiu gimusių vaikų, šunelių ir kitų gyvūnų kalbą. Jei kas bus neaišku, nesuprantama, reikės tik pagalvoti ir ji į viską atsakys.

Netrukus nuskridau pas mamą. Jos veidas buvo susirūpinęs, ji vėl ėjo pas tą pačią tetą, kuri mane ištraukė iš jos. Jos pasikalbėjo ir teta pasakė mamai, kad ji nėščia. Supratau, kad viduje mamos auga mano broliukas ar sesutė. Įlindau į mamą ir supratau, kad auga broliukas. Jo kūnelis buvo mažiukas, kaip mano, kai jį ištraukė iš mamos. Aš jį pavadinau Viltuku. Žinojau, ką reiškia žodis Viltis, ir tikėjausi, kad jis bus su kūneliu. Papasakojau jam, kas atsitiko man ir jis išsigando, bet aš jį nuraminau. Pažadėjau visada būti kartu, papasakojau, kad tokių angeliukų kaip aš yra daug. Jis kiek apsiramino, bet vis tiek supratau, kad nori turėti kūnelį, rankutes, kad galėtų apkabinti mamą, prie jos prisiglausti, ją bučiuoti. Deja, taip neįvyko. Kitą dieną mama nuėjo pas tetą, ta išėmė jo kūnelį iš mamos ir išmetė į kibirą. Mes kartu išskridome. Supažindinau jį su Šviesuole ir Žydruole. Vėliau pavalgėme Saulės šviesos. Jis apžiūrėjo žvaigždes ir pasiūlė skristi į bet kurią žvaigždę, kurią aš išsirinksiu. Aš atsisakiau.

– Tada aš skrisiu vienas, – pareiškė, – nenoriu matyti mamos.

– Tai aš viena liksiu? – nusiminiau.

– Pasilik. Turi draugių. Gal atsiras broliukas  ar sesutė, pasaugok juos. Jei neatsiras, manęs ieškok ten, – jis parodė žvaigždę, kurią vadino Šiaurine ir pasakė, kad bus prie jos.

– Aš tave palydėsiu iki raudonosios žvaigždės. Man atrodo ji netoli, – nutariau.

Nuskridome greit. Pasirodė, kad tai planeta, panaši į Žemę. Ten sutikome daug angeliukų. Tarp jų buvo jauku, gera. Vos nesugalvojau čia pasilikti, bet mane labai traukė grįžti į Žemę, pamatyti mamą. Viltukas nutarė pasilikti čia. Apsidžiaugiau, nes galėsiu bet kada jį aplankyti. Grįžau į Žemę. Laikas bėgo. Vis aplankydavau mamą, įlįsdavau į ją, bet vis buvo tuščia. Tik gal dešimtą ar dvidešimtą kartą pamačiau, kad yra mažas kūnelis. Labai bijojau, kad nepasidarytų angeliuku. Visaip mėginau paveikti mamą, kad paliktų ir leistų augti. To paties prašiau net Saulės.

Mama nuėjo pas tą pačią tetą. Baisiai išsigandau, kad bus dar vienas angeliukas. Teta paklausė:

– Vėl abortą daryti?

Mama atsakė – „ne“. Labai apsidžiaugiau. Teta taip pat buvo patenkinta, net nusišypsojo.

Pradėjau galvoti, kokiu vardu sesutę pavadinti. Pasitariau su draugėmis ir kartu nutarėm, kad reikia pavadinti Saulute.

– Tikriausiai Saulė išgirdo tavo maldas, – kalbėjo draugės.

Vis aplankydavau Saulutę. Jos kūnelis augo. Jau matėsi mažos kojytės, rankytės, apvali galvutė. Ji puikiai mane suprato. Žinojau, kad likusi kūnelyje nustos mane girdėti ir suprasti. Bet jai pavydėjau. Pavydėjau, kad galės augti jos kūnelis ir ji ateityje žais, maudysis, valgys uogas ir obuolius, draugaus su berniukais, kurį nors įsimylės, pagimdys nuo jo vaikučių, kuriuos augins ir labai mylės. Tai buvo šviesus pavydas. Sutarėm, kad niekada nedarys angeliukų.

Saulutė vis augo. Nors mamai ir padidėjo pilvas, Saulutei vis tiek buvo ankšta. Su Šviesuole ir Žydruole kartais kutendavome Saulutę, ta judėdavo, o mama skundėsi, kad spardosi, bet nepyko.

Vienu metu Saulutės kūneliui pasidarė visai ankšta. Ji nutarė išeiti iš mamos ir pradėjo taip stipriai judėti, kad pas mamą atvažiavo man jau pažįstama teta, apžiūrėjo mamą ir pasakė:

– Prasidėjo sąrėmiai.

Pamačiau, kaip Saulutės kūnelis lenda iš mamos. Mamai skaudėjo, ji šaukė. Saulutei taip pat nepatiko. Išlindusi ji tuoj pat pradėjo šaukti. Teta pasakė:

– Gimė graži mergaitė. Garsiai šaukia. Bus dainininkė.

Mane apėmė pavydas, kad aš negimiau gražia mergaite. Toks jau mano, Šviesuolės, Žydruolės ir kitų angeliukų likimas. Tuo kaltos mamos, kurios mūsų atsisakė.

Greit Saulutė pradėjo neramiai judėti. Mama prisidėjo ją prie krūties. Pamačiau, kaip valgo. Matyt, maistas buvo skanus, nes ji greit nurimo, be to, ji galėjo ne tik iš mamos valgyti, bet liesti ją, jausti jos meilę.

Laikas bėgo ir Saulutė augo. Jau seniai jos nemaitino mama. Mane vis mažiau girdėjo ir suprato. Po kelerių metų pradėjo lankyti vaikų darželį, kur buvo daug panašių į ją vaikučių. Su jais žaisdavo, išdykaudavo, o mane visai užmiršo. Vėliau pradėjo lankyti mokyklą ir mokėsi labai gerai, nors aš ir negalėjau padėti. Tik kartą pavyko jai padėti, kai vakare ėjo namo iš muzikos mokyklos. Norėdama sutrumpinti kelią namo, ji pasuko per miškelį. Jame stovėjo barzdotas dėdė. Supratau, kad jis tyko vienišų mergaičių. Mėgindama ją sustabdyti, įlindau į jos smegenis ir pamėginau sukelti jai baimę. Man pavyko. Saulutė sustojo, apsisuko ir nubėgo link gatvės, kur buvo daug žmonių. Barzdočius keikėsi ir spjaudėsi.

Bėgo metai. Saulutė keitėsi. Išaugo krūtys, suapvalėjo šlaunys. Kartą pamačiau, kaip ji su berniuku mėtosi sniego gniūžtėmis, išdykauja, laiminga juokiasi. Supratau, kad ji įsimylėjo. Man vėl kilo pavydas ir nudegino mintis, kad aš niekada nesimėtysiu sniegu su berniukais, nestatysiu sniego pilių, nesimaudysiu, nedainuosiu, nepajusiu mamos švelnumo. Pasidarė labai liūdna ir skaudu.

Todėl nusprendžiau:

– Nepamatysi, Saulute, manęs ir broliuko, – sušnabždėjau. Pradėjau kilti aukštyn ir vis tolyn nuo Žemės. Skridau tiesiai į Saulę.

– Lik sveika, Saulute. Aš nuskrisiu į patį saulės vidurį ir šviesiu su ja tau, visiems žmonėms, gyvūnams ir medžiams. Aš lauksiu tavęs. Kiek reikės. Tik neskubėk pas mane. Sužinok visko kuo daugiau Žemėje, sulauk Meilės ir vaikučių. Tikiu, kad niekada nedarysi angeliukų.

Skridau į Saulę vis gilyn. Nuo manęs atplyšdavo maži gabalėliai ir nuskrisdavo su Saulės spinduliais į Žemę. Per juos mačiau Saulutę. Mačiau, kad jai viskas sekasi gerai ir tikiuosi, kad visada taip bus.

Epilogas

Atsibudau. Iš pradžių nesupratau, kur esu. Šalia sėdėjo sesuo su mano vaikais. Jie papasakojo, kad buvau žiauriai sumuštas, ilgai buvau komoje, bet dabar viskas bus gerai.

Neaišku, kodėl šitokios haliucinacijos mane aplankė. Dar labiau sutrikau, kai gydytojas pasakė, kad komoje haliucinacijų nebūna.

Post scriptum

Atmintis atsistatinėja, bet tik apie tai, kas buvo komoje. Atsimenu, kad iš kelių metrų mačiau save „mirusį“. Šalia lovos mačiau sėdinčius sūnų ir dukrą. Panorau pamatyti mažąją dukrą iš antros santuokos. Iš karto prie jos atsiradau. Ji miegojo. Žadinti pabijojau, kad neišsigąstų. Erdvėje mane sustabdė matinės spalvos asmenybė ir pasakė, kad dar turiu sugrįžti. Iš karto atsiradau savo kūne.

Ilgai galvojau, kodėl man buvo pasakyta: „Dar turi sugrįžti“.Prisiminiau, kad žmona du kartus nutraukė nėštumą. Gal aš turėjau sugrįžti, kad papasakočiau apie savo regėjimą? Papasakočiau apie savo negimusius vaikus? Visiems.

© 2010 „XXI amžius“