Ragina nukentėjusiųjų šeimas kreiptis į teisingumo institucijas

Kunigų lytinių nusikaltimų bylas tiriančio Tikėjimo mokymo kongregacijos pareigūno interviu

Italijos katalikų dienraštis „L‘Avvenire“ paskelbė interviu su monsinjoru Čarlzu Skikluna (Charles Scicluna), einančiu teisingumo gynėjo pareigas Tikėjimo mokymo kongregacijoje. Šiuo atveju kalbama apie Kongregacijos vykdomą bažnytinio tribunolo vaidmenį kanoninėse bylose, keliamose dėl vadinamųjų „delicta graviora“ – tai yra sunkiausių nusikaltimų bažnytinės teisės sferoje. Kaip nustatyta 2001 metais paskelbtame motu proprio „Sacramentorum sanctitatis tutela“ (Sakramentų šventumo apsauga), pastariesiems priskiriami nusikaltimai prieš Eucharistijos sakramentą, prieš Susitaikinimo sakramento šventumą ir kunigų lytiniai santykiai su nepilnamečiais. Minėtasis dokumentas nustatė, jog šių bylų sprendimas priklauso Tikėjimo mokymo kongregacijai.

Katalikų Bažnyčia kaltinama sistemingu „kunigų pedofilų“ toleravimu.

Praeityje dėl neteisingai suprantamos pareigos ginti institucijos gerą vardą kai kurie vyskupai kasdienio gyvenimo praktikoje galbūt buvo per daug atlaidūs šiems labai liūdniems atvejams. Pabrėžiu – praktikoje, nes principų plotmėje šitie nusikaltimai visada buvo griežtai ir nedviprasmiškai smerkiami. Kalbant apie praėjusį šimtmetį pakanka prisiminti 1922 metais paskelbtą garsiąją instrukciją Crimen Sollicitationis.

Ne 1962 metais?

Ne, pirmoji siekia Pijaus XI pontifikato laikus. Vėliau, palaimintojo Jono XXIII laikais, Tikėjimo mokymo kongregacija parengė Susirinkimo tėvams naują leidimą, tačiau buvo išleista tik du tūkstančiai egzempliorių ir platinimas buvo atidėtas. Tai buvo procedūrinės normos, kurių buvo įsakoma laikytis tais atvejais, kai nustatomas kunigo bandymas išpažinties metu skatinti penitentą nusidėti ir kitų sunkių seksualinių nusikaltimų atvejais, įskaitant priekabiavimą prie nepilnamečių.

Normos rekomendavo saugoti paslaptį...

Nelabai vykęs šio teksto vertimas sudarė įspūdį, kad Šventasis Sostas įsako slėpti tokius faktus. Tačiau iš tiesų buvo reikalaujama saugoti paslaptį tyrimo metu, kad būtų apsaugotas įveltų žmonių geras vardas – tiek įtariamųjų, tiek ir aukų, nes juk to reikalauja nekaltumo prezumpcija, kol kaltumas neįrodytas. Bažnyčia teisingumo nepaverčia spektakliu. Reikalavimas saugoti paslaptį niekada nebuvo suprantamas kaip draudimas palaikyti ryšius su civilinėmis teisingumo institucijomis.

Tačiau tas dokumentas kaskart paminimas kaltinant dabartinį popiežių, buvusį Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektą, vykdžius nusikaltimų slėpimo politiką.

Tai melagingas ir šmeižikiškas kaltinimas. Leiskite priminti keletą faktų. Nuo 1975 iki 1985 metų Kongregacija negavo nė vieno signalo apie kunigų pedofilijos atvejus. 1983 metais paskelbus naują Kanonų teisės kodeksą iš pradžių buvo abejonių, kaip interpretuoti delicta graviora rezervavimą šios dikasterijos kompetencijai. Tik 2001 metais paskelbtu motu proprio pedofilijos nusikaltimai galutinai perduoti mūsų Kongregacijai. Ir nuo tos akimirkos kardinolas Ratcingeris išmintingai ir ryžtingai sprendė šiuos atvejus. Dar daugiau – jis labai drąsiai ėmėsi kai kurių ypač sunkių ir sudėtingų atvejų, neatsižvelgdamas į kaltinamųjų užimamas pareigas. Tad dabartinio popiežiaus kaltinimai nusikaltimų slėpimu yra, kartoju, melas ir šmeižtas.

Kas atsitinka, kai kunigas apkaltinamas tokiu sunku nusikaltimu?

Jei įtarimai pagrįsti, vyskupas turi pareigą labai atidžiai viską ištirti. Ir jei įtarimai pasitvirtina, vyskupo pareiga informuoti mūsų Kongregaciją, kurioje tolesniu tyrimu užsiima disciplinos tarnyba.

Kas sudaro šią tarnybą?

Šiuo metu, be manęs, dar yra tarnybos vadovas kunigas Pedro Miguel Funes Diaz ir teisininkai – septyni kunigai bei vienas pasaulietis. Kartais kviečiami į pagalbą ir kiti Kongregacijos pareigūnai.

Ši tarnyba susilaukia kaltinimų vangumu...

Nesutinku su jų pagrįstumu. 2003 iki 2004 metais mūsų rašomieji stalai buvo nukloti daugybe iš Jungtinių Valstijų gautų bylų ir dauguma jų lietė praeitį. Dabar, ačiū Dievui, reiškinio apimtys kur kas mažesnės ir naujus atvejus suspėjame spręsti realiu laiku.

Kiek atvejų lig šiol išnagrinėjote?

Iš viso per pastaruosius devynerius metus (2001–2010) išnagrinėta apie 3000 atvejų, liečiančių diecezinius kunigus ir vienuolius. Atvejai apima pastarųjų penkiasdešimties metų laikotarpį.

Vadinasi, trys tūkstančiai kunigų pedofilijos atvejų?

Toks apibrėžimas nelabai tikslus. Galima sakyti, kad maždaug 60 proc. šių atvejų liečia efebofiliją, tai yra lytinį potraukį tos pačios lyties paaugliams, kiti 30 proc. hetereseksualius santykius ir tik 10 proc. pedofiliją tikrąja šio žodžio prasme, tai yra seksualinį potraukį vaikams, dar prieš jų lytinės brandos pradžią. Tad per pastaruosius devynerius metus nustatyti trys šimtai tikros kunigų pedofilijos atvejų. Dėl Dievo meilės, ir šitas skaičius yra labai didelis, tačiau reikia matyti skirtumą ir pripažinti, kad vis dėlto reiškinys nėra toks masiškas, kaip kai kas norėtų įtikinti.

Trys tūkstančiai kaltinamųjų. O kiek nuteistųjų?

Baudžiamieji ar administraciniai bažnytiniai teismo procesai vyko 20 proc. atvejų ir dažniausiai, mūsų priežiūroje, jie buvo surengti ne Romoje, bet vyskupijose, kuriose įvykdyti nusikaltimai. Taip buvo daroma, kad nebūtų uždelstos bylos. 60 proc. atvejų dėl kaltinamųjų amžiaus nuspręsta nekelti bylų, tik pritaikytos administracinės priemonės, draudžiančios jiems viešai aukoti Mišias, klausyti išpažinčių, įsakančios gyventi santūriai ir atgailauti. Reikia pabrėžti, kad šiais atvejais kaltinamieji nebuvo išteisinti, kaip kartais tvirtina žiniasklaida.

Trūksta dar 20 procentų...

10 proc. yra ypač sunkių atvejų, kur buvo aiškūs įrodymai. Šventasis Tėvas su dideliu skausmu autorizavo dekretus dėl nusikaltusiųjų pašalinimo iš kunigų luomo. Tai labai griežta priemonė, tačiau nebuvo kitos išeities. Kitais 10 proc. atvejų patys kaltinamieji kunigai prašė atleidimo nuo kunigo pareigų ir jų prašymai buvo nedelsiant patenkinti. Pastarieji atvejai dažnai lietė kunigus, kuriuos civilinės teisingumo institucijos teisė už pedofilinės pornografinės medžiagos laikymą.

Kuriose šalyse nustatyti šitie trys tūkstančiai atvejų?

Visų pirma Jungtinėse Valstijose. Ypač 2003–2004 metų laikotarpiu JAV nustatyti atvejai sudarė 80 proc. visų kaltinimų. 2009 metais iš viso pasaulio gavome 223 naujų bylų ir JAV nustatyti atvejai sudarė jau tik 25 proc. Per pastaruosius kelerius metus (2007–2009) per metus vidutiniškai nustatoma po 250 naujų atvejų. Daugelyje šalių per metus nustatoma tik po vieną–du atvejus. Didėja šalių, iš kurių gauname pranešimus apie nusikaltimus, skaičius, bet pačių atvejų skaičius yra palyginti nedidelis. Juk reikia atsiminti, kad šiuo metu pasaulyje iš viso yra 400 000 kunigų. Statistiniai reiškinio apimties rodikliai tikrai nepaaiškina tokio didelio žiniasklaidos susidomėjimo šiais liūdnais atvejais.

O Italijoje?

Kol kas reiškinys nepasiekė dramatiško masto, nors man kelia susirūpinimą tyla, vyraujanti šalyje. Italijos vyskupų konferencija teikia vyskupams labai aukštos kokybės techninę-juridinę konsultaciją, kaip spręsti tokius atvejus. Su pasitenkinimu konstatuoju, jog italai vyskupai labai stropiai imasi tyrimų.

Minėjote, kad iš maždaug trijų tūkstančių atvejų, nustatytų per pastaruosius devynerius metus, procesai, tikrąja šio žodžio prasme, vyko 20 proc. atvejų. Ar visi jie baigėsi kaltinamųjų nuteisimu?

Daug atvejų baigėsi nuteisimu. Tačiau būta ir atvejų, kai kaltinamieji kunigai buvo išteisinti arba bylos buvo nutrauktos dėl įrodymų stokos. Būtina pažymėti, kad vykstant tokiems procesams tiriamas ne tik kaltinamojo kunigo kaltumas ar nekaltumas, bet taip pat jo tinkamumas vykdyti kunigo pareigas.

Bažnytinė vyresnybė dažnai kaltinama, kad apie pedofilijos atvejus neinformuoja valstybinių teisingumo institucijų.

Kai kuriose anglosaksų kultūros šalyse, taip pat ir Prancūzijoje, įstatymai įpareigoja vyskupus apie kunigų nusikaltimus, jei apie juos sužinota ne išpažinties metu, informuoti teisėsaugos organus. Tai labai sunki pareiga. Vyskupas verčiamas elgtis kaip tėvas, įskundžiantis savo vaiką. Vis dėlto mes vyskupams visada patariame laikytis vietinių įstatymų.

O tais atvejais, kai nėra tokios pareigos?

Mes nereikalaujame, kad vyskupai skųstų savo kunigus, tačiau jiems patariame kreiptis į nukentėjusiųjų šeimas ir raginti, kad jos kreiptųsi į teisingumo institucijas. Taip pat raginame pasirūpinti nusikaltėlių aukomis, suteikti joms visokeriopą, ne tik dvasinę pagalbą. Būtent taip buvo pasielgta neseniai Italijoje įvykusiu atveju. Iškėlus kanoninę bylą, mūsų Kongregacija patarė, kad nusikaltimo auka kreiptųsi ir į civilinio teisingumo institucijas, kad šitaip būtų išvengta kitų galimų to paties kunigo nusikaltimų.

Paskutinis klausimas: ar numatyta senatis delicta graviora?

Jūs palietėte skaudančią vietą. Praeityje, tai yra iki 1889 metų, senaties sąvoka iš viso buvo svetima bažnytinei teisei. Sunkiausiems nusikaltimams dešimties metų senaties terminas buvo įvestas tik 2001 metų motu proprio. Pasak šių normų, lytinių nusikaltimų prieš nepilnamečius atveju senaties termino skaičiavimas prasideda ne nuo nusikaltimo akimirkos, bet nuo tada, kai nukentėjusiam sukanka 18 metų (tai reiškia, kad bylos neturėtų būti keliamos, jei nukentėjusiam nepilnamečiui sukako 28 metai).

Ar to pakanka?

Praktika rodo, kad dešimties metų negana ir kad tokių nusikaltimų atvejais būtų geriau grąžinti ankstesnę tvarką, kai senaties terminai iš viso nebuvo numatomi. Vis dėlto 2002 metų lapkričio 7 dieną Dievo Tarnas Jonas Paulius II suteikė įgaliojimus mūsų Kongregacijai taikyti išimtis, jei vyskupai prašo atleisti nuo senaties terminų taikymo. Vyskupų prašymai paprastai patenkinami.

Pagal VR

© 2010 „XXI amžius“