Seksualinio išnaudojimo blogis

Mindaugas BUIKA

Popiežius neslėpė emocijų

Pasak Vatikano spaudos tarnybos vadovo jėzuito kunigo Federiko Lombardžio, popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su kunigų seksualinio išnaudojimo aukomis jo vizito į Maltą metu buvo ryžtingas žingsnis įveikiant krizę Bažnyčioje. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksaliai, kad balandžio 18 dieną vykusio susitikimo buvo labiausiai laukta ir apie jį daugiausiai kalbėta pasaulio žiniasklaidoje, tačiau tai buvo vienintelis vizito įvykis, kuris nebuvo viešai rodomas. Bet toks diskretiškumas yra visiškai suprantamas, nes Šventojo Tėvo bendravimas su aštuoniomis išnaudojimo aukomis buvo tikrai asmeninis, kupinas išgyvenimų ir privačių maldų.

„Tai, ką dalyviai vėliau papasakojo, giliai sujaudino daugybę žmonių, – sakė tėvas F. Lombardis. – Sunki našta buvo nuimta nuo jų širdžių, prasidėjo išgydymas, atgimė pasitikėjimas ir viltis.“ Jis taip pat priminė, kad jau sugrįžęs iš Maltos ir dalydamasis to susitikimo įspūdžiais balandžio 21 dienos bendrojoje audiencijoje Popiežius pripažino, kad buvo emocingai artimas jų kentėjimams ir užtikrino, kad imsis veiksmų padėčiai ištaisyti. Kunigas F. Lombardis pažymėjo, kad dar prieš išvykdamas į Maltą ir nurodydamas į  seksualinio išnaudojimo atvejus, Benediktas XVI pabrėžė atgailos malonės svarbą.

Šventojo Tėvo susitikimas su seksualinio išnaudojimo aukomis turi gilią prasmę: nuoširdžiai pripažįstama Bažnyčią ištikusi krizė ir per atgailos malonę užgydomos jos žaizdos. Šią popiežiaus Benedikto XVI žinią turi priimti visi, pabrėžė kunigas F. Lombardis.

Po minėto susitikimo, įvykusio Maltos apaštalinėje nunciatūroje, Vatikano spaudos tarnyba paskelbė komunikatą, kuriame konstatuojama, kad Šventasis Tėvas buvo giliai sujaudintas, išgirdęs aukų patirtus asmeninius liudijimus. „Jis išreiškė savo gėdą ir liūdesį dėl to, ką iškentėjo aukos ir jų šeimos, – teigiama pranešime. – Jis meldėsi su jomis ir užtikrino, kad Bažnyčia daro ir toliau darys viską, kas jos galioje, kad būtų ištirti visi kaltinimai ir į teisingumą patraukti visi, atsakingi už išnaudojimą. Ji taip pat  įgyvendins efektyvias priemones, skirtas jaunų žmonių apsaugai ateityje“. Komunikate primenama, kad šią temą popiežius Benediktas XVI išsamiai aptarė kovo mėnesį paskelbtame „Laiške Airijos katalikams“, kuriame taip pat pabrėžė savo maldą, kad visos seksualinio išnaudojimo aukos „patirtų išgydymą ir susitaikymą, kas įgalintų jas su atnaujinta viltimi žengti į priekį“ gyvenimo keliu.

Aukų dėkingi atsiliepimai

Kaip rašė tarptautinė spauda, Maltos  nunciatūros koplyčioje Šventojo Tėvo susitikimas su seksualinio išnaudojimo aukomis, dalyvaujant vietiniams ordinarams arkivyskupui Pauliui Kremonai ir vyskupui Marijui Grekui, truko apie pusę valandos. Kaip vėliau pasakojo dalyviai, susitikimas prasidėjo tylia malda suklaupus, po kurios Popiežius, stovėdamas prie altoriaus, kalbėjo su kiekviena auka individualiai. Susitikimas taip pat buvo užbaigtas malda ir Šventojo Tėvo palaiminimu. Kiekvienas susitikimo dalyvis  iš Popiežiaus dovanų gavo rožinį ir pažadą nuolat prisiminti maldose.

Po susitikimo nukentėjęs Lorensas Grečas vos sulaikydamas ašaras žurnalistams pasakojo, kad „Popiežiaus nuolankumas paliko nepaprastą įspūdį. Jis tikrai atrodė pasirengęs prisiimti gėdą už kitus ir buvo labai drąsus. Jis klausėsi kiekvieno mūsų individualiai, meldėsi ir verkė su mumis. Jis netgi palaimino kryžių, kurį aš turėjau, ir padėkojo man, kad išdrįsau kalbėti apie išnaudojimą“. L. Grečas ypač pabrėžė Šventojo Tėvo atvirumą ir nuoširdumą, nes „kada matai ašarojantį Popiežių, negali pagalvoti, kad jis ką nori nuslėpti“. Šis vyras sakė, kad toliau tęs kovą, bet ne prieš Bažnyčią, o prieš pedofiliją.

Kita seksualinio išnaudojimo auka Jozefas Magro vietiniam dienraščiui „Times of Malta“ taip pat pripažino, kad įvykęs susitikimas padėjo jam susitaikyti. „Po daugelio metų šiandien aš vėl taikoje su Bažnyčia. Aš esu visiškai kitas žmogus“, – kalbėjo jis šypsodamasis. J. Magro irgi pažymėjo susitikimo  emocingumą ir kad Benediktas XVI ypač susijaudino išgirdęs jo vardą. (Popiežiaus vardas taip pat Jozefas.) „Mes visi verkėme, vyskupai verkė, ir Popiežiaus akyse žvilgėjo ašaros“, – kalbėjo J. Magro, kuris, kaip ir kitos aukos, prieš kelis dešimtmečius patyrė seksualinį išnaudojimą, kai gyveno Katalikiškoje našlaičių prieglaudoje.

Dar vienas nukentėjusysis Emanuelis, žurnalistams pasakęs tik vardą, pastebėjo, kad nors popiežius Benediktas XVI Maltoje praleido tik 26 valandas, vizito programa buvo intensyvi, todėl tai, kad jis rado laiko neplanuotam susitikimui su patyrusiais seksualinį išnaudojimą, tikrai  džiugina. „O juk Popiežiaus negalima kaltinti už tai, kas atsitiko, kaip ir mūsų Maltos vyskupų, kurie daug mums padėjo“, – pripažino Emanuelis, kartu patvirtindamas, jog tęs kovą teismuose už teisingumą. „Kai kurie maltiečiai galvoja, kad mes tai darome norėdami gauti  pinigų. Tačiau mums reikia ne pinigų, bet teisingumo. Mes nenorime, kad kiti žmonės ateityje būtų taip įskaudinti, kaip mes buvome“, – kalbėjo Emanuelis.

Balandžio 13 dieną, prieš popiežiaus Benedikto XVI vizitą, su grupe seksualinio išnaudojimo aukų susitiko Maltos arkivyskupas P. Kremona. Susitikime, trukusiame beveik tris valandas, ganytojas taip pat išklausė kiekvieno jų istoriją ir pažadėjo neatidėliotiną pagalbą. Arkivyskupas P. Kremona, pagyręs aukas už drąsą, kad jie nebijo paviešinti savo problemų, kritiškai atsiliepė apie sekuliaristinės žiniasklaidos provokacinius veiksmus, kuriais siekiama ne atskleisti faktus, o supriešinti žmones su Bažnyčia.

Kiekviena byla yra daug

Maltos arkivyskupija specialią komisiją (Response Team) dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo atvejams prieš mažamečius tirti sudarė dar  1999 metais. Per tą laiką kaltinimai pateikti 45 kunigams už daugiau kaip 80 seksualinio išnaudojimo atvejų (8–9 dešimtmečiais). Iš šių bylų 13-oje vis dar vyksta tyrimas, 19-oje bylų kaltinimams nerasta jokio pagrindo ir kiti 13 kunigų pripažinti kaltais dėl seksualinio išnaudojimo. Keturių dvasininkų bylos buvo nusiųstos į Vatikaną ir Šventasis Sostas patvirtino jų kaltumą. Skirtos kanoninės bausmės – nuo pašalinimo iš dvasininkų luomo iki pastoracinės veiklos apribojimo su atitinkama priežiūra. Kitų trijų kunigų bylos taip pat nusiųstos į Vatikano tribunolą ir laukiama sprendimo. Dar keturių kunigų bylos yra baigiamos tirti Maltoje ir į Romą dar nepristatytos. Du kaltais dėl išnaudojimo pripažinti kunigai jau yra mirę. Iš viso Maltos katalikų sielovadoje darbuojasi daugiau kaip 800 dvasininkų.

Maltos arkivyskupijos pareiškime nurodoma, kad vietinė Bažnyčia dvasininkų seksualinių nusikaltimų bylas tiria labai rimtai ir, skirtingai nei pasaulietinėje teisėje, netaiko jokių senaties terminų. Kiekvienoje bažnytinėje byloje visi tyrimo paliesti asmenys yra tuoj pat informuojami, kad jie bet kada turi teisę kreiptis ir į civilines institucijas. Nors nusikaltusių dvasininkų skaičius nėra didelis, tačiau „Bažnyčiai kiekviena tokia byla yra labai daug“, todėl visi krikščionys yra įpareigoti bendradarbiauti, o ne nuslėpti faktus ar nutylėti, pabrėžia Maltos arkivyskupijos informacinė tarnyba. Tik tokiu būdu padarytos žaizdos gali būti visiškai ir visam laikui išgydytos.

Pasitikdamas į Maltą atvykusį popiežių Benediktą XVI, šalies prezidentas Džordžas Abela, pripažindamas minėtus bažnytinio gyvenimo „šešėlius“, kartu patikino, kad vietinė Katalikų Bažnyčia „lieka įsipareigojusi saugoti vaikus ir visus pažeidžiamus žmones ir žiūrėti, kad netaptų slėptuve tiems, kurie juos žaloja“. Prezidentas patvirtino valstybės ir Bažnyčios pareigą artimai bendradarbiauti dėl teisingumo  įgyvendinimo efektyviomis ir skaidriomis įstatyminėmis priemonėmis ir kad seksualinio išnaudojimo atvejų būtų kaip galima mažiau. Toks skaidrumas Bažnyčiai gali tik padėti.

Šventojo Sosto Tikėjimo mokslo kongregacijoje seksualinių nusikaltimų bylas tiriantis monsinjoras Čarlzas Scikluna, beje, pats kilęs iš Maltos, duodamas interviu dienraščiui „Times of Malta“ pripažino, kad kai kurie žmonės kiek nusivylė, kad nagrinėjant tas bylas kartais pritrūksta teisingumo. Tačiau ir pats teisingumas ne visada gali pasitarnauti, kadangi yra „susiformavęs mentalitetas, jog negalima kritikuoti dvasininkų, nes tokiu atveju neva išduodi pačią instituciją (tai yra Bažnyčią)“. Anot monsinjoro, ši baimė kritikuoti egzistuoja visuose lygiuose pačios Bažnyčios viduje, įskaitant „netgi kai kurių žmonių negebėjimą pasmerkti mažamečių seksualinį išnaudojimą“. Ši „tylėjimo kultūra“ Italijoje ir kitose pasaulio šalyse galiausiai pakenkia pačiai Bažnyčiai dėl jos priešų perdėto nusikaltimų eksponavimo ir kaltinimų bandymu juos nuslėpti.

© 2010 „XXI amžius“