Gero nežadančios tendencijos

2008 metų statistika rodė, kad gimstamumas Lietuvoje pradėjo augti, tačiau jau nuo pernai metų antrosios pusės šis rodiklis pradėjo kristi, tad prielaidų džiaugtis nėra. Vidutinis norimas vaikų skaičius, kurį nurodė šeimos prieaugį planuojantys žmonės, nesiekia net dviejų. To nepakanka, kad karta atsinaujintų. Kaip svarbiausias kliuvinys gimdyti nurodomos pablogėjusios ekonominės sąlygos, nepakankamas darželių tinklo išvystymas bei darbdavių nenoras taikstytis su darbuotojų šeimos problemomis.

Kartu su 20 kitų valstybių, kuriose gimstamumas sumažėjo iki tokios ribos, kad šalims ėmė grėsti išnykimas, Lietuvoje vyko tarptautinis tyrimas „Tėvai ir vaikai, vyrai ir moterys šeimoje ir visuomenėje“. Jungtinių Tautų inicijuoto tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kas vyksta šeimose ir ką reikėtų daryti, kad šeimos norėtų daugiau vaikų. Tie patys respondentai buvo apklausti du kartus – 2006 ir 2009 metais. Taigi tyrimo rezultatai galėtų būti puiki pagalba formuojant šeimos politiką. Respondentai tyrimo metu buvo klausiami, kaip sprendimas turėti vaiką priklauso nuo įvairių aplinkybių. Pasirinkimui buvo pateikti 9 variantai. Dažniausiai žmonės minėjo ekonomines sąlygas, o rečiausiai – vaiko priežiūros atostogų prieinamumą. Šis punktas nebuvo svarbus nei pernai, nei 2006 metais. Tačiau net du trečdaliai respondentų kaip būtiną sąlygą vaikų planavimui nurodė lopšelių ir darželių tinklo prieinamumą. Kitas svarbus tyrimo klausimas – kaip vaiko gimimas paveiktų šeimos gyvenimą. Buvo siūloma pasirinkti iš 11 punktų. Du trečdaliai respondentų teigė, kad tai pablogintų šeimos ekonominę situaciją, antroje vietoje liko psichologiniai aspektai – prarasta galimybė daryti, ką nori. Du trečdaliai moterų ir pusė vyrų teigė, kad vaikas moteriai pablogintų galimybę įsidarbinti.

Socialinių tyrimų centro Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, vadovavusi šiems tyrimams Lietuvoje, sako: „Rezultatai daug nežada. Optimizmo suteikia tik tai, kad anksčiau daugiau vaikų norėdavo žemesnį išsilavinimą turintys žmonės, o dabar – kaip tik priešingai. Įdomu, kad daugiau vaikų ketina turėti jauni vyrai iki 30 metų su aukštojo mokslo diplomu – vidutinis jų norimas vaikų skaičius siekia 2,1. Žinoma, ketinimai išsipildo visada mažesniu mastu. Kitas netikėtas dalykas, kad daugiausiai nori vaikų turėti gyvenantys Vilniuje“.

Nykstantys miestai Europoje – jau vis dažnėjantis vaizdas ir Europoje, ir Lietuvoje. Per pastaruosius du dešimtmečius Hojersverda, Rytų Vokietijos miestas netoli Lenkijos sienos, neteko pusės iš 75 tūkst. kažkada turėtų gyventojų. Tai senstantis miestas vaiduoklis. Jauni ir išsilavinę žmonės jau išvažiavo – ypač jaunos moterys. O tie, kurie liko, nebeaugina vaikų. Sociologai tokią padėtį vadina vyrų krize. Tačiau krizė kilo ne tik dėl vyrų – buvusi Rytų Vokietija atsidūrė prie demografinės prarajos krašto, nes jos piliečiai nebenori turėti vaikų. Ir taip nutiko visoms buvusioms komunistinio režimo šalims. Pakilus geležinei uždangai milijonai niekur neišvykusių Rytų vokiečių nusprendė nebeauginti būsimosios kartos. Vaisingumo lygis (t. y. vienai moteriai vidutiniškai per gyvenimą tenkantis vaikų skaičius) krito daugiau nei per pusę. 1988-aisiais Rytų Vokietijoje gimė 216 tūkst. kūdikių. 1994-aisiais – tik 88 tūkstančiai. Vaisingumo lygis nusistovėjo ties 0,8 vaiko vienai moteriai. Nuo to laiko jis šiek tiek paaugo – iki 1,2 – tačiau vis tiek tesiekia pusę lygio, reikalingo išlaikyti nuolatinį gyventojų skaičių. Be šeimininkų liko milijonai namų, kuriuos valstybė skuba griauti. Lieka ištisi tušti griuvėsių plotai – Europa tokio kraštovaizdžio nematė nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų. Ir joks kitas miestas taip neištuštėjo kaip Hojersverda. Devintajame dešimtmetyje ten gyveno 75 tūkst. gyventojų, kurių vaisingumo lygis buvo aukščiausias visoje Rytų Vokietijoje. Šiandien gyventojų skaičius sumažėjo du kartus. Iš greičiausiai augančio miesto Hojersverda virto greičiausiai nykstančiu. Gausiausia gyventojų grupė šiuo metu yra žmonės, sulaukę daugiau kaip 60 ir 70 metų amžiaus, o buvusi gimdymo klinika pertvarkyta į senelių namus.

XX amžiaus pradžioje Vakarų Europoje kasmet gimdavo 10 mln. kūdikių. Amžiaus pabaigoje jų gimsta vos 6 mln. – dviem milijonais mažiau, nei reikia gyventojų skaičiui palaikyti. Kūdikių trūkumą patiria jau antra karta – taigi, tai nėra tik trumpalaikis smuktelėjimas. Iš demografinės perspektyvos, Europa gyvena skolintu laiku. Jai jau dabar beviltiškai reikia užsieniečių darbo rankų, kad galėtų palaikyti dabartinę visuomenės ir ūkio santvarką – pats laikas nustoti tą neigus.

Europos gyventojų skaičius po daugiau nei šešis šimtmečius trukusio augimo pasiekė maksimumą. Pastaruoju metu kiekviena karta reprodukuoja tik pusę savo skaičiaus. Liūdniausiomis prognozėmis, europiečiai turėtų išmirti iki 2100-ųjų.

Praėjusio amžiaus viduryje Europa išgyveno pokario demografinį sprogimą. Britės pagimdydavo po 2,8 kūdikio, prancūzės – po 2,9, olandės – net po 3,2. Tačiau po to vaisingumo lygis krito. Demografai tikėjosi, kad jis nusistovės ties maždaug 2,1 – tokio reikia, kad gyventojų skaičius liktų pastovus. Tačiau panašu, kad Europos moterys apie tai nežino. Septintasis dešimtmetis atnešė vadinamąją seksualinę revoliuciją – daug sekso, bet mažai vaikų. Dėl to devintajame dešimtmetyje jau pradėjo skambėti pavojaus varpai, kad Europoje prasidėjo demografinė žiema. Kai kurie sociologai dėl to kaltina materialistines vertybes, tarp kurių pagrindiniu tikslu tampa vadinamoji savirealizacija. (Lietuvoje tos moterų „savirealizacijos“ svarbiausioji ideologė – Aušra Marija Pavilionienė.)

Prieš tris dešimtmečius 23 Europos valstybėse gimstamumo lygis buvo aukštesnis nei reikia gyventojų reprodukcijai. Dabar – nė vienoje valstybėje to nėra. Tik Prancūzijoje, Islandijoje, Albanijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje gimstamumas bent jau priartėja prie tos ribos. O ekonomikos nuosmukis gali dar labiau sumažinti gimstamumą.

Jau išaugusią akivaizdžią šeimos krizę rodo mažėjantis santuokų skaičius. 1996 metais Austrijoje buvo sudaryta  67 tūkstančiai santuokų, 2007-aisiais – 45 tūkstančiai. Kas pasikeitė? Skyrybų skaičius išaugo nuo 13 proc. prieš penkiasdešimt metų iki 50 proc. dabar. Vaikų skaičius Europos Sąjungoje yra maždaug 1,3 proc. Kad tautos išliktų, turi būti nors 2,1 proc. Kas mokės pensijas? Ką reiškia, jei vienas dirbantis žmogus mokės dviem žmonėms pensijas 2050 metais? Tai neįmanoma, žvelgiant į didžiulį skaičių skurstančių pensininkų. Tai galima pavadinti būsima neišvengiama socialine krize. Net 30 proc. Vokietijos moterų sako neketinančios išvis turėti vaikų. Kai per vienos kartos gyvenimą sumažėja vaisingumo lygis, šaliai ima trūkti jaunų moterų, kurios išnešiotų ateities kartas. Vokietijai taip jau atsitiko – ten gyvena dvigubai mažiau vaikų iki 10 metų nei 40–50 metų suaugusiųjų. Jei Italijoje nepadidės gimstamumas, o likusios tuštumos neužpildys imigrantai, iki šimtmečio pabaigos šalis neteks 86 proc. gyventojų. Italai iš 56 mln. tautos susitrauks iki 8 mln. Ispanijoje neliks 85 proc. gyventojų, Vokietijoje – 83 proc., Graikijoje – 74 procentų. Vakarų futurologai jau baiminasi, kad atėjo Vakarų saulėlydis. Praleidusi tūkstantį metų pasaulio scenoje Europa dabar turės pasitraukti iš augančių ir pažangą skatinančių žemynų tarpo.

Didėjantis skyrybų skaičius, mažėjantis gimstamumas, abortai, eutanazija, tos pačios lyties asmenų „santuokos“, santuoką pakeičiančios įvairios vadinamosios partnerystės formos tampa Europos kasdienybe. Europa vis dažniau nusigręžia nuo tradicinės šeimos sampratos ir krikščioniškų vertybių. Kalbama apie krikščionybės silpnėjimą ir kitų ideologijų ar religijų plitimą žemyne. Ar nežengiame krikščioniškos Europos išnykimo link? Ar krikščionys sugeba atstovauti savo vertybėms politikoje? Tokie klausimai kyla mums, gyvenantiems Europos Sąjungoje, viešai atsisakiusioje savo Konstitucijoje pripažinti, kad krikščionybę laikome savo egzistavimo pagrindu.

Parengta pagal užsienio spaudą

© 2010 „XXI amžius“