Viltuko likimas

Voldemaras Petroka

Išsiskyręs su Rimtute pasilikau Raudonoje planetoje. Čia buvo daug angeliukų. Su keliais jų susipažinau. Papasakojome vienas kitam savo istorijas. Labai patiko Žvaigždutė. Su ja praleisdavau daugiausia laiko, nes su ja buvo mieliausia. Pastebėjau, kad ir kai kurie kiti būdavo poromis – juos vadino įsimylėjėliais. Visgi būti dviese palaipsniui darėsi per sunku. Negalėjome vienas kito apkabinti, glamonėti, pabučiuoti, nes neturėjome kūnų. Nutarėm išsiskirti. Gal Dievas kada nors leis įsikurti kūnuose? Tikėjomės, kad ir tada galėsim vienas kitą pažinti, o dabar išsiskyrėme.

Pradėjau neskubėdamas klajoti apie Saulę. Vienoje vietoje užtikau dvi snaudžiančias sielas. Man priartėjus sielos pabudo.

– Labas, angeliuk. Mes tų žmonių, kurie galėjo būti tavo tėvais, artimųjų sielos.

– Tai visą laiką ir miegate čia?

– Ne, kai kas nors mus prisimena ir apie mus pagalvoja, mes atsibundame ir matome tuos, kurie apie mus galvoja. Gerai būtų, kad kuo dažniau kas nors mus prisimintų, apie mus pagalvotų. Vis mažiau snaustume. Geriausia mums būna kartą metuose, kai žmonės lanko artimųjų kapus, prisimena juos, o kartais net ir kalbasi su jais. Mums tada šventė. Mažai miegame, daug naujo sužinome ir pamatome.

– O jei aš apie jus galvosiu, gal taip pat padės?

– Blogiau tikrai nebus. Mums bus malonu, kad apie mus galvoji. Bet geriau būtų, jei būtum tapęs žmogumi ir mus prisimintum gyvendamas žemėje.

Atsisveikinome.

Vėl pradėjau klajoti, svarstydamas ar aplankyti Žemę, ar dar paklajoti.

Mano abejonės greit nutrūko. Priskridau lyg ir kažkokią pelkę, kur plūduriavo dvi sielos. Paklausiau, ką jos čia veikia, kodėl neišlipa. Išgirdau tokią istoriją.

Aš esu vandenyje – ne vandenyje. Gerai prisimenu, kas mane čia atvedė. Prisimenu laiką, kai buvau Žemėje, ir tie prisiminimai mane visą laiką kankina. Šiame vandenyje – ne vandenyje esame dviese. Tai baisus skystis – jis tirštas ir lipnus. Jame negalima nei greičiau paplaukioti, nei iš jo išlipti, nei jame paskęsti. Taip ir plūduriuojame. Anksčiau buvo daugiau sielų, bet dabar likome tik dviese. Na, bet apie viską papasakosiu iš pradžių.

Buvau mergaitė, vardu Eglutė. Turėjau tėvus, kurie labai mane mylėjo. Augau sveika, linksma, viskuo patenkinta, laiminga. Lankiau mokyklą, turėjau daug draugių ir draugų. Tėvai vadino mane šaunuole, nes mokiausi labai gerai, buvau drausminga ir draugiška. Viskas pasikeitė, kai sukako keturiolika metų. Aš įsimylėjau Deividą. Jis tapo man Dievu. Tėvų žodžiai tapo nesvarbūs, klausiausi tik jo. Net bijojau pagalvoti, kad jis mane gali palikti ir pradėti draugauti su kita. Jis tuo pasinaudojo, įkalbėjo mane jam atsiduoti, grasindamas, kad priešingu atveju draugaus su kita. Man teko sutikti. Greit pasijutau nėščia. Jis pareiškė, kad per jaunas vesti ir mane paliko. Nežinojau ką daryti. Buvo gėda ir baisu. Man juk tik keturiolika metų! Būtų buvę nors aštuoniolika... Viską papasakojau vyresnei draugei ir ta patarė pasidaryti abortą. Pinigų už jį užmokėti užsidirbau atsiduodama suaugusiems vyrams. Jie mokėjo brangiai.

Abortą pasidaryti už pinigus, kad ir nepilnametei, pasirodė visai paprasta. „Gerų“ gydytojų buvo sočiai. Tada aš ir neįtariau, kad manyje ne tik kūnelis, bet ir angeliukas. Po to prasidėjo... Man patiko visada turėti daug pinigų ir vyrai keitė vienas kitą. Ne kartą teko daryti abortus. Kartą kažkas gydytojui nepavyko ir štai aš čia. Ir liksiu čia, kol man neatleis visi angeliukai, išėję iš manęs, ir aš neatleisiu tiems, nuo kurių angeliukų kūnelius aš turėjau.

Angeliukai, kai pamatė, kaip aš čia kankinuosi, visi man atleido. Jau galėjau lipti iš skysčio ir skristi iš čia, bet staiga pasirodė Deivido siela ir aš apsigalvojau. Jo siela taip pat negali išlipti iš šio skysčio, kol aš neatleisiu ir kankinasi ne mažiau už mane.

Deivido siela ne kartą prašė atleidimo, bet aš priešinuosi. Jėgų priduoda angeliukų buvimas. Tik Deividas kaltas, kad aš tiek daug jų pridariau. Taigi, aš nenoriu, negaliu ir nesiruošiu jam atleisti, nors ir pati kankinuosi. Nenusileisiu, nors ir pats Dievas prašytų. Tikiuosi, kad ir jis čia bus bejėgis.

Toks buvo Eglutės pasakojimas. Pasidarė liūdna. Man nusibodo klajoti. Niekas nedžiugino šiose klajonėse. Nutariau eiti sesutės keliu. Tapęs Saulės šviesa, šviesiu žmonėms, visus mylėsiu ir visiems bus šviesiau ir šilčiau nuo manęs. Gal sušils jų širdelės ir aš galėsiu tapti žmogumi. Aš pasukau Saulės link ir greit susiliejau su ja.

*   *   *

Atsibudau. Iš pradžių nesupratau, kur esu. Šalia sėdėjo sesuo su mano vaikais. Jie papasakojo, kad buvau žiauriai sumuštas, ilgai buvau ištiktas komos, bet dabar viskas bus gerai.

Neaišku, kodėl šitokios haliuci-nacijos mane aplankė. Dar labiau sutrikau, kai gydytojas pasakė, kad žmogus komos būsenoje haliuci-nacijų nemato.

Post scriptum

Atmintis atsistatinėja, bet tik apie tai, kas buvo komoje. Atsimenu, kad iš kelių metrų mačiau save „mirusį“. Šalia lovos mačiau sėdinčius sūnų ir dukrą. Panorau pamatyti mažąją dukrą iš antros santuokos. Iš karto prie jos atsiradau. Ji miegojo. Žadinti pabijojau, kad neišsigąstų. Erdvėje mane sustabdė matinės spalvos asmenybė ir pasakė, kad dar turiu sugrįžti. Iš karto atsiradau savo kūne.

Ilgai galvojau, kodėl man buvo pasakyta: „Dar turi sugrįžti“. Prisiminiau, kad žmona du kartus nutraukė nėštumą. Gal aš turėjau sugrįžti, kad papasakočiau apie savo regėjimą? Papasakočiau apie savo negimusius vaikus? Visiems.

Kai  „XXI amžius“ ilgai nespausdino „Negimusių vaikų“, jau buvau nusprendęs, kad ta tema jiems nerūpi, kaip ir daugumai. O gal dauguma tik apsimeta, kad nerūpi, patys nuo savęs slepia? Sprendžiu iš savo sūnaus su marčia. Jie „paskendę“ internete. Suaugę žmonės patys trejų metų sūnų augina, o internetui daugiau dėmesio skiria nei jam. Apie knygas net nekalbu. O jie – visai jauni žmonės. Ar greitai nebus taip, kad bus tik „telikas“ ir internetas?..

Dėl „Negimusių vaikų“ sesuo mane išvadino antifeministu, buvusi žmona – potrauminiu marazmatiku. Vis dėlto lieku nepajudinamas. Teisę savimi pasitikėti man suteikia tai, ko jos nepajuto. Po „komos“ suprantu, kad abortas – tai ne tik fizinis gyvo, mąstančio kūno nužudymas, bet ir bandymas sunaikinti jo nemirtingą sielą.

 Pats aš visą laiką mintyse buvau materialistas, netikėjau sielos nemirtingumu. Maniau, kad žmogus užmiega ir tiek. Dėl to, matyt, ir negalėjau neparašyti to, ką mačiau. Tik nežinau kuo mačiau. Akys juk buvo likusios kūne.

Manau, kad reikia diskusijų šia skaudžia ir svarbia tema. Kas baisiau: tyčinis suaugusio žmogaus nužudymas ar pradėto kūdikėlio? Kas kaltesnis: motina, pasiryžusi abortui, ar  tėvas, tam pritariantis, net reikalaujantis, ar gydytojas, jį atliekantis?..

Apie save

Esu gimęs 1954 metais, baigęs VU medicinos fakultetą, dirbau psichiatru, turėjau aukščiausią kategoriją ir buvau Utenos ligoninės vyr. gydytoju. Po gautos traumos esu invalidas, netekau 80 proc. darbingumo, bet pradėjau rašyti, išleidau knygutę vaikams „Murkalio nuotykiai“.

Vaikams pradėjau rašyti todėl, kad jiems turbūt sunkiausia. Esu praktiškai baigęs antro kūrinio grynai vaikišką dalį. Vis apie gyvūnus. Šį kartą‘ apie šunį, Jis, būdamas mažu šuneliu, priklydo prie mūsų namų. Liesas, nudegintais ūsais. Kokių 2–3 mėnesių. Rašau apie jo nuotykius ir apie jo „mintis“, nes mes vienas kito mintis skaitome.

„Vaikystę“ parašiau vaikams. „Jaunystė“ suplanuota rimtesnė, ten šiek tiek kalbu ir „Negimuosiuose vaikuose“ aprašyta tema.

© 2010 „XXI amžius“