Kelio kodeksas visiems, esantiems kelyje

Prieš keletą metų Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų taryba Vatikane paskelbė dokumentą „Kelio sielovados gairės“. Jis skirtas keliaujantiems, keliuose dirbantiems ar net gyvenantiems žmonėms. Nepaisant to, kad jau prabėgo nemažai laiko, tema išlieka aktuali. Dokumentas liudija, kad Bažnyčiai rūpi modernaus pasaulio aktualijos, ji atsiliepia į jas ir šiuo klausimu iš tikrųjų turi ką svarbaus pasakyti. Lietuvai, kuri ES pirmauja žuvusiųjų avarijose skaičiumi, šis dokumentas turėtų būti itin naudingas.

Lietuvos policijos kapelionas kun. Aušvydas BELICKAS svetainei bernardinai.lt komentuoja šį dokumentą.

Vatikano dokumentas gana neįprastu pavadinimu „Kelio sielovados gairės“. Gal galite pakomentuoti jo pasirodymą – kam jis skirtas, kas jame gvildenama?

Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos parengtas dokumentas apie esančiųjų kelyje sielovadą susilaukė gana didelio pasaulio ir Lietuvos dėmesio, nes jame kalbama apie visai moderniai žmonijai labai aktualius ir svarbius dalykus. Dokumentas skirtas ne tik vairuotojams arba keliaujantiems sausumos, oro, jūrų transportu, jame taip pat kalbama apie gatvės moteris, vaikus, benamius. Žmogus didelę savo gyvenimo dalį praleidžia kelyje, kelionėje. Mes gyvename mobilumo, judėjimo laikais, ir techninė pažanga leidžia keliauti. Be abejo, Bažnyčiai rūpi žmogaus būvis, laikas, kurį jis leidžia būtent būdamas kelyje. Jai svarbu, ką žmogus veikia, kaip jis gyvena tuo metu. Apie tai ir kalbama šiame dokumente.

Kas paskatino tokio dokumento atsiradimą? Beje, pasirinktos gana skirtingos žmonių grupės. Kas jas sieja?

Būtent kelias, gatvė ir vienija šias žmonių grupes, kadangi gatvės moterys, vaikai, benamiai yra žmonės, neturintys namų, keliaujantys.

Tačiau didžioji dokumento dalis skirta būtent keliaujantiems sausumos transportu, tiksliau – vairuotojams. Šiame dokumente pateikiama labai įdomi statistika - pvz., XX amžiuje maždaug 35 milijonai žmonių žuvo avarijose. Tai milžiniškas skaičius, viršijantis net pasaulinių karų aukų skaičių. Be abejo, tokia statistika verčia Bažnyčią atkreipti dėmesį į principus, kuriais žmogus vadovaujasi kelyje. Beveik 90 proc. autoavarijų priežastys – ne techninės, o žmogaus klaida. Taigi šiame dokumente ir kalbama apie vairavimo ir moralės principus, kuriais turi vadovautis žmogus, sėsdamas už vairo. Vatikanas pabrėžia, kad žmogus kartais tampa per daug priklausomas nuo technikos, o tai nėra gerai.

Žmogus turi gauti iš keliavimo ne tik materialinės, bet ir dvasinės naudos. Pabrėžiama, kad kelias turėtų būti bendradarbiavimo ir bendravimo dalis. Kelias turėtų vienyti, o ne skirti, nes kartais atsitinka taip, kad kelionėje žmogus patiria įtampą ir atsiriboja nuo kitų, susipriešina su kitais. Dokumente aptariamos žmonių psichologinės savybės, etikos principai, kuriais vadovaujamasi, ir kartu iškeliami pavojai, kurie tyko kelyje, bei patariama, kaip žmogus turėtų į juos reaguoti ar būti pasirengęs juos sutikti.

Biblijoje nuolat skaitome apie keliones. Ką Biblijoje reiškia kelio, keliautojo simbolis? Kaip jis pristatomas Senajame ir kaip – Naujajame Testamentuose?

Kelio simbolį randame ir Senajame, ir Naujajame Testamente. Ir Kristus sakė: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. Šiame naujai pasirodžiusiame dokumente pateikiama nemažai biblinių įžvalgų apie kelią.

Kelio simbolis yra teologinis, nes žmogus yra nuolatos kelyje – nuo savo pradžios, gimimo, iki pabaigos, iki būties pilnatvės Dieve. Žmogus visuomet yra kelyje, nestovi vietoje. Tai labai ryšku Kristaus gyvenime – jis nuolat keliauja iš vienos vietos į kitą nešdamas Gerąją Naujieną. Keliaudamas žmogus tampa Žmogumi, kadangi jis bendrauja su kitais žmonėmis, labai daug gauna iš kitų žmonių, pats duoda, tobulėja, pažįsta pasaulį, Dievą, save. Štai šioje gyvenimiškoje kelionėje jis tampa tobulesnis. Taigi, remdamasi šiuo pavyzdžiu Bažnyčia kalba apie konkretesnę kelionės formą – kelionę iš vienos vietos į kitą, konkrečią fizinę kelionę laike.

Senajame Testamente apie tai pasakoja patriarchų istorijos, pvz., skaitome apie Abraomo, kaip klajoklio, gyvenimą ieškant geresnio gyvenimo, kur jis galėtų geriau, saugiau gyventi. Be abejo, žmogus turi pasižymėti ne tik tam tikromis fizinėmis savybėmis, protu, bet ir dvasinėmis savybėmis, kad jis tą saugų ir turtingą būvį galėtų susikurti. Tačiau Biblijoje išryškėja svarbiausias dalykas, nuo kurio viskas prasideda, – ryšys su Dievu. Keliaudamas Abraomas pažįsta Dievą, susitinka su juo, bendrauja; Dievas jam apsireiškia pačiais įvairiausiais būdais.

Toliau – Juozapo kelionės, didžioji žydų tautos kelionė – išėjimas iš Egipto. Visose šiose kelionėse, ypač minimose Senajame Testamente, keliauninkus lydi Dievas ir jo malonė, pagalba. Visur matyti žmogaus santykis su Dievu. Tai pagrindas ir mūsų žemiškajai kelionei, kad mes irgi turėtume tą nuolatinį ryšį. Todėl šiose naujai pasirodžiusiose „Kelio gairėse“ patariama prieš sėdant už vairo, prieš pradedant kelionę, pašvęsti ją Dievui – persižegnojimu, malda – ir nuolat prisiminti, kad esame Dievo akivaizdoje, keliaudami galime išnaudoti laiką maldai. Naujajame Testamente kelio simbolių ypač daug. Pvz., pasakojimas apie gailestingąjį samarietį – čia juk irgi kalbama apie įvykį kelyje, tai konkretus pavyzdys vairuotojams, kokia turėtų būti jų reakcija ir kaip jie turėtų pasielgti.

Jau minėjau, kad ir Kristus buvo kelyje. Kelio simbolis buvo gerai suprantamas to meto žmonėms ir būtent tą simbolį Kristus pavartojo – „aš esu Kelias“ – gyvenimo kelias.

Kaip kelyje gali atsispindėti krikščioniškos vertybės?

Pačioje dokumento pradžioje pabrėžiama, kad keliavimas krikščioniui yra galimybė praktikuoti, parodyti, gyventi tokiomis vertybėmis kaip sumanumas, išmintis, kantrybė, gerumas, gailestingumas, pagalba artimui. Tad būtent iš kelionės krikščionis turėtų stengtis gauti kuo daugiau dvasinės naudos ir matyti galimybes, padedančias tinkamai atsiskleisti jo asmenybei.

Vatikanas šiame dokumente taip pat pabrėžia, kad su vairavimu susiję ir neigiami dalykai, pvz., tarpsta puikybė, noras dominuoti; užsimenama, kad kartais žmogui pavojinga įsigyti prabangias, išskirtines transporto priemones, nes žmogus susitapatina su transporto priemone ir iš priemonės ji virsta jo gyvenimo tikslu, neatskiriama gyvenimo dalimi, t. y. supainiojami prioritetai. Noras dominuoti skatina perdėtą savęs vertinimą, kitų žeminimą, didžiavimąsi prieš kitus, o tai, be abejo, komplikuoja žmonių tarpusavio santykius ir vairuotoją, mašinos savininką stumia į kitas ydas, pavyzdžiui, nesilaikyti eismo taisyklių, viršyti greitį ar kitais pavojingais būdais vairuoti transporto priemonę.

Gana paplitęs kitas neigiamas reiškinys: žmonės, nesugebėdami harmoningai gyventi pasaulyje ar prislėgti, pavargę nuo kasdienybės rūpesčių, norėdami atsipalaiduoti ieško ekstremalių formų, aštrių įspūdžių, pavojingų ir jiems, ir aplinkiniams – tai įvairios lenktynės gatvėse. Kiti pavojingo vairavimo būdai liudija, kad vairuotojai nesuvokia laisvės principo. Nors keliavimas padeda žmogui pajusti laisvę, prasiblaškyti ir t. t., dažnai peržengiamos ribos ir žmogus sukelia grėsmę sau ir kitiems.

Jei žmogaus dvasia nėra brandi, tada lenktyniaujama, baramasi su kitais eismo dalyviais, keikiamasi, rodomi nepadorūs gestai, stinga atsakomybės ir t. t.

Dokumentas ne tik kalba apie pavojus ar neigiamas vairuotojo savybes, bet  ir parodo kelią arba būdą, kaip žmogus turėtų tose situacijose elgtis. Labai svarbu pirmiausia jausti atsakomybę, kontroliuoti save, būti disciplinuotam, kadangi kelionė labai dažnai yra susijusi su pavojais ir kartu atskleidžia krikščioniškąsias vertybes, kurios pasireiškia vairuojant, – sumanumą, išmintį, teisingumą, viltį. Sumanumas – žmogaus susitelkimas, sugebėjimas įvertinti greitai besikeičiančias situacijas, pasirinkti tinkamą vairavimo būdą, bendravimo būdą su keleiviais ir sutiktais žmonėmis, o teisingumo dorybė kalba apie eismo taisyklių, kurios saisto žmogaus sąžinę, laikymąsi. Išryškėja ir vilties dorybė. Kadangi kelionėje žmogus gręžiasi į Dievą ir prašo Jo pagalbos, kad Dievas padėtų jam susitelkti, būti dėmesingam, jausti atsakomybę ir kad jis galėtų pasiekti pasirinktus tikslus, o Dievas žmogų visur lydi ir pagelbsti įvairiuose pavojuose.

Dokumente simboliškai pateikiama 10 įsakymų, tarsi „Vatikano kelio kodeksas“?

Taip, štai keli iš jų. Nežudyk. Atrodytų, ką bendra šis įsakymas turi su eismu? Tačiau reikia atsiminti, kad Nežudyk ne tik tiesiogiai kalba apie gyvybės atėmimą, bet apima ir visokią veiklą, kai žmogus kenkia savo arba kitų sveikatai, sužaloja arba sužeidžia žmogų, – tada irgi pažeidžiamas šis įsakymas. Skamba jis gana bauginančiai ir labai netikėtai, kadangi, atrodytų, niekas, sėsdamas prie vairo, nesirengia žudyti. Tačiau šis įsakymas primena, kad transporto priemonė yra padidinto pavojingumo priemonė. Niekas nenori padaryti avarijos, tačiau dėl savo abejingumo, eismo taisyklių nepaisymo arba netinkamo elgesio gali sužaloti žmogų arba netgi jį užmušti. Todėl tas įsakymas yra svarbus, jis parodo situacijos rimtumą. Taip yra ir su įsakymu Nevok. Kito žmogaus turto niokojimas, sugadinimas yra šio įsakymo pažeidimas, o autoįvykių metu yra kėsinamasi į žmogaus gyvybę ir į jo turtą.

Dažnai žmogus visiškai nesusimąsto, nes vairavimas yra tapęs kasdieniniu veiksmu, kasdieninio gyvenimo realybe. Žmogus pripranta ir prie baisių dalykų, pavyzdžiui, 14 žuvusiųjų per savaitę. Vieną savaitę skaičiau statistiką – Lietuvoje žuvo 23 žmonės. Pamąstykime truputėlį kitaip – jei 14 žmonių būtų žuvę kokios nors stichinės nelaimės metu, tada būtų paskelbtas gedulas, o dabar kažkaip neatkreipiame dėmesio į tai, tarsi pripratome, tapome  nejautrūs mirčiai. O kiek yra avarijose sužeistų, suluošintų žmonių!

Kitas įsakymas – Tebūna tau kelias bendrystės tarp žmonių priemonė, o ne priemonė sužeisti arba užmušti;

Būk gailestingas ir pagelbėk savo kaimynui, kuris yra bėdoje; ypač pagelbėk avarijų aukoms, paremk jas; padėk avarijos kaltininkui susitaikyti su aukomis;

Tenebūna automobilis tau galios ir dominavimo pasireiškimo priemonė, tenebūna priemonė nuodėmei;

Kelyje saugok ir globok tą, kuris yra labiau pažeidžiamas.

Jausk atsakomybę už kitus. Čia kalbama ir apie atsakomybė stoką, apie nuodėmingą elgesį žmogaus, sėdančio už vairo išgėrus arba apsvaigus nuo narkotikų, ir kitus dalykus. Dokumente akcentuojama ne nuodėmė, bet aiškiai pasakoma, kas yra gera ir tinkama, kaip turėtų būti keliaujama ir kartu parodomi neigiami, vengtini dalykai.

Minėjote, kad dokumentas skirtas ne tik vairuotojams, bet ir gatvės moterims, vaikams, benamiams. Gal galite trumpai pakomentuoti ir šią dokumento dalį?

Šioje dalyje aptariama dabartinė padėtis: plačiai paplitusi prostitucija ir dažnai kaip jos pasekmė kylančios įvairios seksualinės prievartos formos. Prostitucija dokumente įvardijama kaip tam tikra vergystės forma; atkreipiamas dėmesys į prekybą moterimis; šiuo atžvilgiu ji susijusi su migracija, žmonių judėjimu. Dokumente kalbama apie prostitucijos aukas ir apie tuos, kurie jomis naudojasi, pirklius ir jų moralinę atsakomybę. Bažnyčia primena žmogaus asmens kilnumą, žmogaus asmens vertę ir siūlo priemones – kaip evangelizuoti tas moteris, teikti joms dvasinę pagalbą, kaip gydyti dvasines ar psichologines žaizdas, kadangi šios moterys būna labai pažeistos.

Dokumento dalyje, skirtoje gatvės vaikų problemai aptarti, kalbama, kad gatvės vaikai kelia labai didelį rūpestį – dažnai jie ir auklėjami pagal principą „dantis už dantį, akis už akį“. Gatvėje jie yra labai pažeidžiami – ne tik fiziškai, bet ypač morališkai. Jie išmoksta vartoti alkoholį, narkotikus, vogti, kitų neigiamų dalykų. Gatvėje jie auga tokioje aplinkoje, kur yra daug agresijos, pykčio, blogio ir tai atitinkamai formuoja jų asmenybes. Vėliau, jau suaugę, jie su neapykanta atsigręžia į tą visuomenę, kuri sudarė sąlygas jiems augti gatvėje. Taigi dokumentas aptaria patį fenomeną, svarstoma, kas tai sąlygoja, ir sielovadininkams pateikia gaires, kaip palengvinti šių vaikų dalią ir suteikti jiems pagalbą. Tai pasakytina ir apie benamius.

Kaip šis dokumentas gali pasitarnauti kasdienybėje? Ar jis neliks tik gražiais pasvarstymais, sunkiai pritaikomais gyvenime, ar pasieks „gatvių padaužas“?

Šis dokumentas yra skirtas pirmiausia sielovadininkams ir visiems geros valios žmonėms, kurie domisi šiomis problemomis. Tad sielovadininkams šios gairės pateikia Bažnyčios požiūrį į šias problemas ir daug medžiagos pamąstymams, padeda suvokti realybę ir pagelbsti suformuoti savo krikščionišką požiūrį, kiekvienam asmeniškai savo aplinkoje liudyti Gerąją Naujieną, teikti pagalbą tiems žmonėms, kaip sakoma dokumente. Gairės parengtos stengiantis formuoti sielovadininkų supratimą, šios žmonių gyvenimo dalies pažinimą, suvokimą, kad kiekvienas savame krašte, savoje situacijoje atkreiptų dėmesį į tokį žmogaus būvį – ar jis būtų vairuotojas, ar benamis – ir vadovaudamasis tais principais galėtų rasti savus pagalbos bei bendravimo būdus, o galbūt – netgi tų žmonių problemų sprendimo būdus. Tai bendri patarimai, kaip jiems pagelbėti dvasinėje srityje. Pirmiausia – atkurti viduje tvarką, harmoniją, nes pats paveikiausias būdas pagelbėti žmogui – pačiam surasti jo gyvenimo problemų sprendimo būdus, atsistoti ant kojų, ugdyti asmenybės savybes, padedančias kurti harmoningą ir tvarkingą gyvenimą.

Kiekvienas kraštas, visuomenės – skirtingos, problemų specifika – savita. Bažnyčia duoda gaires, o jau nuo vietos bažnyčios priklauso, kiek ji sugebės pasinaudoti tomis gairėmis. Tai nėra pirmas dokumentas, tik šįkart gal labiau atkreiptas dėmesys. Anksčiau jau buvo išleista dokumentų, skirtų emigrantų, turistų sielovadai ir kitų.

Ar Jums, policijos kapelionui, pravers šis dokumentas tiesioginiame darbe?

Taip, šios gairės man yra labai naudingos, kadangi policijos pareigūnai dirba gatvėje arba kelyje ir būtent su šiomis žmonių grupėmis jie susiduria, ypač su vairuotojais. Taigi aš jau galiu pateikti aiškų Bažnyčios požiūrį tam tikrais klausimais, o kartu jos man pačiam padeda geriau pažinti situaciją ir aiškiai susiformuoti savo vidines nuostatas. Manau, kad jos svarbios ir kiekvienam krikščioniui, kadangi eismo taisyklių nepaisymas Lietuvoje tapo įteisinta norma. Pvz., žmonės kartais skundžiasi, kad pareigūnas paėmė kyšį, kad nebaustų prasižengusio vairuotojo už eismo įvykį, tačiau tas vairuotojas labai nustemba, kai sužino, jog jis pats pirmiausia įvykdė du nusikaltimus, o pareigūnas – vieną. Juk kyšio davėjo nusikaltimai yra dar sunkesni negu pareigūno. O žmogus to net nelaiko nusikaltimu – jis mato kitą. Jis siūlo kyšį, provokuoja, bet tai jau yra nusikaltimas. Kitas nusikaltimas buvo įvykdytas prieš tai – kai jis pavojingai keldamas grėsmę ne tik savo, bet ir kitų gyvybei pavojingai vairavo. Tai yra sunkūs nusikaltimai. Žmogus to net nelaiko blogiu, jam tai natūralu. Vyrauja vidinė nuostata, kad viskas tvarkoje, jeigu manęs nesustabdė policija. Aš galėjau nusižengti taisyklėms, pavojingai vairuoti, bet jeigu manęs nepagavo policija, vadinasi, viskas gerai, nes grįžau namo sėkmingai ir jokių įvykių nenutiko.

„Kelio gairės“ pabrėžia žmogaus vidinės motyvacijos, vidinio įsipareigojimo, atsakomybės svarbą ir kviečia laikytis drausmingo, tvarkingo vairavimo principų ne todėl, kad gali būti nubaustas, bet todėl, kad tos taisyklės padeda  saugiai pasiekti pasirinktus tikslus ir skatina ugdyti vidines savo nuostatas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Dalia Žemaitytė

© 2010 „XXI amžius“