„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.9 (118)

2010 m. rugsėjo 17 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Didžioji Britanija: „mirties kultūros“ geopolitinis epicentras?

Mindaugas BUIKA

Gyvybės gynėjų demonstracijos
Anglijoje visada gausios dalyvių

Didžiojoje Britanijoje, vienoje
iš „pažangiausių“ šalių, jaunos
moterys neretai nusprendžia nutraukti
jų įsčiose prasidėjusią gyvybę

Agresyvaus sekuliarizmo raiška

Laicistinės žiniasklaidos išreklamuota nelabai gausių, bet gerai organizuotų ir stiprų finansavimo užnugarį turinčių grupių (homoseksualų, masonų, ateistų, feminisčių ir pan.) kampanija prieš Katalikų Bažnyčią ir popiežių Benediktą XVI laukiant prasidėjusio jo vizito Didžiojoje Britanijoje jau tapo plačiai žinoma. Pats vizito „valstybinis statusas“ daugeliui sukėlė neigiamas emocijas, nes šioje sekuliarizacijos epochoje tarp Bažnyčios ir valstybės neva negali būti nieko bendro. (1982 metais, kai sekuliarizmas dar nebuvo toks agresyvus, popiežiui Jonui Pauliui II lankantis Didžiojoje Britanijoje „valstybinio vizito“ statuso pavyko išvengti ir jis tuomet su karaliene Elžbieta susitiko Londone tik privačiai. Tuomet tai buvo palanku ir Vatikanui, nes vyko Didžiosios Britanijos ir Argentinos karas dėl Folklendų salų ir toks susitikimas galėjo būti įvardytas, kaip kurios nors kovojančios pusės palaikymas.)

Šį priešiškumą gyvybės gynėjai vertina ir dar vienu aspektu – globalios ir bekompromisės gyvybės ir mirties kultūrų kovos aspektu. Iš tikrųjų kai kuriais atžvilgiais Didžioji Britanija dėl „mirties kultūros“ įsivyravimo įstatymuose ir visuomenės papročiuose tapo dar labiau antikatalikiška ir antikrikščioniška, negu islamizmo centru laikoma Saudo Arabija ar komunistų valdoma Kinija. Neseniai duotame interviu tarptautinei katalikų žinių agentūrai „Zenit“ vertindamas šias prieš tikėjimą nukreiptas tendencijas sostinės (Vestminsterio) arkivyskupijos pastoracinių reikalų vedėjas pasaulietis Edmundas Adamusas padarė tokią plataus atgarsio ir komentarų susilaukusią išvadą: „Didžioji Britanija, o ypač Londonas, tapo ir lieka mirties kultūros geopolitinis centras. Mūsų įstatymai ir jų leidėjai pastaraisiais 50 metų daugiausiai leidžia ir yra nusistatę prieš gyvybę, prieš šeimą ir santuoką“.

Nepagarba žmogaus gyvybei

Patvirtindami šį teiginį gyvybės gynėjai primena, kad Didžiojoje Britanijoje atliekama daugiausia abortų visos Europos mastu: šalyje kasdien dar motinų įsčiose nužudoma maždaug po 600 negimusių kūdikių. Statistikos duomenimis, 2008 metais Didžiojoje Britanijoje, turinčioje maždaug 60 milijonų gyventojų, buvo padaryta 210 tūkstančių abortų, o tiek pat gyventojų turinčioje Italijoje „tik“ 120 tūkstančių abortų. Palyginimui galima nurodyti, kad 80 milijonų gyventojų turinčioje Vokietijoje tais pačiais 2008-aisiais buvo nužudyta 115 negimusių kūdikių. Maždaug tiek pat abortų atliekama ir Ispanijoje, kuri turi dvigubai mažiau gyventojų nei Vokietija. (Žinoma, šių skaičių negalima lyginti su masinėmis negimusių kūdikių skerdynėmis, kurios vyko sovietinio komunizmo valdytose Rytų Europos šalyse: vien tik 3,5 milijonų gyventojų turinčioje „Tarybų Lietuvoje“ kasmet buvo atliekama iki 50 tūkstančių abortų.)

Amerikiečių katalikų apžvalgininkas Evardas Pentinas analizuodamas šią statistiką primena, kad iki abortų legalizavimo Didžiojoje Britanijoje buvo nelegaliai nužudoma apie 1,5 tūkstančio negimusių kūdikių. Pirmais metais po legalizavimo (1968-aisiais) jau buvo atlikta 24 tūkstančiai abortų, dar po vienerių metų abortų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai – iki 53 tūkstančių. Ir ši makabriška tendencija toliau progresavo – 1973 metais Didžiojoje Britanijoje jau buvo atlikta 120 tūkstančių abortų. Pažymėtina, kad beveik 90 proc. negimusių kūdikių, kuriems yra diagnozuojamos kokios nors įgimtinės ligos (pavyzdžiui, Dauno sindromas), yra be gailesčio nužudomi, kartais tiesiog prieš gimimą. Katalikų politikų iniciatyvos nors kiek sutrumpinti nėštumo nutraukimo laikotarpį (kuris dabar Didžiojoje Britanijoje yra 24 savaitės) buvo bevaisės. Vyriausybės taip pat noriai įsitraukia į sekuliaristinių valstybių (Švedijos, Olandijos) gretas, kurios agresyviai stengiasi primesti besivystančioms šalims vadinamąją „šeimos planavimo“ politiką ir skatina abortus.

Didžioji Britanija buvo viena pirmųjų, kurioje pradėti žmogaus embrionų kamieninių ląstelių tyrimai, kuriuos atlikus „pertekliniai“ embrionai (sukurti ir nepanaudoti dirbtinio apvaisinimo operacijoms) sunaikinami. Didžiojoje Britanijoje įstatymiškai leista šiam „terapiniam“ kamieninių ląstelių išgavimo tikslui netgi klonuoti pačius žmogaus embrionus, pasmerkiant sunaikinimui gyvybės užuomazgas. 2008 metais pasaulį pribloškė Didžiojoje Britanijoje priimtas naujas dirbtinio apvaisinimo ir embrionų tyrimo įstatymas (Human Fertilization and Embryology Act), kuris leido  tyrimams sukurti žmogaus ir gyvūno embrionų hibridą. Kaip visus kitus ankstesnius, taip pat ir šią „mirties kultūros“ apraišką griežtai pasmerkė Bažnyčios  hierarchai. Škotijos sostinės Edinburgo arkivyskupas kardinolas Keitas O’Brajanas minėtą įstatymą pavadino „monstrišku išpuoliu prieš žmogaus teises ir orumą, išpuoliu prieš žmogiškąją gyvybę“.

Homoseksualizmo ideologijos įtvirtinimas

Beje, minėtasis embriologijos įstatymas pirmą kartą leido siekti dirbtinio apvaisinimo vienišoms moterims ir lesbietėms. Homoseksualizmo ideologijos įtvirtinimui Didžioji Britanija taip pat yra viena iš „pažangiausių“ šalių. Nors joje homoseksualų „santuoka“ dar neįteisinta, bet 2004 metais priimtas vadinamasis partnerystės įstatymas tos pačios lyties asmenų poroms faktiškai garantuoja visas tas pačias teises kaip ir tradicinėms santuokoms. Katalikiškos karitatyvinės organizacijos (našlaičių prieglaudos, vaikų namai) veltui stengėsi Didžiojoje Britanijoje išlaikyti savo statusą ir tapatumą, neleisdami homoseksualų poroms įsivaikinti jų globotinių. Visos šios bylos teismuose buvo pralaimėtos ir tą svarbių katalikiškų struktūrų veiklą teko nutraukti. Taip pat yra žinomos iniciatyvos įvesti privalomą „seksualinį švietimą“ jau vaikų darželyje ir mažuosius „apšviesti“ apie homoseksualumą. Jau pranešama apie atvejus, kai viešai pasisakiusieji prieš nuodėmingą seksualumo praktikavimą yra suiminėjami arba įtraukiami į „nepatikimų piliečių“ sąrašą atitinkamose valstybės saugumo struktūrose.

Kai kurie žinomi ateizmo veikėjai Didžiojoje Britanijoje yra pareiškę, kad atvykusį popiežių Benediktą XVI reikia suimti ir teisti už nusikaltimus prieš žmoniją. Vienas iš šių „nusikaltimų“ yra mokymas prieš prezervatyvus, tokiu būdu primetant Bažnyčiai atsakomybę už AIDS epidemijos plitimą. (Neva,  Bažnyčios mokymas apie ikisantuokinį skaistumą ir santuokinę ištikimybę yra nerealus, nešiuolaikiškas ir netgi žalingas.) Atsiliepdami į minėtus raginimus kai kurie katalikų apžvalgininkai su ironija pastebi, jog tuomet reikėtų surengti „kryžiaus žygį“ į Didžiąją Britaniją ir išlaisvinti Popiežių. Panašiai kaip viduramžiais krikščioniškosios Anglijos valdovai ištikimai atsiliepdami į Romos vyskupo raginimus dažnai patys asmeniškai vadovaudavo kryžiaus žygiams į Šventąją Žemę (Palestiną).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija