Mūsų visuomenės problema – palikti vaikai 

Džiuljeta Kulvietienė

Kalba doc. Eglė Markūnienė Autorės nuotrauka

Lietuvos neonatologų asociacija ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Neonatologijos klinika organizavo mokslinę praktinę konferenciją „Palikti tėvų vaikai – biopsichosocialinė problema. Sprendimo būdai“. Organizatorių vardu įžanginį žodį tarė ir konferencijos dalyvius pasveikino LSMU Neonatologijos klinikos vadovė doc. Eglė Markūnienė.

Konferencijos dalyvius sveikino Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto narė Vincė Vaidevutė Margevičienė ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė Asta Baukutė.

Svečio pastebėjimai ir pastabos

Prof. Anrew Bilson iš Jungtinės Karalystės Centrinio Lankašyro universiteto socialinio darbo aukštosios mokyklos skaitė pranešimą „Palikti tėvų vaikai – biopsichosocialinė problema. Sprendimo būdai“.

„Globos institucijoje žalingas poveikis vaikui yra triuškinantis, – sakė prof. A. Bilson. – Iš 12 tyrimų, analizavusių vaikų, globotų įstaigose, prieraišumą, tik vienas tyrimas nepatvirtino išvados, kad šių vaikų prieraišumo problema auga. Iš 17 tyrimų, analizavusių vaikų socialinę ir elgesio raidą, tik vienu tyrimu nenustatytas institucinės globos poveikis minėtiems raidos aspektams. 12 tyrimų, analizavusių pažintinę vaiko raidą, nustatė, kad menkesni vaiko pažintiniai gebėjimai siejasi su jo globa institucijoje.“

Pasakodamas apie Rumuniją profesorius pateikė statistiką, kad 40–50 proc. vaikų, įvaikintų vyresnių nei 6 mėnesių, sulaukę 11 metų turi įvairių sutrikimų. Jiems būdingi autizmo simptomai, neišsivystęs prieraišumas, blogesni tarpusavio santykiai su vaikais. Daugumai reikalingas specialus ugdymas, psichinės sveikatos paslaugos.

Kalbėdamas apie ankstyvą lytėjimo („skin-to-skin“) kontaktą, prof. A. Bilson akcentavo, kad 176 atsitiktinai parinktų motinų ir naujagimių tyrimai parodė, jog „skin-to-skin“ kontaktas, besitęsiantis 25–120 min. iškart po gimdymo, ankstyvas žindymas ar abu minėti veiksniai lėmė teigiamus motinos ir kūdikio ryšius po vienerių metų. Rezultatas gautas lyginus su tais atvejais, kai naujagimis po gimdymo buvo suvystomas ir atskirtas nuo motinos.

Prof. A. Bilson domisi įvairių šalių statistika ir įvairiais pagalbos šeimai būdais ir projektais. Profesoriaus teigimu, vieno vaiko išlaikymas Pabradės vaikų globos namuose kainuoja 1700 litų per mėn. Jei vaikas globos namuose gyvena nuo 4 iki 18 m., tai kainuoja 285 tūkst. litų.

Socialinis darbas

LSMU Akušerijos ir ginekologijos bei Neonatologijos klinikų socialinė darbuotoja Aušra Mazgienė skaitė pranešimą „Socialinio darbo su paliktais naujagimiais praktinė analizė Neonatologijos klinikoje“.

A. Mazgienė vardijo priežastis dėl kurių mamos ir kiti artimieji palieka naujagimius. Dažna priežastis – neturi gyvenamosios vietos (gyvena miške, sąvartyne, stotyje, prisiglaudę pas kt. žmones, nakvynės namuose, grįžo iš įkalinimo vietos ir pan.). Mamų ligos (šizofrenija, oligofrenija (protinis atsilikimas), epilepsija, depresijos, suicidiniai mėginimai, nestabilios psichinės būklės, nustatyti neveiksnumai, onkologiniai susirgimai). Nenoras auginti (išprievartavimo atvejai, nelauktas vaikas dėl blogų santykių su naujagimio tėvu, dėl „netinkamo laiko ir vietos“ (studentės, mokinės ir pan.), slėptas nėštumas). Naujagimių apsigimimai, įgimtos ligos (daugybiniai, matomi apsigimimai, sindromai ir pan.). Nenoras laidoti savo vaikelio (su apsigimimais, anksčiau laiko gimusių).

A. Mazgienė minėjo ir priežastis, dėl kurių tėvams neleidžiama pasiimti į namus naujagimio. Tai daugiaprobleminės šeimos, kurios nesidomi savo naujagimiu, jo nelanko, kai atvežami naujagimiai iš kitų ligoninių ar atvežami apleisti naujagimiai iš namų (nešvarūs, badavę, nepriaugę reikiamo svorio ir pan.), kai pastebimas grubus elgesys su savo naujagimiu. Tai šeimos, įrašytos į socialinės rizikos šeimas: alkoholizmas, narkomanija, socialinių įgūdžių stoka (neturi vidinių, išorinių resursų, dažnai pačios mamos užaugę institucijose, augę be tėvų), apribotos motinystės teisės ankstesniems vaikams ir nesikeičia elgesys, sąlygos, smurtas namuose ir pan.

Pasitaiko neaiškios priežastys, kai gimdyvės pabėga iš ligoninės naujagimius palikusios palatoje (parašo raštelius, išeina iš ligoninės niekam nepranešusios ir negrįžta, nepalieka koordinačių, sumeluoja jas ir pan.).

A. Mazgienė papasakojo apie pagalbą, esant kritinėms naujagimio ir motinos aplinkybėms. Dažnai ieškoma pagalbos tarp artimiausio rato žmonių (močiutės, tetos, seserų, brolių šeimos, kiti šeimos nariai) – mama lieka kartu su vaikeliu. Padeda socialinių paslaugų centrų socialiniai darbuotojai – mama lieka kartu su vaikeliu. Kartų namai, krizių centrai ir panašūs namai, priimantys pagyventi laikinai motinas kartu su naujagimiais, kad tik mama būtų kartu su vaikeliu. Laikinos globos namai mieste, kur gyvena naujagimio mama ir tėvas (su šeima dirba socialinis darbuotojas), mama su vaikeliu būna atskirai, bet tame pačiame mieste. Gydymo įstaigos, jei yra sveikatos problemų, iki tėvai išspręs laikinas problemas dėl naujagimio pasiėmimo į namus – mama su vaikeliu atskirai, bet tame pačiame mieste, rajone.

Pasitaiko, kad tėvai skaudama širdimi turi palikti vaikelį Kūdikių namų slaugos skyriuje dėl jam reikalingos slaugos, kurios namuose tėvai negali teikti.

Globa ir įvaikinimas problemiški, kai nėra mamos: užtrunka laikinos globos ir įvaikinimo procesas. Pasitaiko atvejų, kai yra ganėtinai griežta kontrolė, bet ne visada teikiama kvalifikuota pagalba mamai, šeimai, kuri nori auginti savo naujagimį.

Prašymas netrukdymas dirbti

Apie sutrikusios raidos ankstyvojo amžiaus vaikų institucionalizacijos prevenciją, patirtį ir planus kalbėjo gydytoja pediatrė Daiva Bartkuvienė iš Kauno vaiko raidos klinikos „Lopšelis“.

„Poros, ypač lietuvių šeimos, besirinkdamos vaiką globai nori, kad jis būtų sveikas, su gera raida, sėkmingai besivystantis, su puikia perspektyva ir pan.“, – pasakojo gydytoja. „Iš patirties žinome – tėvams labai dažnai trūksta žinių, ypač – susilaukus neįgalaus vaikelio. Stengiamės, kad gyvenimo sąlygos pas mus būtų kuo artimesnės gyvenimo šeimoje sąlygoms. Tai davė teigiamą rezultatą. Džiaugiamės, kad Kauno vaiko teisių apsaugos darbuotojų ir mūsų požiūris sutapo: kūdikių namai nėra vieta vaikui augti – jis turi augti šeimoje. To rezultatas – per 10 metų Kauno kūdikių namuose vaikų sumažėjo daugiau nei dvigubai“, – džiaugėsi pediatrė.

„Mūsų ateities planai – užkirsti kelią kūdikiui patekti į valdišką globos instituciją, daryti viską ir padėti šeimai apsispręsti išlaikyti vaiką šeimoje. O jei jau taip atsitiktų, kad jis vis dėlto pateko į kūdikių namus – stengtis, kad vaikas kuo mažiau čia būtų, kad, pasak prof. A. Bilson, jo gyvenime neliktų ryškaus antspaudo jo buvimo kūdikių namuose, kad liekamieji reiškiniai būtų kuo mažesni“, – kalbėjo gydytoja pediatrė.

Pagalba vaikui – pagalba jo šeimai

„Pagalba vaikui – pirmiausiai yra pagalba jo šeimai“, – socialinė darbuotoja Kristina Vilytė iš Kauno Šeimos santykių instituto pasakojo apie įtėvių ir globėjų paiešką, rengimą bei pagalbos paslaugų jiems teikimą.

„Mano tikslas, kad palikti vaikai gyventų šeimose, bet ne institucijose“, – sakė socialinė darbuotoja ir citavo statistiką: Lietuvoje tėvų globą kasmet praranda apie 2,5 tūkst. vaikų (2006 m. – per 3 tūkst.).

Iš 12 tūkst. Lietuvos vaikų, praradusių tėvų globą, apie 5 tūkst. yra globojami institucijose. Lietuvos šeimos įvaikina apie 100 vaikų per metus, užsieniečių šeimos Lietuvos vaikų įvaikina šiek tiek daugiau. Jei skaičiuoti ir paimamus globoti – skaičiai būtų panašūs.

„Lietuvos bėda: labai dažnai ieškome šeimai vaiko, bet ne vaikui šeimos. Turėtų būti atvirkščiai. Turime augti tikėjimu, protu, dora, kultūra – taip pat ir būsimi įtėviai, kurie lanko mokymus“, – sakė konferencijos K. Vilytė.

Konferencijos dalyviai priėmė rezoliuciją.

© 2010 „XXI amžius“