Be mokslo onkologinė praktika neįmanoma

„Onkologija yra sritis, kur naujovių atrandama arba pradedama taikyti kiekvieną dieną, todėl sergančiųjų vėžiu gydymas be mokslo yra neįmanomas“, – kritikuodama Vilniaus universiteto Onkologijos instituto pertvarką teigė žymi gydytoja onkologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė Laima Griciūtė. „Institutai kūrėsi nuo 20 amžiaus pradžios ir nė vienas jų per pastaruosius dešimtmečius nebuvo panaikintas. Pas mus yra arba medicinos organizatorių absoliutus nesupratimas, nekompetentingumas, arba tai yra pikta valia“, – sakė prof. L. Griciūtė per apskritojo stalo diskusiją.

Siekius onkologijoje atskirti mokslą nuo gydymo kritikuoja ir valdančiosios Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė, prof. Vida Marija Čigriejienė. Parlamentarė priminė, jog ir Seime buvo priimtas nutarimas, kad Nacionalinio vėžio instituto sudėtyje būtų ir klinika. „Nieko baisaus, kad mokslas priklausytų Švietimo ir mokslo ministerijai, o klinikinis darbas – Sveikatos apsaugos ministerijai, ir ligonių kasos už tam tikrą paslaugą mokėtų. (...) Vyriausybė turi įsisąmoninti, kad onkologija yra prioritetinė sritis, kad gydymas yra brangus, ir ne viskas sovietinėje medicinoje buvo blogai. Onkologinė pagalba buvo išvystyta, o mes ardome tą, ką įvairios kartos kūrė, paskui 20 metų atstatinėsime, ką sugriovėme“, – sakė V. M. Čigriejienė. Pasak parlamento Sveikatos reikalų komiteto narės, net ir tokiose valstybėse kaip Prancūzija, Didžioji Britanija, Jungtinės Valstijos, taip pat kaimyninėje Lenkijoje onkologinė pagalba yra sutelkiama keliuose dideliuose centruose, kur vyksta mokslinis darbas, studijos, praktika. „Prancūzijoje, JAV negali gydytoju onkologu dirbti, jei neatidirbai laboratorijoje. Negali būti „popierinis“ profesorius, jis turi žinoti ir kliniką, ir diagnostiką, ir gydymą“, – teigė V. M. Čigriejienė.

Prof. L. Griciūtės įsitikinimu, Onkologijos instituto skaidymas yra tik problemų ledkalnio viršūnė. „Jau keleri metai, kai į onkologiją žiūrima labai keistai. Aš šiuo metu nebedirbu, negaliu įvardinti tikslių skaičių, bet žinau, kad yra labai sumažėjęs finansavimas, ir toks padalinys, kaip Vėžio registras, kuris buvo reikalingas visai Lietuvai, nebedirba. Mes turėjome nepaprastai gerą Vėžio registrą, kuris buvo Tarptautinio vėžio registro sąjungos narys ir buvo labai gerai vertinamas. Dabar ten dirba kelios moterys, surašo sergamumo skaičius, bet tikrosios vėžio registro veiklos nebevykdo“, – apgailestavo žymi medikė. Profesorė taip pat apgailestavo, kad nėra onkologo specialybės. „Sako, kad onkologija, tai yra ir žarnyno, ir smegenų vėžys, kaip viską galima aprėpti? Tačiau niekas nekvestionuoja tokios specialybės, kaip infekcinės ligos. Nors tai yra ir meningitas, ir žarnyno infekcijos, ir hepatitas“, – sakė L. Griciūtė. Profesorė apgailestavo, kad stebėsena yra priskirta šeimos gydytojams, kurie yra ir taip užkrauti darbais ir neturi onkologo licencijos. Pasak medikės, kalbant apie onkologiją, pirmiausia galvojama apie ligonių gydymą. „Kaip ugniagesiams pirma yra gaisro gesinimas. Medikams pirmas dalykas yra ligonio gydymas. Bet kalbant apie vėžį negalime gyventi šia diena, reikia strategijos ir taktikos. Ją gali numatyti tik specialistai, kurie kasdien dirba su ligoniais, mato rezultatus, kokia yra dinamika šalyje. Jau nekalbant apie tai, kad onkologinėse įstaigose yra daugybė įvairių ligonių, tai – gera medžiaga ir studentų mokymui, ir gydymų kvalifikacijos kėlimui“, – kalbėjo L. Griciūtė. O vėžio profilaktika, kaip teigia profesorė, yra drama, kurioje turi dalyvauti visi žmonės, pradedant nuo kiekvieno asmens, kuris turi žinoti apie piktybinius navikus ir atsisakyti žalingų įpročių, baigiant onkologinėmis įstaigomis, kurios turi planuoti ir kontroliuoti rezultatus. „Vėžys yra ligų grupė, ir jis labai skiriasi nuo tokių ligų kaip raupai arba maras. Tai yra liga, kuri nebus išnaikinta. Kol bus gyvybė, tol bus piktybiniai navikai. Ir viskas, ką galima daryti, mažinti sergamumą ir gerinti gydymą“, – sakė L. Griciūtė. Pasak profesorės, vėžys yra unikalus ir tuo, kad jis gali recidyvuoti. „Vėžys – tai liga, nepanaši į apendicitą, kai pacientas išoperuojamas ir paleidžiamas į namus, o po poros savaičių yra sveikas. Piktybinių navikų atveju niekas nežino, ar jis po kelių mėnesių ar net metų nerecedyvuos. Todėl žmogus bent pirmuosius kelerius metus dar turi pasirodyti savo gydytojui onkologui, kad būtų atlikti tyrimai, kad būtų nustatyta, ar gresia recidyvas, ar negresia. Chirurgai, kurie operuoja ne onkologinėse ligoninėse, gali puikiai išoperuoti žmogų, bet kaip po to sekti, tai jau ne jų pareiga. Visame pasaulyje tai daroma onkologinėse įstaigose“, – aiškino L. Griciūtė.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė taip pat akcentavo, kad yra svarbu sutelkti onkologinių ligų diagnostikoje ir gydyme reikalingą brangią aparatūrą, neišmėtyti jos ten, kur nebus specialistų, mokančių skaityti magnetinio rezonanso ar kompiuterinės tomografijos metodais gautų duomenų. Pasak V. M. Čigriejienės, kasmet pasaulyje yra užregistruojama apie 11 mln. naujų vėžio atvejų, o jau 2030 metais jų bus maždaug 15 mln. Pasaulyje kasmet nuo vėžio miršta maždaug 7 mln. žmonių. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 17 tūkst. naujų onkologinių susirgimų, o 8 tūkst. pacientų miršta.

„Onkologinės ligos – antroji pagal dažnį mirties priežastis. Gydymo rezultatai gerėja, bet sergamumas auga po 1,5 proc. kasmet. Toks yra bendras civilizuotų šalių rodiklis“, – sakė L. Griciūtė.

Pagal ELTA

© 2010 „XXI amžius“